Kas bandė pavogti šventę?
Dvyliktokai baigė bendrojo ugdymo gimnazijos kursą. Po egzaminų jų visada laukdavo nepakartojama brandos atestatų įteikimo ceremonija. Bet šiemet Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) klerkai sumąstė, kad atestatai bus elektroniniai. Atseit jie sutaupys popieriaus ir taip prisidės prie „žaliojo kurso“. Ir jiems visai nesvarbu, kad taip jie pavogė išleistuvių šventę, apie kurią buvo svajota ne vienerius metus. Bet kas tas abiturientas? Tik statistinis vienetas. Tegu „pavarto“ savo atestatą kompiuterio ekrane. O kas ta valstybė? Laikina stotelė, prieš išvykstant už jūrų marių? Dirbtinis „intelektas“ kitokio sprendimo jiems nepasiūlė.
Mokyklos ieškojo išeities, kaip išmanė: vienos atspausdino „protokolinius“ (pagal mokyklos direktoriaus įsakymą) vidurinio mokslo baigimo pažymėjimus ir sudėjo juos į tradicinius, švenčių progomis teikiamus aplankus, o kitose patys abiturientai apsisprendė, kad šventės nebus, jei valstybė (klerkų asmenyje) jais nesididžiuoja ir net tradicinio valdiško pasveikinimo nepaskelbė. Kažkas už juos nusprendė, kad iškilmingo saulės sutiktuvių ryto taip pat nebus. Kompiuteriai, kaip ir karvės, jausminės atminties neturi ir įspūdžiais iš prabėgusių dienų nesidalija.
Bet žmonės vis dėlto dar skiriasi nuo kompiuterių ir gyvulių: jie turi ir atmintį, ir jausmus. Vilniaus Žvėryno gimnazijos kolektyvas liepos 13 d. savo abiturientams surengė įspūdingą išleistuvių šventę. Šventės vieta buvo parinkta labai simboliška – Vilniaus pranciškonų bažnyčia. Kažkada sovietinio režimo sunykti palikta šventovė dabar labai kruopščiai restauruojama. Visą šventę nepakartojama nuotaika nuspalvino iš įspūdingo grožio vargonų sklidusi klasikinė muzika. Suskambėjo ir Lietuvos Respublikos himnas. Abiturientai gavo gimnazijos parengtus pažymėjimus, o aktyviai dalyvavusiems mokyklos gyvenime, sportinėje ar visuomeninėje veikloje, olimpiadų ar kitų renginių dalyviams pareikštos padėkos. Atminimui liko vaizdo įrašai ir nuotraukos, įamžinusios neeilinį apsikabinimą su klasės auklėtoja ir mokyklos direktore. Vėliau šventė pratęsta išleistuvių vakarėlyje.
Susitikimas su bendraklasiais mokykloje… po 65 metų
O štai ką liudija Lietuvos mokyklų ilgametė praktika. Gerokai seniau baigusieji mokyklas, prisimindami savo išleistuves ir mokyklinių metų įspūdžius, kasmet ryžtasi susitikti su klasės draugais: vieni – po penkerių, kiti – po dešimties, o dar kiti – ir po kelių dešimtmečių. Šiaulių Juliaus Janonio 107-osios laidos abiturientai, gavę atestatus 1958-aisiais, šiemet susitiko vėl. Juo labiau kad ir sukaktis neeilinė – nuo mokyklos baigimo prabėgo 65 metai. Ir nors mūsų būrelis – labai praretėjęs, nors net susitikę gatvėje gal ne visada vienas kitą iškart atpažįstame, o mūsų klasės auklėtojas, mylimas lituanistas Mykolas Stulgys seniai ilsisi Ginkūnų kapinėse, bet tie, kurie dar esame čia, susirinkome prie savo istorinės gimnazijos, tada vadintos „vidurine mokykla“. Įdomiausia tai, kad, rengdami tokius susitikimus, mes nesame nei vieninteliai, nei patys ištvermingiausi. Na ir kas, kad kai kam, norint atvykti į buvusių bendraklasių susitikimą, jau ir palydovo reikia. Šioje mokykloje yra ir tokia janoniečių abiturientų klasė, kuri susitiko net po 70 metų nuo atestatų įteikimo.
Šiaulių regiono savaitraščio „Etaplius“ pirmajame puslapyje – mes, 1958-ųjų abiturientai. Nors ir labai pasikeitę, tuometinių dviejų klasių auklėtiniai stovime ant šios istorinės mokyklos laiptų. Šalia pateiktose prieš daugybę metų darytose išleistuvių vinječių nuotraukose gerai atpažįstami tie patys veido bruožai, tik anų dienų žvilgsnis nuspalvintas ne tik viltimi, bet ir nerimu: kas mūsų laukia gyvenime. Iš penkių aštuntokų klasių, pradėjusių čia mokytis 1954 m., brandos atestatus tada gavo tik dvi.
