Kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje, kokiais kriterijais vadovaujasi pasaulio galingieji, kurių rankose – beveik visa valdžia? Susitelkę jie galėtų nutraukti šiurpių žmogžudysčių kampanijas tiek Ukrainoje, tiek visur, kur vyksta kruvini konfliktai. Bet kokių (verslo, diplomatinių, net sporto ir kultūros) santykių nutraukimas, absoliučiai viso Rusijos atstovavimo įšaldymas priverstų šią išprotėjusią imperiją atsipeikėti ir savęs paklausti: „Ar nori Rusija karo su visu pasauliu?“ Daug kas dar prisimena kažkada mūsų kraštuose nuolat kartotą dainą „Ar nori rusai karo“ (Chotiat li ruskije voiny). Kai mama laiko ant rankų savo ką tik gimusį kūdikį, ar ji gali įsivaizduoti, kad glaudžia ir myluoja būsimą nusikaltėlį, žmogžudį? Kaip toks šiurpus asmenybės virsmas vyksta? Kas visa tai lemia?
Tačiau karas jau seniai nebėra efektyviausia žmonijos drastiško naikinimo priemonė. Kol kas niekas taip ir neatsakė (ir tikriausiai nebeatsakys), kas sukėlė pandemiją. Kiniškas šikšnosparnis ar karinėje laboratorijoje sukurtas virusas? Pandemija gali pasikartoti bet kada. Virusui nerūpi, ką jis užkrečia, o išsigelbėjimo nuo jo gali ir nebūti. Jei yra šio masinio naikinimo priemonės išradėjai, tai jie ir patys negali nuo jo apsisaugoti, nes žudymo priemonės dažnai ištrūksta iš jų išradėjų letenų.
Aptarkime pačias naujausias, bet pastaruoju metu vis agresyviau propaguojamas žmonijos naikinimo priemones. Gyventojų skaičius drastiškai mažėja visuose žemynuose, išskyrus Afriką ir dar keletą nuošalesnių regionų. Tuo tarpu žmonijos civilizacijos lopšys – Europa sensta katastrofiškai. Kol kas dar regime Vakarų sostinių prabangą, subtilų architektūros grožį, galimybę tenkinti ne tik kasdieninius poreikius, bet ir gana ekstravagantiškas užmačias. Bet ar ši materialinė gerovė ilgai išsilaikys? Apie ką įspėja tai, kad vokiečiai, prancūzai, švedai kai kuriose savo valstybių teritorijose jau ne tik kad nesijaučia saugūs, patys ten tapo jau „mažuma“, kad po kelias savaites tęsiasi etninės riaušės Vakarų didmiesčiuose? Kas išgelbės didįjį pasaulio verslą? Juk būtent verslo aprūpinimas darbo jėga yra didžiausias pasaulio galingųjų rūpestis. Bet ar tikrai tik apie tai verta galvoti? Ar nėra didesnių rūpesčių, kurie užklups ateityje, griaunant dorovinius žmonijos pamatus?
Daugelis Lietuvoje girdėjo šią patarlę: „Dievas davė dantis, duos ir duonos.“ Joje sutalpinta gili išmintis. Nereikia gąsdinti, kad, didėjant planetos gyventojų skaičiui, neišvengsime bado. Per civilizacijos istoriją žmogaus veiklos našumas ir gebėjimas apsirūpinti išaugo šimtus, o gal net tūkstančius kartų. Net naujausios energetinių išteklių krizės sėkmingai sprendžiamos, nesibaiminant iškastinio kuro stygiaus. Senkančius naftos išteklius leidžia suvaldyti naujos variklių konstrukcijos, vėjo ir saulės energija, naujos biodegalų rūšys. Surastos ir efektyvios atmosferos taršos mažinimo priemonės. Reikia tik protingai jomis pasinaudoti. Svarbiausia, kad žmogus išmoktų gyventi „be atliekų“. Gamtoje išvis nėra tokio fenomeno, kaip „atliekos“.
Jokia išeitis – skatinti planetos gyventojus tapti benamiais bastūnais. Kai iš kurios nors Afrikos valstybės atimama energingiausia (jauniausia, pajėgiausia, kūrybiškiausia) jos piliečių dalis, kas užtikrins tvarią jos ekonomikos ir kultūros raidą? Pasižiūrėkime, kuo dabar tapo Viduržemio jūra. Šimtų tūkstančių emigrantų kapinėmis? Kiek nusikaltėliškų grupuočių čia suka savo kruviną „biznį“?
Niekas šiandien nepuola įrodinėti, kad reikia grįžti prie sukarintos sienų kontrolės. Pasaulis yra labai mobilus. Dėl naujausių informacinių technologijų mes tapome pasiekiami praktiškai bet kurioje pasaulio vietoje. Auga nuotolinių darbo vietų populiarumas, kai specialistas gali gauti gerą atlyginimą ne kiurksodamas aštuonias valandas įstaigoje, o mėgaudamasis kurorto malonumais.
Žemėje nėra „neperspektyvių“ vietovių, kuriose nebūtų galimybės aprūpinti vietos gyventojus maistu ar kitais būtiniausiais reikmenimis. Tik ne visur tos galimybės yra suprastos ir įgyvendintos. Nors daugelis mūsų geriausiai jaučiasi savo gimtojoje aplinkoje, tegul žmonės keliauja po pasaulį, tegul pažįsta kitų tautų kultūras. Tačiau svarbiausia, kad jie netaptų lengvabūdiškai praradę savo gimtuosius namus. Niekada afrikietis netaps laimingesnis, atsidūręs prie Ledjūrio, o eskimas, nugrūstas į Maroką, žinoma, išskyrus labai retas išimtis.
