Socialinis darbas pažangiose valstybėse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Skandinavijos šalys ir kt., jau seniai yra pripažintas profesionalia veikla, reikalaujančia specifinių kompetencijų,
būtinų siekiant padėti žmonėms įveikti įvairius gyvenimo išbandymus, skatinti socialinius pokyčius ir veikti politiniu lygmeniu, tobulinant įstatymus, lemiančius geresnę žmonių teisių apsaugą. Tuo tarpu Lietuvoje ši profesija dar yra labai jauna, pradėta formuoti, atkūrus nepriklausomybę. Šią profesiją neretai lydi klaidingas jos turinio įsivaizdavimas. Labiausiai paplitęs mitas, kad socialinis darbas reikalauja tik elementarių profesinių gebėjimų, kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.
Žmogaus teisės ir socialinis teisingumas
Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.
Socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, tautybės, etniškumo ir žmonių išnaudojimo priežastis bei pasekmes. Kaip teigia federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia jų įgalinimo, lygybės su visais žmonėmis ir aktyvaus jų dalyvavimo visuomenėje. Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtinas platus įvairių žinių turėjimas, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas žinias. Tik tokios žinios ir profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę.
Psichosocialinis konsultavimas – socialinio darbuotojo kasdienybė
Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairias diskriminacijos formas, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.
Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis reikalauja gero žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatymus, negalios, kaip reiškinio, ir negalių įvairovės pažinimo. O tai yra būtina, kad socialiniai darbuotojai ne kartotų diskriminacinių profesinių modelių, o siektų pokyčių, skatindami pripažinti žmonių su negalia teises, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą.
Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su anksčiau minėtomis žmonių grupėmis, reikalauja žmogaus teisėmis grįsto pagalbos moterims išmanymo. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią pagalbą diskriminaciją patiriančioms moterims, įskaitant smurtą artimojoje aplinkoje ir prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatintų lyčių lygybės ir nediskriminavimo kryptį.
Socialiniam darbui su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas geras žmogaus teisių supratimas, gebėjimas padėti išgyvenusiems įvairias traumines patirtis, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo šalį, patyrusiems grėsmę gyvybei. Sėkmingam socialiniam darbui su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.
Neįmanoma trumpame tekste nusakyti visų socialinio darbo profesijos sričių kompleksiškumo. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą. Paminėtinas reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.
Taigi socialinis darbas yra profesija, kur būtinas gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra ir bus labai reikalinga. Autorius yra VDU Socialinio darbo katedros profesorius, VDU bakalauro programos „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ ir magistro programos „Socialinis darbas“ dėstytojas.