O tas mūsų gyvenimas buvo labai prieštaringas. Negaudami kitos informacijos, retkarčiais gal ir patikėdavome teiginiais apie „socializmo statybą“, tačiau tikrovė priversdavo atsitokėti. Klasės auklėtojas pamokose ir literatų būrelio susirinkimuose atskleisdavo tada nutylimus ar net iškraipomus faktus apie Justą Paleckį, Petrą Cvirką, kolaborantų himno autorių Antaną Venclovą. Jis pasakydavo tai, ko nebuvo jokiuose to meto vadovėliuose. Prie istorinių žinių skleidimo prisidėdavo ir kitų dalykų mokytojai, nes nemaža jų dalis buvo Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, išmokyti sakyti tiesą. Todėl, kai koks nors propagandistas, net užspringdamas įrodinėdavo, kokia neva atsilikusi buvo ta „buržuazinė Lietuva“, labai nedaug pritariančių rasdavo. Keli vyresnių klasių mokiniai net buvo ilgiems metams nuteisti už Trispalvės iškėlimą.
Mes, janoniečiai, tada kūrėme ir skelbėme savo pirmuosius eilėraščius ir apsakymus, siuntėme žinutes vietos laikraščiams. Vienas iš klasės draugų, svajojęs apie aktoriaus kelią (ir vėliau juo keliavęs), net pjesę sukūrė. Dalis mokyklos literatų vėliau tapo Šiaulių jaunųjų rašytojų sąjungos nariais. Skelbėme savo kūrybą, dalyvavome konkursuose. Kiti buvę klasės draugai, kurie labiau domėjosi matematika, fizika, chemija ar biologija, tapo gerais specialistais, įmonių arba jų padalinių vadovais. Du bendraklasiai pasirinko mokslininko kelią, nuoširdžiai paklausydami savo talentingų mokytojų patarimo.
Kas tvarko (ardo) švietimo sistemą?
Kai dabar stebime klerkų vykdomą tautinės švietimo sistemos griovimą, paminant ne tik Meilės Lukšienės, bet ir Jono Gudaičio-Vabalo ir Alfonso Gučo, Antano Maceinos ir Stasio Šalkausko, Jono Laužiko, Leono Jovaišos, Juozo Vaitkevičiaus, Apolonijos Paurienės ir daugelio kitų Lietuvos mokslininkų, išmintingai gynusių Lietuvos mokyklą nuo surusinimo, idėjas, kai mokyklos uždarinėjamos šimtais (nuo 1991-ųjų jau uždaryta daugiau kaip pusė Lietuvos mokyklų), kyla svarbiausias klausimas, kas buvo ir yra tie, kurie vykdė ir dabar vykdo „optimizacijos“ reformas, lyg konvejeryje keisdami vienas kitą švietimo ministro poste. Tik išskyrus žymųjį lituanistą akademiką Zigmą Zinkevičių ir dar vieną kitą, visi kiti nebuvo įgiję nei elementarios pedagogo kvalifikacijos, nei praktinės patirties. Keitėsi ir ministrai, ir ministerijos pavadinimai, tik nesikeitė tendencija – reformuoti mokyklą, nesuvokiant bendrojo ugdymo ir profesinio orientavimo paskirties. O kaip sekėsi ministru trumpam tapusiam, bet greitai „išėstam“ akademikui Z. Zinkevičiui, galima sužinoti, perskaičius jo paties įspūdžius, išdėstytus knygutėje „Kai aš buvau ministras“.
Pristatant šią knygutę skaitytojams, rašoma: „Negali sakyti, kad nuėjome visai kitu – kosmopolitizmo – keliu, bet tikrai ne tuo, apie kurį svajojome okupacijos dešimtmečiais. Labai daug praradome, pamiršome, išsižadėjome, išbarstėme tai, kas buvo sava, artima. Ypač šia prasme nuskriaudėme jaunimą – dėl to jo tiek daug ir netekome. Mano aplinkos žmonės ne kartą yra apgailestavę, kad kultūrai, švietimui vadovavo „ne tie žmonės“. Labai gaila akademiko Zigmo Zinkevičiaus, kurį, vos pradėjusį eiti švietimo ir mokslo ministro pareigas, negailestingai ėmė talžyti ir savi, ir svetimi.“
Kai 1995 metais Lietuvos Respublikos Seime įvyko gana audringa diskusija apie prasidėjusią švietimo sistemos sumaištį, kalbėdamas iš Seimo tribūnos istorinėje Kovo 11-osios salėje, pasakiau, kad ne tik ministras, bet ir ministerijos padalinių vadovai privalo turėti pedagogo kvalifikaciją ir bent penkerių metų darbo mokykloje patirtį. Tuo labai įsiutinau tuometinius „švietimo vadybininkus“. Vienas iš jų net iš salės užrėkė, kad, jei bus reikalaujama penkerių metų patirties, jis per tą laikotarpį „surembės ir praras kūrybinę potenciją“. Taip tęsiasi iki šiol, nors, kaip sakoma, ir arkliui aišku, kad „mokslo ministerijos“ niekam nereikia, nes yra Mokslo taryba, kuri privalo vykdyti šias funkcijas, o ne tik skirstyti projektų lėšas, o sporto ir sveikos gyvensenos metodika turi būti neatsiejama nuo Sveikatos apsaugos ministerijos, iki šiol tebevykdančios „ligų ministerijos“ funkciją.