Pabaiga. Pradžia Nr. 13 (727)
Naujos galimybės ir prielaidos įvairiapusiškai teisinei veiklai atsirado, kai buvo atkurta Lietuvos Respublika, t. y. po 1990 m. kovo 11-osios.
Nors Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, tačiau nedelsiant buvo imtasi veiksmų spartinti teisinės sistemos reformą, brandinti naują teisinio reguliavimo politikos koncepciją.
1990 m. liepos 18 d. Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo Prezidiumas patvirtino darbo grupes ir jų vadovus kodeksų projektams rengti: Baudžiamojo kodekso (vadovas V. Pavilonis), Baudžiamojo proceso (vadovas M. Kazlauskas), Civilinio kodekso (vadovas P. Vitkevičius), Santuokos ir šeimos (vadovas P.-V. Rasimavičius), Bausmių vykdymo kodekso (vadovas J. Prapiestis). Civilinio proceso kodekso projekto rengimo darbo grupės vadovu buvo paskirtas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir proceso katedros vedėjas S. Vėlyvis. Nors kodeksų projektų parengimo terminai buvo netikroviški (darbo grupės kodeksų projektus turėjo parengti ir pateikti Aukščiausiosios Tarybos Teisinės sistemos komisijai ne vėliau kaip iki 1992 m. sausio 1 d.), sprendimas dėl darbo grupių sudarymo ir jų veikla savaime skatino kryptingą diskusiją dėl Lietuvos teisės, jos paveldo santykio su tuometine teisine tikrove bei raidos. Darbo grupių vadovai ir nariai ilgainiui keitėsi.
Negalima nepabrėžti, kad teisinė padėtis, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, vėliau pervardinta Atkuriamuoju Seimu, Vyriausybė ir kitos valstybės institucijos kūrė visa apimančią teisinę sistemą ir vykdė teisės reformą, buvo kitokia nei XIX amžiaus pradžioje atkūrus Lietuvos valstybę. Vertinant istorines teisines aplinkybes, ypač reikėtų atkreipti dėmesį, kad tada ekonominė ūkio sankloda, kurios pagrindą sudarė privati nuosavybė ir sutarčių laisvė, nebuvo keičiama. Todėl anuomet svetimos civilinės ir komercinės teisės recepcija, įtvirtinta pirmuosiuose Lietuvos valstybingumą atkuriančiuose aktuose, nors ir esmingai paveikta nacionalinės įstatymų leidybos, galėjo išsilaikyti visą nepriklausomybės dvidešimtmetį.
Vadinasi, po 1990 m. kovo 11 d. reikėjo nedelsiant reformuoti socialistinę-administracinę ekonominę sistemą, pagrįstą socialistine nuosavybe, privačios nuosavybės draudimu ir ūkio administracinio valdymo sistema, į laisvosios rinkos ekonominę sistemą, pagrįstą privačios nuosavybės ir sutarčių laisvės principais. Nors Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme ir buvo deklaruota, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė, taip pat tai, kad valstybė garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti jiems priklausančius objektus, jais naudotis ir disponuoti, teisinių priemonių šioms konstitucinėms nuostatoms įgyvendinti nebuvo. Teisinio reguliavimo spragas turėjo užpildyti naujieji Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Šios srities įstatymus pradėjo rengti neformali darbo grupė, kurioje, be S. Vėlyvio, dirbo V. Gudelis, E. Kabašinskas,
V. Pakalniškis, S. Vaitkevičius, A. Prapiestis (lietuviškų tekstų redaktorius), P. Skaisgiris, R. Zabarauskienė, K. Valašinas, J. Rudelevičius. Beje, Aukščiausiosios Tarybos Ekonomikos komisijos pirmininkas G. Vagnorius, pristatydamas Ūkinių bendrijų ir Akcinių bendrovių įstatymų projektus ir išskirtinai paminėdamas tuos, kurie juos rengė, kalbėjo: „Žmonės sugebėjo parengti įstatymą, kuris reikalavo labai daug darbo, o tie, kurie turėtų organizuoti tų įstatymų darbą, nesugebėjo per šešis mėnesius, nors kiekvieną mėnesį apie tai buvo kalbama, primenama, reikalaujama, įforminti darbo grupių ir įteisinti jų veiklą, net suteikti lėšų ir sąlygų, kad žmonės galėtų dirbti.“
Nors ir nebuvo visapusiškesnio patyrimo šioje srityje, tačiau entuziazmas, valstybinės pareigos supratimas buvo prielaida to, kad per labai trumpą laikotarpį buvo parengti būtiniausi teisės aktai, t. y. pagrindiniai teisiniai įrankiai, kuriais remiantis buvo kuriama Lietuvos ūkio funkcionavimo norminė bazė. Štai pirmajame tokio pobūdžio Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme buvo įtvirtintas individualios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės teisinis statusas.
