Gyvename Sąjūdžio atkurtos Lietuvos valstybės ketvirtąjį dešimtmetį. Prieš keletą dienų ramiai, be jokios pompastikos sutikome Laisvės dieną – prieš tris dešimtmečius iš Lietuvos išvesta Rusijos kariuomenė. Mano kartos žmonės gerai supranta, ką reiškia nematyti okupacinės kariaunos savoje žemėje, kai nebėra užrašų, draudžiančių lankytis gimtinės miškelyje ar net kaimo pakraštyje, kur dar neseniai buvo kariniai objektai: raketų aikštelės, kareivių stovyklos, jų pratybų vietos ir pan. Ten, kur stovėjo į Vakarus nutaikytos raketos su branduolinėmis galvutėmis, dabar – muziejus, kaip, pavyzdžiui, įrengtas netoli Platelių ežero, atskleidžiantis net mums nepažįstamą tikrovę.
Kas iš mūsų būtų likę, jei šie objektai būtų buvę panaudoti pagal jų pirminę paskirtį: smulkiausių pelenų debesėliai, o aplink – išdegusios žemės plotai, ilgiems dešimtmečiams paliktos dykynės? Nors mums tai buvo uždraustos įžengti teritorijos, visi šie tariamai pirminio puolimo objektai buvo gerai žinomi kosminės žvalgybos tarnyboms ir būtų buvę sunaikinti per keliolika pirmųjų prasidėjusio konflikto minučių. Net ir dabar kai kuriose tokios paskirties teritorijose nepatartina lankytis, nes radioaktyvioji tarša dar ilgai bus juntama. Tiesa, iš ten galima parsinešti sovietinės kariaunos paliktų gelžgalių ir gauti už juos keletą eurų, bet netrukus teks sužinoti, kad radioaktyvaus apsinuodijimo pasekmės vargu ar leis tais keliais eurais pasinaudoti. Gal net už juos įsigyto alaus nebespėsi išgerti…
Gyvename taikos ir ramybės, nebepaneigiamos pažangos aplinkoje. Parduotuvių, kuriomis naudojomės anais laikais, lentynos – neatpažįstamai pasikeitusios, o tokių prekybos centrų, kuriuose lankomės bemaž kasdien, prieš tris dešimtmečius net neįsivaizdavome. Atsiradus pirmai galimybei keliauti, juos matėme Vidurio ir Vakarų Europoje, bet ar tada pagalvojome, kad jie greitai atsiras ir mūsų krašte. Kad bus keliolika dešimčių pavadinimų duonos gaminių, kuriuos galima įsigyti nuo ryto iki pat vakaro, kad dabartinių parduotuvių lentynos bus pilnos įvairiausių mėsos ir dešros gaminių, žuvies ir daržovių, būtų buvę sunku patikėti.
Atsigavo ne tik didmiesčiai, bet ir atokesnių vietovių miesteliai, o atnaujintais keliais skrieja visų pasaulio kompanijų gamybos automobiliai. Daugiabučių kiemuose vakarais, vėliau sugrįžus, jau sunku rasti, kur įgrūsti automobilį, nes dažno buto gyventojai turi ne vieną, o 2–3 vos prieš kelerius metus pagamintas mašinėles. Tuose ankštuose kiemuose beveik visur stovi Didžiosios Karalystės, Norvegijos, Prancūzijos numeriais pažymėtos „lengvosios“, nes atostogauti į gimtinę suvažiavo ten dabar gyvenantys mūsų tautiečiai.
Viskas neatpažįstamai pasikeitė: drabužių ir avalynės modeliai, medžiagos, iš kurių jie pagaminti, patiekalai kavinėse, baldai mūsų butuose. Vargu ar rasime tokių būstų, kuriuose nestovi naujausių modelių televizoriai ir kompiuteriai. Kad ir kur būtume, esame pasiekiami nuo mūsų nebeatskiriamais nešiojamais telefonais. Jau net nelabai tinka šias – fotografuojančias ir filmuojančias – dėžutes taip vadinti, bet jų dėka esame pasiekiami visur ir visada. Gal ne vienas dar prisimena, kokių pastangų reikėdavo įdėti, norint savo butui gauti laidinį telefono ryšį.
Tačiau dar svarbiau tai, kaip pasikeitė daugumos mūsų darbo aplinka ir turinys. Kas prieš tris dešimtmečius tikėjosi, kad Lietuvoje bus gaminami autotransporto ir aviacijos įrenginių mazgai, moderni medicinos įranga? Kad didžiąją dalį Lietuvos biudžeto sudarys pajamos už pramonės gaminių eksportą, o gamybiniai ir prekybiniai ryšiai susies mūsų valstybę su šimtais tarptautinių verslo susivienijimų? Gal kai kam ir atrodo, kad apie tai neverta kalbėti, bet juk visi šie pokyčiai neatsirado savaime. Niekas nesiruošia lygiaverčiai bendradarbiauti su šalimis, kurių ekonomikos rodikliai rikiuojasi statistikos lentelių apačioje.
