Pabaiga. Pradžia – Nr. 3 (712)
Kiekvienas mokinys yra individualybė. Švietimo sistema tik tada gali funkcionuoti sėkmingai, jei vadovausis nuostata, kad mokinys yra asmenybė, o ne „statistinis vienetas“. Tautinės mokyklos koncepcijoje buvo kategoriškai pasisakyta prieš jau tuo metu bandomą primesti gausių klasių ir didelių mokyklų (vadinamųjų „švietimo fabrikų“) kūrimo vajų. Koncepcijoje sakoma, kad „tikslinga statyti ne didesnes nei 500–700 vietų mokyklas. <…> Jau dabar reikia nutraukti gigantiškų mokyklų projektavimą ir statybą. <…> Daugiau mokyklų statyti pagal individualius projektus. Mokyklas projektuoti, atsižvelgiant į vietovės pedagoginius, kultūrinius, socialinius poreikius…“ Koncepcijoje pabrėžta, kad viena iš didžiausių nedemokratinėje visuomenėje funkcionavusios sistemos ydų yra tai, kad „besiformuojančios individualybės buvo niveliuojamos“.
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mokymosi proceso pradžiai, t. y. pradinei mokyklai, kuri, kaip akcentuojama Tautinės mokyklos koncepcijoje, turi „suteikti elementarių žinių apie žmogų, savo kraštą, gamtą, visuomenę“. Net eidamas į mokyklą vaikas stebi apylinkių gamtą, mato jos įvairovę, susipažįsta su tėvų darbu ir kt. O kaip tai įgyventi dabar, kai mokinys ankstyvą rytą įgrūdamas į „geltonąjį autobusiuką“, kuriame jis sėdi, įbedęs nosį į „išmanųjį“ telefoną, o į namus jį parveža pavakariais? Toks mokinys visiškai nepažįsta gamtinės aplinkos, nežino tiek kultūrinių, tiek juo labiau laukinių augalų ir gyvūnų vardų, nesuvokia jų gyvenimo gamtoje. Kaip tokiam mokiniui suprasti klimato kaitos mažinimo uždavinius ir priemones?
Koncepcijos kūrėjai pabrėžė, kad pradinė mokykla turi būti kuo arčiau namų, nes šie mokiniai „po pamokų dar reikalingi suaugusiųjų globos“. Todėl siūloma, kad tėvai, auginantys tokio amžiaus vaikus, „turėtų sąlygas dirbti pusę darbo dienos. Jeigu šeima tokių galimybių neturi arba tėvai to nenori, mokykloje organizuojamos popietinės grupės“. Tačiau į rajonų centrų mokyklas vežiojami moksleiviai neturi jokio gilesnio supratimo apie tėvų profesijas ir jų atliekamo darbo turinį. Dažniausia jie nėra net susimąstę apie šeimos pajamų šaltinius.
Pastaraisiais metais sparčiai nyksta giminės narių ryšiai. Naujausi tyrimai rodo, kad dabartiniai moksleiviai vis mažiau palaiko ryšius su tėvų broliais ir seserimis bei jų vaikais – savo bendraamžiais. Nyksta giminės narių susitikimų (bendrų švenčių ir pan.) tradicijos. Atsakydami į klausimus apie šeimos šventes, mokiniai vis dažniau nurodo, kad laisvalaikį jie praleidžia su atsitiktiniais „draugais“. Daugelis savo laisvalaikį sukiša į „socialinius tinklus“ ir absurdiškus kompiuterinius žaidimus, kai žaisdamas vaikas pralošia net nemažas sumas, kurias reikalaujama nedelsiant sumokėti. Užuot domėjęsis savo gamtine aplinka, jis skatinamas išbandyti šimtus narkotinių medžiagų, ilgam užnuodijančių jo sąmonę.
Atkuriant valstybę, viena iš svarbiausių strateginių nuostatų buvo įsipareigojimas, kad „Lietuvos Vyriausybė ir visuomenė su lygiu atsidėjimu organizuos savo kariuomenę ir švietimą“. Ši nuostata buvo pagrįsta suvokimu, kad visų lygių švietimo institucijos dalyvauja, kuriant valstybės pasirengimą apsiginti ir stiprėti. Piliečių gerovė priklauso nuo visuomenės bendrojo ir profesinio išprusimo, kuriant pažangią ekonomiką ir kultūrą. Šis įsipareigojimas yra bazinis, nekintamai svarbus visose valstybės raidos stadijose. Neišsilavinusi ir nepilietiška visuomenė valstybės sėkmingos raidos lemti negali.
Vienas iš svarbiausių švietimo sistemos veiklos principų yra pastovus mokyklos ryšys su šeima ir vietos bendruomene. 1989 m. susiformavus nepriklausomos valstybės atkūrimo vizijai, tuo metu kuriamoje Tautinės mokyklos koncepcijoje akcentuota: „Atgimstančiai tautai reikia atitinkamos kultūrinės savimonės bei lygio žmogaus, kuris galėtų pats atsinaujinti ir atnaujinti visuomenę. Tokio žmogaus ugdymas – naujosios švietimo sistemos uždavinys.“
Kai „optimizatoriai“ bando įrodyti, kad mokyklų tinklo pertvarka leido sutaupyti švietimo sistemai skiriamas lėšas, jie nutyli, kiek Lietuvos švietimo sistema, ją optimizuojant, prarado pastatų, inventoriaus ir kitos infrastruktūros (stadionų, bandymų sklypų, geografijos aikštelių, gėlynų ir kt.) elementų. Daug uždarytų mokyklų pastatų buvo parduota pusvelčiui, o kai kurie buvo paprasčiausiai apleisti ir suniokoti. Apie kai kurių mokyklų vietą byloja tik apgriuvę, krūmokšniais apaugę pamatai. Argi tai liudija apie taupų valstybės turto naudojimą?