To meto teisinėje aplinkoje, kurioje buvo legitimizuotas tik valstybinis centralizuotas ūkinės veiklos valdymas, Įmonių įstatymas buvo tikrai revoliucinis reiškinys. Principas, kad įmonės veikia savarankiškai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys, kad šie organai neturi teisės tvarkyti įmonių reikalų ar administraciniais metodais reguliuoti jų ūkinę veiklą, šiandien suprantamas kaip elementarus ūkinės veiklos pagrindas, o 1990 m. buvo iššūkis egzistavusiai ekonominei sanklodai. Aišku, Įmonių įstatymu, kuris laikytinas visapusiškesnio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindu, buvo sukurtos tik bendrosios reformos kryptys.
Netrukus buvo priimti akcinių bendrovių, valstybinių įmonių, ūkinių bendrijų ir kitų ūkio subjektų veiklą pagrindžiantys teisės aktai. Šiek tiek vėliau buvo priimtas Įmonių bankroto įstatymas [23]. Teisinio reguliavimo reiškinių seka lėmė ir valstybinio turto pirminio privatizavimo proceso norminį apibrėžimą. Nors ir buvo sudaryta darbo grupė, kuri turėjo parengti Lietuvos Respublikos komercinio kodekso projektą, tačiau, nepavykus suformuluoti šio kodekso mokslinės sisteminės koncepcijos ir pradėjus rengti Civilinio kodekso projektą, šios srities teisės normų sisteminimo siekis taip ir liko neįgyvendintas.
Darbų spartą ir ūkinės reformos dinamizmą rodo Aukščiausiosios Tarybos nustatyti įstatymų įsigaliojimo terminai. Štai 1990 m. gegužės 8 d. Įmonių įstatymas įsigaliojo 1990 m. liepos 1 d., o iki 1990 m. spalio 1 d. turėjo būti perregistruotos visos įmonės, kurios buvo pradėjusios savo veiklą iki įsigaliojant įstatymui. 1990 m. liepos 30 d. Akcinių bendrovių įstatymas įsigaliojo jau 1990 m. rugpjūčio 1 d. Valstybinių įmonių įstatymas pradėjo veikti nuo spalio 1 d., Ūkinių bendrijų įstatymas – 1990 m. spalio 22 d. Buvo numatomos ir kai kurios įstatymų įsigaliojimą amortizuojančios išlygos, tačiau Aukščiausioji Taryba, reikšdama politinę valią, skubėjo vykdyti ūkinę reformą, kuri, apimdama visas socialinio gyvenimo sritis, keitė socialinę gyvenseną.
Teisinės sistemos reforma buvo įgyvendinama sudėtingomis ir prieštaringomis politinėmis ir socialinėmis sąlygomis, kai konkuravo idėjos, kirtosi objektyviai susiklosčiusios aplinkybės ir subjektyvūs interesai. Mokslininkai, vertindami to meto teisinę kūrybą, atkreipė dėmesį, kad „analizuojant teisės kūrimą Lietuvoje kokybiniu atžvilgiu, džiūgavimui nėra pagrindo. Intensyvus, tačiau chaotiškas Lietuvos parlamento ir Vyriausybės darbas, priimant teisės aktus, vargu ar gali būti pavadintas teisės sistemos kūrimu. Šešerių metų teisės aktų leidybą Lietuvoje tiksliausiai būtų įvardyti diletantišku „skylių lopymu“, grupinių ar net individualių interesų išraiška ir įteisinimu, bet jokiu būdu ne teisės sistemos kūrimu“.
