Tęsinys. Pradžia – Nr. 13 (727)
Visiems, pasiryžusiems vertinti socialinius reiškinius, kurie neatskiriamai susiję su teisės kultūra ir jos veikimo arealu, yra keli pasirinkimo variantai. Galima apskritai samprotauti apie tai, kas vyko ar tebevyksta visuomeniniame gyvenime, bandyti įžvelgti kai kuriuos socialinio vyksmo dėsningumus ar atsitiktinumus. Tokios pozicijos laikantis galima abstrahuotis nuo konkretybių. Toks žvilgsnis į socialinį gyvenimą yra vertingas, tačiau ir rizikingas tuo atžvilgiu, kad apibendrinimai, kuriuos ryžtamasi formuluoti, gali būti netikslūs, neapimantys viso to, kas sudaro socialinės raidos turinį, t. y. objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.
Beje, galima rinktis ir kitą variantą, kai, apibūdinant mokslininką pedagogą, pasitelkiama vadinamoji „akademinė“ stilistika. Tokiais atvejais galima apsiriboti reiškinių, faktų, žmogaus darbų konstatavimu. Negalima sakyti, kad ir šis būdas nepriimtinas, tačiau žmogaus socialinio buvimo visavertiškumas, kad ir koks reikšmingas jis būtų, taip pat gali likti neatskleistas.
Prisiminęs šias asmenybes, savaime mąstai apie praeities ir dabarties sąsajas, kurios tartum byloja apie tai, kad socialiniame gyvenime nėra akivaizdžiai nubrėžtų ribų, ženklinančių praeities ir dabarties atskirtį. Žvelgdamas į šių dienų teisės kultūros aplinką, teisės mokslą ir kitus teisinius reiškinius bei gretindamas visa tai su praeitimi, įsitikini, kad minėtų mokslininkų pedagogų poveikis teisinės kultūros raidai yra akivaizdus.
Dabar, kai vertinama tarybinio laikotarpio socialinių mokslų, ir konkrečiai – teisės mokslo, padėtis, tradiciškai dėmesys atkreipiamas į šių mokslų raidos dviprasmiškumą ir prieštaringumą. Galima sutikti su prof.
S. Vansevičiaus nuomone, kad „valstybės ir teisės klausimais parašytus darbus reikia vertinti dvejopai. Viena vertus, rekomendacijos, skirtos stiprinti valdymo sistemą, reiškia dar labiau pajungti visuomenę biurokratiniam diktatoriškam partiniam ir tarybiniam aparatui ir paversti paklusniais įsakymų vykdytojais. Antra vertus, valdymo organų darbo trūkumų atskleidimas sudaro galimybę teisingai išnagrinėti tikrąją partinio ir tarybinio aparato esmę ir paskirtį. Visuose darbuose, atmetus tuščias ideologines deklaracijas ir citatas, surinkta faktinė medžiaga leidžia objektyviai išnagrinėti tikrąją buvusią socialinę, ekonominę, politinę ir teisinę Lietuvos visuomenės padėtį“.
Negalima nepastebėti ir to, kad skirtingų teisės mokslo sričių ideologizacija buvo skirtinga. Valstybės ir teisės teorijos, istorijos, politinės teorijos disciplinose neišvengta vadinamojo „klasinio“ valstybės ir teisės kilmės aiškinimo, marksistinės doktrinos, o tokiose srityse kaip civilinė teisė, civilinio proceso teisė buvo prielaidų vadovautis ir kitokiomis teisės vertybėmis, perimtomis iš romėnų-germanų teisės tradicijos ir kultūros. Civilinėje teisėje, nors ir nebuvo pripažinta privatinė teisė, tradicinių civilinės teisės institutų įtaka buvo akivaizdi. Vilniaus universitete dėstant romėnų civilinę teisę, studijuodami lotynų kalbą studentai turėjo galimybę pažinti ir kitą teisę, kuri istoriškai formavosi Europoje ir kuri buvo plėtojama universitetinėse studijose .