Kaimo mokyklų sistema per pastaruosius tris dešimtmečius, siaučiant „optimizacijos vajui“, Lietuvoje jau visai sunaikinta. 1990 m. Lietuvoje veikė beveik 1 600 kaimo mokyklų, o po 15 metų jų liko tik 515. 2000-aisiais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi 604 tūkst. moksleivių, o po dvidešimties metų jų liko 326 tūkst. Mokyklos, kurios atokesnėse gyvenvietėse veikė daugiau kaip šimtmetį ir buvo sukaupusios vertingą švietėjiškos veiklos istoriją, galėjo didžiuotis žymiais savo auklėtiniais, jau uždarytos. Prieš dvidešimt metų visoje Lietuvoje veikė 2 386 bendrojo lavinimo mokyklos, dabar jų nebeliko nė tūkstančio.
Švietimo statistika rodo, kad mažėjančio mokyklų ir mokinių skaičiaus ir mokytojų trūkumo negalima paaiškinti tik Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimu. Vis dažniau keliamas klausimas, kaip švietimo institucijų „optimizavimas“ paskatino gyventojų emigraciją. Argi jaunos šeimos bus suinteresuotos kurti sodybas atokesnėse gyvenvietėse, kuriose nebeliko net pradinės mokyklos, nėra sveikatos apsaugos ir kultūros paslaugas teikiančių institucijų, o galimybė susirasti darbą, atitinkantį profesinius asmenybės lūkesčius ir šeimos gyvenimo poreikius, yra nulinė?
Vienas iš didžiausių Lietuvos regioninės politikos klystkelių yra nuostata, kad atokesnės vietovės yra tik agrarinio sektoriaus veiklos sfera. Kaimo mokyklų auklėtinių profesinio apsisprendimo tyrimai rodo, kad likti gimtosiose vietovėse yra pasirengę tik 7 proc. abiturientų, o agrarinio sektoriaus profesijas renkasi tik 5 proc. baigiančiųjų. Daugiau kaip du trečdaliai šių mokyklų abiturientų planuoja išvykti iš Lietuvos, net nepabandę įsidarbinti savo valstybėje. Atokesnių kaimiškųjų savivaldybių strateginės plėtros planų analizė rodo, kad nėra planuojama alternatyvios, t. y. neagrarinės, veiklos plėtra. Savivaldybėse stokojama dėmesio pramonės ir statybos, transporto ir logistikos įmonių plėtrai, mobilių pramonės centrų, galinčių efektyviai įdarbinti agrarinėje veikloje nedalyvaujančius darbingus asmenis, kūrimui, vietinių žmogiškųjų kūrybinių išteklių optimaliam panaudojimui. Neišnaudojama nė dešimtadalio valstybės turimų rekreacinių išteklių, kurie galėtų būti panaudoti aukštos pridėtinės vertės institucijų (sanatorinių ir kurortinių, turizmo ir sporto centrų) darbo vietų kūrimui. Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyva kurti regioninius mokslo ir inovacijų centrus nesulaukė nei regionų tarybų, nei savivaldybių dėmesio. Savivaldybės yra įpratintos vykdyti tik tuos projektus, kuriuos inicijuoja centrinė valdžia.
Bendrojo ugdymo sistemos užduotis – parengti augančią kartą gyvenimui. Tačiau ši užduotis nėra išsamiai atskleista ir pastoviai tikslinama, keičiantis visuomenei ir visai jos aplinkai. Todėl tebėra daug diskusijų, kas yra bendrojo lavinimo turinys, kokios žinios ir gebėjimai būtini, kad jaunimas būtų paruoštas orientuotis besikeičiančioje aplinkoje ir rasti optimalų kelią sau. Pastarųjų metų mokinių bendrojo išprusimo faktai yra labai prieštaringi.
Pirmiausia būtina apsispręsti, kurie dalykai mokymo plane turi būti privalomi per visą bendrojo ugdymo laikotarpį, o kurie gali būti pasirenkami. Pastaruoju metu išryškėjo, kad dalis mokinių baigiamojoje pakopoje atsisako matematikos, fizikos, chemijos, biologijos ir pan. Tačiau ar galima suteikti bendrojo lavinimo atestatą asmeniui, kuris nėra įgijęs matematinio raštingumo įgūdžių ir neturi bazinių fizikos, chemijos, biologijos ir informacinių technologijų žinių? Šių dalykų jokiu būdu negalima paversti pasirenkamaisiais, nes jų žinios yra privalomos visiems. Be šių žinių neįmanomas visavertis gebėjimas pasirinkti bet kurią profesiją.
Buvęs švietimo ministras akad. Zigmas Zinkevičius 2012 m. liepos 31 d. rašė: „Visiškai yra užmirštas pats svarbiausias dalykas. Neliko švietimo turinio. Kas tas turinys? Paskaitykite dabartines mokymo programas. Net nežinau, kaip tai pavadinti. Tai tiesiog klaikus daiktas. Netgi visos fundamentalios sąvokos iš tų programų išmestos. Ten nėra vietos lietuviškumui, tautiškumui, patriotizmui. Nėra vietos visai lietuvių tautai. Visa tai pakeista į kažkokį amorfinį darinį – „pilietinė visuomenė“. Mums patriotinio auklėjimo šiais laikais reikia labiau, negu oro…“
Jonas Jasaitis