Neprieštaraujant ir šiai nuomonei, vis dėlto reikėtų dar kartą, grįžtant į praeities aktualijas, pasakyti, kad ūkinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, civilinės teisės normų sisteminimo, kodifikacijos poreikis vis labiau ryškėjo. Atnaujinama Civilinio kodekso projekto rengimo darbo grupė. Nors tuo metu S. Vėlyvis jau dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės aparato Ūkio mechanizmo skyriaus referentu, o vėliau – Privatizavimo skyriaus vedėjo pavaduotoju, jis buvo patvirtintas šios darbo grupės nariu.
S. Vėlyvis dalyvavo rengiant ne tik prieš tai minėtų teisės aktų, susijusių su ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu, privatinės teisės institutų atkūrimu, projektus, bet ir daugelį kitų. Dirbdamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vyr. konsultantu, rengė išvadas dėl daugelio įstatymo iniciatyvų. Anuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje šios išvados, nors ir neturėjo lemiamos reikšmės priimant politinius sprendimus, tačiau jose išreikštos teisinės pozicijos negalėjo nebūti svarbios teisėkūrai. Neretai jos tapdavo politinių diskusijų objektu, nepalankiu teisiniu veiksniu, įgyvendinant subjektyviais motyvais grindžiamus interesus.
Siekiant rekonstruoti 1990 m. vasario 13 d. Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuris iš esmės galiojo visą Aukščiausiosios Tarybos veiklos laikotarpį, jos Prezidiumas sudarė darbo grupę, kuri turėjo parengti naują Teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymą. Šio kolektyvo vadovu paskiriamas S. Vėlyvis. Žvelgiant į to meto teisėkūros panoramą, akivaizdu, kad S. Vėlyvis drauge su kitais atliko visuomeniškai labai reikšmingą darbą.
Pradėjęs dirbti Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete, S. Vėlyvis vėl aktyviau ėmėsi mokslinės veiklos. Viename iš straipsnių jis atskleidžia teisės kreiptis į teismą bendrąsias sąlygas, nagrinėja dabartinės Lietuvos šeimos teisės modelio kūrimą 1988–1992 m., skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose ir skelbia straipsnius civilinio proceso mokslo aktualijų klausimais užsienio leidiniuose. Juose nagrinėja klausimus, susijusius su civilinio proceso teisės kūrimu Lietuvoje, teismo funkcijomis bankroto procedūroje, vykdymo proceso teisinio reguliavimo reformos bruožais Lietuvoje.
Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų santraukoje ir pranešime jis atkreipė dėmesį ir apibendrino civilinio proceso prigimties klausimus: ar „teisė į teisminę gynybą“ yra procesinė teisinė kategorija, kurios turinį sudaro suinteresuoto asmens galimybė kreiptis į teismą ir jo teisė į to materialinio-teisinio reikalavimo, dėl kurio jis kreipėsi, patenkinimą, ar tai tik materialinės teisės, kurią teismui pavesta ginti, sąvoka, kurios turinį sudaro tik besikreipiančio asmens teisė į materialinių-teisinių reikalavimų, dėl kurių jis kreipėsi į teismą, patenkinimas, o pati teisė kreiptis į teismą yra visiškai savarankiška procesinė kategorija, neturinti ryšio su teise į pareikštų reikalavimų patenkinimą, ar pagaliau vienais atvejais teisė į teisminę gynybą turi būti suvokiama kaip asmens procesinė teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, o kitais atvejais – kaip materialinė teisė į pareikštų reikalavimų patenkinimą. Formuluodamas šiuos probleminius klausimus, S. Vėlyvis atskleidžia jų teorinius aspektus, polemizuoja su mokslininkais, analizuojančiais šias aktualijas.