Aštuntajame dešimtmetyje atsirado galimybių mokslininkams išvykti stažuotis ne tik į Rytų ir Vidurio Europos vadinamąsias socialistines šalis, bet ir į Vakarų Europą. S. Vėlyvis beveik vienerius metus (1974 09 01–1975 06 30) stažavosi Prancūzijos Sorbonos universitete, galėjo visapusiškiau pažinti romaniškosios teisės genezę, vakarietiškąją universitetinių teisės studijų ir bendrąją demokratinę kultūrą. 1982–1983 m. buvo Maskvos valstybinio pedagoginio M. Torezo užsienio kalbų instituto portugalų kalbos kursų klausytoju, o 1987–1988 m. dirbo Angolos Liaudies Respublikoje – ėjo Luandos universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės katedros profesoriaus pareigas.
Pirmoji S. Vėlyvio mokslinė publikacija buvo paskelbta 1966 m. tuometinio Leningrado universiteto mokslo leidinyje, kai jis studijavo Maskvos universiteto aspirantūroje. Straipsnyje analizuoti klausimai, susiję su mokslinėmis teismų praktikos problemomis, kai ieškinys civiliniame procese paliekamas nenagrinėtas. Straipsnyje autorius ne tik nurodė teorines šių teisinių santykių reglamentavimo problemas, bet ir išreiškė kritišką savo poziciją dėl galiojančių teisės normų veiksmingumo, teisminės praktikos, nagrinėjant tokio pobūdžio civilines bylas. Panašios teisinės aktualijos nagrinėtos ir kitame straipsnyje, kuriame atkreiptas dėmesys, kad teismai paprastai neįsigilina į tas sąlygas, kurioms esant įstatymas leidžia palikti bylą nenagrinėtą ieškovui arba abiem šalims neatvykus į teismo posėdį. Autorius teigė, kad nagrinėjantis bylą teismas turi itin kruopščiai išsiaiškinti visas aplinkybes, kodėl šalys neatvyko į teismą, ar atsakovas sutinka su tokia bylos baigtimi. Pabrėžė, kad bylų baigimas, nepriėmus sprendimo, iš esmės yra svarbus civilinio proceso institutas, o nuo jo teisingo taikymo priklauso piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga.
Vėliau paskelbtuose straipsniuose gvildentos teorinės ir praktinės problemos, kurios pasitaikydavo nagrinėjant bylas teismuose dėl piliečių pripažinimo nežinia kur esančiais ir paskelbimo mirusiais. Straipsniuose pabrėžiama, kad tokios bylos turi būti sprendžiamos labai kruopščiai, nes pirmosios instancijos teismas priima galutinį ir nekvestionuojamą sprendimą. Šios kategorijos bylų nagrinėjimo sudėtingumą autorius siejo su tokiais socialiniais reiškiniais kaip karo ir pokario suirutė, sunkios ekonominės gyvenimo sąlygos, nusikalstamumas ir kitais.
Civilinio proceso teisės problemas S. Vėlyvis nuosekliai nagrinėjo daugelyje kitų publikacijų. Atkreipdamas dėmesį į civilinio procesinio veiksnumo instituto reikšmingumą, mokslininkas ypač pabrėžė, kad teismas labai atsakingai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, o priimdamas sprendimą privalo užtikrinti, kad nebūtų pažeista viena iš pagrindinių teisių, t. y. teisė į teisminę gynybą. Būtina visapusiškai nustatyti, ar tikrai besikreipiantis asmuo neturi civilinio procesinio veiksnumo, kuris turi atitikti civilinį materialinį veiksnumą, apibrėžtą Civilinio kodekso normų. Atkreipiamas dėmesys, kad teisinis reguliavimas yra nenuoseklus, o teismai neatskiria atvejų, kai į teismą teisminės gynybos kreipiasi neveiksnus asmuo, ir kai besikreipiantis asmuo veiksnumą prarado priėmus pareiškimą. Autorius siūlė plėsti teismo prerogatyvas ir suteikti teisę savo iniciatyva iškelti bylą dėl ieškovo (pareiškėjo) pripažinimo neveiksniu.
