Valstybei valstybinė kalba yra toks pats svarbus dalykas, kaip ir valstybės sienos. Jos yra ginamos, dėl jų aukojama gyvybė.
Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių kalba. Ši nuostata susieta ir su kitu labai svarbiu dalyku – Lietuva yra unitarinė valstybė, t. y. ji nedaloma į jokius kitus darinius, tarp jų ir kalbinius.
Ką reiškia valstybinė kalba? Tai reiškia, kad visos Lietuvos teritorijoje esančios valstybinės įstaigos savo raštvedybą, atsakymus į piliečių ir nepiliečių užklausimus pateikia lietuvių kalba. Ši, kaip ir kitos konstitucinės, norma yra taip įtvirtinta, kad, norint ją pakeisti, reikia keisti Konstituciją.
Tai, kas šiuo metu bandoma padaryti su neva lietuvių kalbos konstituciniu įstatymu, iš esmės yra sukčiavimas. Tai noras apeiti Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką ir vietoje nuostatos, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, pateikti visai ką kita. Dabar teikiamas valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas negali būti net svarstomas Seime, nes tai yra antikonstitucinis veiksmas.
Keistai sutapo, kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nėra jų gimtoji. Lietuviui lietuvių kalba yra jo mentaliteto dalis, kaip kad lenkui – kultūra. Bandymai šią kalbą kaip nors sužaloti yra tiesiog nusikalstami. Kaip pavyzdį pateiksiu priimtą asmenvardžių įstatymą. Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl trijų raidžių. Pagaliau pasiektas kompromisas – lai būna lietuvių abėcėlėje dar tos nelemtos trys raidės. Bet kas iš to išėjo? Ogi tai, kad šiame įstatyme atsirado nuostata, kad asmenvardžiai gali būti rašomi ir kitų Europoje naudojamų abėcėlių raidėmis.
Pagrindinė lietuvių kalbos viešojo naudojimo šerdis yra tai, kad vienas garsas atitinka vieną raidę. Dabar atsirado tokių asmenvardžių, kur lietuvis, sukūręs savo valstybę, valstybiniuose dokumentuose negali teisingai ištarti to, kas ten parašyta. Tai taip pat aiškus sukčiavimo elementas, tačiau jis kažkaip praslydo pro Seimo narius. Paimkite, kad ir originale užrašytas Čerčelio (Churchill) ar Degolio (de Gaulle), kitų žinomų politinių veikėjų pavardes ir pabandykite jas, teisingai užrašytas, perskaityti lietuviškai. Nepavyks.
Tai kam gi mes pataikaujame? Būtina asmenvardžių įstatymą papildyti nuostata (ir tikiuosi, kad atsiras Seimo narių, kurie tą padarys), kad tais atvejais, kai užrašytame asmenvardyje garsų yra mažiau, nei raidžių, šalia turi būti pateikta, kaip toks asmenvardis tariamas lietuviškai.
Aš matau šiuo metu didžiulį kėsinimąsi į lietuvių kalbą ir keičiant jos viešo vartojimo nustatytas normas. Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie šiandien turi ją ginti, kaip parašyta priesaikoje, lietuvių kalba nėra jų mentaliteto dalis. Nei Seimo Pirmininkei, nei pagaliau mūsų Ministrei Pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei. Taigi, norint pakeisti lietuvių kalbos vartojimą, reikia ją gerai mokėti, ir matosi, kad ją ministrė puikiai žino ir savo žiniomis naudojasi.
Matome, kaip grįžta į Lietuvą buvę emigrantai. Jie parsiveža vaikus, kurie mokėsi ispaniškai, portugališkai, itališkai, angliškai ar vokiškai. Jiems turi būti sudarytos sąlygos įtvirtinti tas kalbines žinias ir grįžus. Kad ir kaip būtų, Ingridos Šimonytės ausiai miela jos vaikystėje skambėjusi lenkų kalba. Tačiau tai yra tik gana jauna vienos provincijos kalba. Bandymas brutaliai, administraciniu būdu rusų kalbos mokymą pakeisti lenkų kalba labai primena naują polonizacijos bangą. Lenkijoje atsirado nauja karta. Ateina nauji, europietiški žmonės, su kuriais lietuviui tikrai bus nesunku bendrauti. Kai kur netgi lengviau, nei šiandien su jų valdančiaisiais.
Vertybiniu kalbininko požiūriu, dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių yra labai vertingos mokslui. Ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Mes galime tik pavydėti žiūrėdami, kaip latviai, principingai, be kompromisų gina savo valstybinę kalbą. Vien tuo atveju, kai, atsistatydinus švietimo ministrei, į jos vietą buvo paskirta ją pavaduojanti, liaudyje teisingai buvo pastebėta, kad „įleido lapę į vištidę“. Gerai, kad ši klaida ištaisyta laiku.
Dabar apie karo fone vykstančius draugystės su Lenkija procesus. Taip, mes turime kaimynę, gerą kaimynę ir su ja reikia bendrauti. Tačiau kažkokiu būdu susivienijo grupė žmonių, kurie Lietuvos visuomenėje išsikovojo šiokį ar tokį autoritetą ir reiškia keistą nuomonę šiuo klausimu. Paimkime kad ir artistišką istoriko, plaukiojančio visokiais laivais visokiomis upėmis, asmenybę. Juk jis daug kur į istoriją žiūri, kaip į teatrą. Dabar jis siūlo: būkime geri mažieji Lenkijos broliai, nes būti mažuoju broliu ne visada blogai. Tai yra tiesa, tačiau jis priklauso nuo vyresniojo brolio požiūrio ir elgesio. O kokią Lietuvą nori matyti vyresnysis brolis, mes matome iš to, ką apdovanoja tos šalies vadovai, atvykę į mūsų valstybę. Dar blogiau, kada iš Lietuvos Seimo tribūnos kitos šalies atstovas ragina priimti nepriimtą tautinių mažumų įstatymą.
Prisiminkime, kad šį įstatymą labai atkakliai gynė dabartinė teisingumo ministrė. Kas blogai? Ogi tai, kad jį parengė Kremlius, kuris per Rusų sąjungą Lietuvoje jį visaip ir rėmė. Ydinga jo esmė ta, kad okupantai, jų palikuonys, kolonistai, kaip tautinė mažuma, įgytų kolektyvines ir politines teises. Labai abejotina, ar dabartinė ministrė nesuprato, ką daro.
Taigi, kaip minėjau, bandymai pakeisti Konstituciją kitaip, nei joje numatyta, priimant konstitucinius įstatymus, yra sukčiavimas. Užkirskime tam kelią.
Liudvikas Narcizas Rasimas
Autorius yra teisininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Šaltinis: Pro Patria