Prof. S. Vėlyvio mokslinių interesų zonoje jau daug metų yra romėnų teisė. Apie tai jis skaitė Vilniaus universiteto Teisės fakultete, vėliau – Mykolo Romerio universiteto teisės studijų programų klausytojams. Dar 1988 m. paskelbė pirmąją publikaciją, kurioje supažindino skaitytojus su romėnų teisės istorine reikšme, romėnų privatinės teisės samprata, sistema ir pagrindiniais institutais. Kartu su kitais autoriais išleido kelias romėnų teisės vadovėlių laidas, paskelbė reikšmingų mokslinių publikacijų.
Reikšmingiausia iš jų – „XII lentelių įstatymai ir jų komentaras“. Leidinio įvade teigiama, kad pažintis su Europos teisės tradicijos ištakomis, seniausiu rašytiniu romėnų teisės paminklu – XII lentelių įstatymais yra labai svarbi ir naudinga humanitarinio ir socialinio formavimosi bei lavinimosi procese, ypač pradedantiesiems ir tęsiantiesiems teisės studijas. Pabrėžiama, kad požiūris į šį teisės paminklą, kaip ir apskritai į visą romėnų teisę, neturėtų apsiriboti vien teisės istorijos, teisinio palikimo aspektais. Komentare rašoma, kad „įžvalgesnė akis rekonstruotame XII lentelių įstatymų tekste pastebi tokias reikšmingas detales, kurios yra prima facie įrodymas, jog tai ne vien „antikvarinė“ vertybė: tūkstantmečių senumo įstatymų eilutėse galima įskaityti kai kuriuos itin reikšmingus bendruosius teisės ir atskirų jos šakų principus, nuostatas, kurių veikiama formavosi bei kuriuos perėmė ir įtvirtino šiuolaikinė, galiojanti teisė“.
Minėtais darbais, skirtais romėnų teisei, buvo tartum pratęsta tai, kas buvo pradėta 1918–1940 m., Lietuvos Respublikoje leidžiant Paulio Frédérico Girardo veikalo „Romėnų teisė“ tris tomus. Beje, reikėtų paminėti ir tai, kad, prof. dr. S. Vėlyviui pradėjus dėstyti romėnų teisės kursą Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete ir kitų studijų programų studentams, iš esmės pagerėjo ir civilinės teisės studijos. Profesoriaus reiklumas klausytojams lėmė, kad studentai, pradedantys studijuoti pagrindinius civilinės teisės institutus, jau suvokia jų ištakas, t. y. romėnų civilinėje teisėje atskleistas privatinės teisės raiškos formas ir jų turinį. Taigi romėnų teisės, kaip šiuolaikinės civilinės teisės, studijų metodologinis pagrindas ne tik kad nepraranda reikšmės, bet yra ypač svarbus retrospektyviai pažįstant teisės institutus, šiuolaikinės teisinės tikrovės reiškinius.
Negalima nepasakyti, kad, prof. dr. S. Vėlyviui pradėjus vadovauti Civilinio proceso katedrai, iš esmės pasikeitė šio mokslininkų pedagogų kolektyvo veiklos turinys. Vadovo reiklumas sau ir kitiems lėmė, kad doktorantūroje studijuojantieji sėkmingiau įgyvendino užsibrėžtus mokslinio darbo planus, kruopščiau rengėsi paskaitoms ir seminarams, aktyviau dalyvavo įvairialypėje katedros veikloje.
Plėtėsi ne tik Civilinio proceso katedros mokslo darbo tematika, bet ir ryšiai su kitomis Lietuvos ir užsienio mokslo institucijomis. Vienas iš reikšmingiausių pastarųjų metų mokslinių renginių Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete buvo 2006 m. rugpjūčio 14–15 d. vykusi mokslinė-praktinė konferencija „Teisė į teisminę gynybą ir jos realizavimo praktiniai aspektai“. Konferencijoje, be Lietuvos atstovų, pranešimus skaitė mokslininkai iš Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos universitetų. Nors konferencijos rengimo darbuose dalyvavo daugelis Civilinio proceso katedros dėstytojų, šio mokslinio forumo sėkmę labiausiai lėmė prof. dr. S. Vėlyvio tradicinis entuziazmas ir pastangos.
Prof. dr. Juozas Žilys