Atkreipęs dėmesį, kad to meto civilinio proceso įstatymuose buvo įtvirtinta nuostata, jog šalių dalyvavimas teismo posėdyje paprastai nelaikomas būtinu, S. Vėlyvis teigė, kad šia teise šalys privalo naudotis sąžiningai, o pažeidus šį principą turi atsirasti nepalankios procesinės pasekmės. Jis buvo įsitikinęs, kad įstatymo numatyta galimybė palikti ieškinį nenagrinėtą, jeigu į teismo posėdį pakartotinai be svarbių priežasčių neatvyksta ieškovas, pažeidžia kitos šalies – atsakovo interesus. Siūlė keisti teisinį reguliavimą ir nustatyti, kad tokiam procesiniam veiksmui turėtų pritarti ir teismo posėdyje dalyvaujantis atsakovas.
Keletą straipsnių S. Vėlyvis paskyrė bylų civiliniame procese tapatingumo problemai. Juose buvo analizuojama, kokiais kriterijais remiantis turi būti nustatoma, kad bylos yra tapatingos. Vienas šių elementų – ieškinio pagrindas. Atkreipiamas dėmesys, kad ieškinio pagrindo tapatingumą ypač sudėtinga nustatyti ginčuose, kylančiuose iš tęstinio pobūdžio santykių. Aktualu išsiaiškinti ir ieškinio dalyko turinį.
Straipsniuose buvo nagrinėjama, kaip reikia pasielgti su iškelta byla, kai teisme jau nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. kai teisme jau yra tapatinga byla. Autorius nesutiko su tais tyrėjais, kurie tokiu atveju siūlė antrąją bylą nutraukti. Manė, kad tokiu atveju bylas reikia sujungti ir nagrinėti kartu, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra viename, ar atskiruose teismuose.
Nuo atskirų civilinio proceso klausimų vėliau perėjo prie bendresnio pobūdžio problemų. 1973 m. vykusioje konferencijoje jis skaitė pranešimą apie civilinio proceso mokslo raidą Lietuvoje, analizavo civilinių bylų sprendimo išankstinę neteisminę tvarką, nagrinėjo atsakovo teisių užtikrinimo problemas civiliniame procese. Taigi anuomet paskelbtose S. Vėlyvio mokslinėse publikacijose aktualizuojami klausimai dėl civilinio proceso esmės ir demokratiškumo, teismo vaidmens, bylos šalių teisių užtikrinimo procesinių garantijų. Pasakytina, kad civilinio proceso teisės problemos, nagrinėtos tada, įžvelgiamos ir dabar, o mokslinės žinios ir patyrimas lėmė sėkmingą veiklą teisėkūros srityje, atkūrus Lietuvos valstybingumą.
S. Vėlyvis buvo bendraautoris daugelio vadovėlių, kurie pagaliau buvo parengti lietuvių kalba. 1980 m. išleidžiamas Civilinio proceso kodekso komentaras, vėliau – civilinio proceso teisės vadovėlis. Drauge su kitais mokslininkais 1975 m. pateikė skaitytojams civilinės teisės vadovėlio pirmąjį, o 1988 m. – antrąjį tomus. Negalima nepaminėti ir to, kad S. Vėlyvio parengtos ir apgintos disertacijos mokslinės nuostatos ir pasiūlymai buvo įgyvendinti Civiliniame kodekse. Reikia pasakyti, kad tai buvo vienas iš retų atvejų, kai mokslininko suformuluotos tezės pastebimos ir įgyvendinamos praktiškojoje teisėkūroje.
Prof. dr. Juozas Žilys
Pabaiga – kitame numeryje