Dabartinės pasaulio galingųjų strategijos nėra skirtos tam, kad žmonija taptų laimingesnė. Jiems žmogus – tik prekė, tik „statistinis vienetas“. Tačiau, paverčiant žmogų primityvia preke, iš jo atimamas nepakartojamas, tik jam būdingas kultūrinis paveldas. Tegu musulmonas susipažįsta su krikščionybe ar budizmu, bet nepuola draskyti altoriaus krikščioniškose šventovėse ir klykti, kad visus pavers musulmonais. Tegu krikščionis suvokia islamo esmę, bet nepuola deginti Korano. Jei vieni tiki į Kristų, o kiti – į Mahometą, jei vieni sako „Dievas“, o kiti – „Alachas“, tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia vieni kitiems primesti tikėjimo, kuris nėra susijęs su jų prigimtimi, su religinėmis ar kultūrinėmis tradicijomis. Visas žmonijos problemas leidžia išspręsti žmogui duotas protas ir dorovė.
Nėra jokio reikalo viso pasaulio daryti „angliakalbiu“. Kiekviena kalba turi nepakartojamų stilistinių ir gramatinių, sakinio struktūros ir žodžių darybos ypatybių, į kurias nevalia kėsintis nei ekonominėmis, nei politinėmis priemonėmis. Nė vienas poliglotas netvirtina, kad kažkuri kalba yra geresnė (gražesnė, tobulesnė) už kitas. Gimtoji kalba yra nepakartojamas tautų turtas, kuria remiasi įvairiaspalvio pasaulio kultūra. Kai žmonės mokosi kitų kalbų ir geba jomis bendrauti, pirmiausia jie tampa dvasiškai turtingesni. Ir nėra jokio reikalo jų rengti vienodomis uniformomis.
Dabartinė itin agresyvi tautų niveliavimo politika bando paversti žmones bejausmiais manekenais. Todėl taip įnirtingai puolama tikroji žmogaus prigimtis, meilė ir šeima. Mus vis bandoma įtikinti, kad monogamija ir tradicinė vyro ir moters santuoka jau yra atgyvenusi, kad neva egzistuoja visokios kitokios „santuokos“ ir „šeimos“. Net Lietuvoje kai kas jau ima sapalioti, kad valstybės pagalba šeimai, auginančiai vaikus, pažeidžia homoseksualių asmenų teises. Tai gal paklauskite bet kurį iš tų „netradicinės šeimos“ propaguotojų, kuris iš jų yra pagimdytas dviejų moterų ar dviejų vyrų. Kurio iš jų motina buvo vyras? Kam iš jų iš tikrųjų prireikė „teisės keisti savo lytį“? Kas persekioja ir baudžia tuos, kurie apsisprendžia nekurti šeimos ir neauginti vaikų?
Galima suprasti, kodėl šeimos samprata, jos teisių ir pareigų visuma turi priešininkų. Net aršiausi LGBT pažiūrų propaguotojai gerai žino, kiek pastangų įdėjo tėvai, juos augindami, ne kartą įsitikino, kokį skausmą pajunta vaikai, matydami, kad jų tėvai nebesutaria ir skiriasi. Visi suvokiame, kad šeima reiškia savęs pratęsimą ateities kartose, žmonijos atsinaujinimą. Kas gali būti gražiau už darnius sutuoktinių, tėvų ir vaikų, vaikaičių ir senelių santykius, įamžintus tiek mūsų kultūroje, tiek mūsų sąmonėje. Kokie nelaimingi yra tie, kurie augdami neįgijo tikroviško šių santykių įvaizdžio. Ne kartą pasakota ir rašyta apie žmones, kurie užaugo valdiškuose „vaikų namuose“, tačiau dešimtmečiais bando rasti savo kraujo giminaičius, sužinoti, ar turi brolių ir seserų, net pamatyti motinas, kurios jų išsižadėjo. Ir pamatyti ne dėl kažkokios neapykantos ar keršto, o tiesiog pažvelgti į akis tai, kuri tau davė gyvybę. Gana dažnai net tokie susitikimai duoda visai nelauktų rezultatų. Kas gali būti gražesnio už meilę ir ištikimybę? Kas gali turėti stipresnį poveikį asmenybei, dažnai net viso gyvenimo sėkmei už darnios šeimos įtaką? Kaip tik suvokimas, kokia yra tos atsakomybės našta, atbaido lengvabūdžius nuo siekio kurti šeimą. Kai kas apsisprendžia „gyventi be įsipareigojimų“. Bet ar savaitgaliai, praleisti su panašiai mąstančiais prie alaus butelio, suteiks gyvenimo pilnatvę, jo vertės pajautimą?
Gražus rytas daugiabučių kvartale. Vos viena kita mamytė vedasi vaikelį, vos vienas kitas tėvelis laiko už rankelės dukrytę arba sūnelį. Jie gana greitai nuveda savo atžalas į darželį arba palydi į mokyklą. Užtat rytines valandų valandas aplink tuos daugiabučius bindzinėja visokiausių veislių šuniukų vedžiotojai. Susitikę ilgai šnekučiuojasi apie savo „augintinius“. Bet ar suvešėjusi „šunomanija“ gali pakeisti šeimą, artimuosius? Ar senatvėje šuo ar katinas atneš tau lėkštę sriubos, kai būsi silpnas ir alkanas? Apie ką liudija „šunomanija“? Ar ne apie santykių su artimaisiais praradimą? Įsižiūrėkime į tuos rytinius šunų vedžiotojus ir pamatysime didžiausią sielvartą jų akyse. Kas juos taip apleido? Ar jie patys tik tokios draugijos nusipelnė?
Jonas Jasaitis