Tačiau vis dėlto matome, kiek gamtos ir infrastruktūros išteklių vis dar nepanaudojame. Vienu iš dažniausiai vartojamų naujųjų keiksmažodžių Lietuvoje yra „regioninė politika“. Prirašyta gausybė dokumentų, sukurta daugybė ataskaitų apie darnią regionų raidą, surašyta virtinė regionų plėtros programų ir gausybė ataskaitų apie jų vykdymą, tačiau tos darnos rodikliai vis niekaip neįgyvendinami. Nėra tos „regioninės politikos“ jau trečią dešimtmetį, išskyrus kelias tikrai įspūdingas išimtis. „Teltonikos“ aukštųjų technologijų centras Molėtuose kuria daugiau kaip pusę tūkstančio šiuolaikinių darbo vietų, išvaduodamas to krašto gyventojus nuo kasdieninio važinėjimo į darbo vietas Vilniuje. Didžiausias Baltijos šalyse lėktuvų techninės priežiūros centras pradeda veikti Šiaulių tarptautiniame oro uoste. Statybinės technikos nuomos verslo nauji padaliniai kuriasi Marijampolėje ir Jonavoje, korpusinių baldų ir statybos bei renovacijos įmonės atidarytos arba netrukus atsidarys Naujojoje Akmenėje.
Šie pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje nėra ekonomikos pažangai neperspektyvių vietovių. Išankstiniais skaičiavimais, Lietuva išnaudoja tik apie dešimtadalį savo rekreacinių išteklių – naujų sveikatos priežiūros, kurortų ir sanatorijų infrastruktūros plėtrai. Todėl nuostatos „Vilnius ir kita Lietuva“ reikia kuo greičiau atsisakyti. Ir tam visiškai nereikia kurti naujų darbo jėgos migracijos iš trečiųjų šalių programų. Per tuos tris dešimtmečius pati Lietuva jau neteko daugiau kaip milijono gyventojų, kurių didelę dalį sudarė galėjusieji darbuotis mūsų valstybės ūkyje. Tačiau atsakymas, kodėl iššvaistėme šį savo rezervą, slypi ne tik atlyginimų už darbą bei prekių ir paslaugų kainų skirtumuose.
Dauguma dabartinių emigrantų tikrai būtų likę savo šalyje, jei būtų realiai pajutę dėmesį ir pagarbą piliečiui, jei būtų pamatę, kad valdžios įvardintas gerovės valstybės siekis skirtas jų kasdieninei buičiai pagerinti. Kiek dabartinių abiturientų ir baigiamųjų klasių mokinių yra pasirengę gyventi ir dirbti atokesnėse vietovėse? 5–7 procentai? O kokias ateities perspektyvas mato absoliuti bendrojo ugdymo mokyklas baigiančiųjų dauguma? Kada pagaliau ir centrinės valdžios struktūros suvoks, kad atokesni regionai nėra tik agrarinės veiklos sfera? Kada besimokantis jaunimas bus visavertiškai informuotas, kad ir tas agrarinis sektorius labai sparčiai keičiasi, kad jam jau dabar reikia šimtų gerai paruoštų informacinių technologijų specialistų, mikrobiologų ir maisto pramonės bei verslo planavimo žinovų, paruoštų tiek Lietuvos, tiek ir užsienio įmonėse?
Kad žmogus pasijustų piliečiu, kuriuo pastoviai rūpinasi visos valdžios struktūros, pradedant Vyriausybe ir baigiant savivaldybėmis ir seniūnijomis, nereikia jokių kosmopolitinių „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijų, jokio „Jungtinių Europos Valstijų“ diktato. Juo labiau jam nereikia vis labiau iškreiptos žmonijos pažangos modelio reklamos, kai tariamoji pažanga pateikiama kaip atsisakymas savo biologinės prigimties ir kultūros paveldo. Pastangas ugdyti pilietinę visuomenę nuolat daužo valdžios struktūrose niekaip nesuvaldomi primityviausios korupcijos skandalai, vos ne kasdien pasiekiantys mūsų viešąją erdvę ir mūsų sąmonę. Kaip galime pasitikėti šių struktūrų atstovais, kai net valstybės saugumui skirtos lėšos švaistomos absurdiškiausioms užmačioms? Juk niekas nepatikės, kad karinės krizės atveju pirmiausia būtina apsirūpinti… apatiniu trikotažu. Ir niekas tokių aferų nepateisins tuo, kad tariamai tam skirtos lėšos panaudotos ne iš valstybės biudžeto, o iš Europos Sąjungos fondų.
Taikoje gyvename jau devintą dešimtmetį. Karo tematika jau ne tik jaunimui, bet ir į pensiją išėjusiai kartai žinoma tik iš istorijos šaltinių ir jai skirtų meno kūrinių bei žiniasklaidos pranešimų. Tačiau ši tematika staiga tapo artima ir mums, nes ne tik Ukrainą niokoja išprotėjusios karo nusikaltėlių gaujos, atplūdusios iš Rusijos. Gerai žinomi Rusijos imperijos plėtros ideologijos vykdytojai užsibrėžė tikslą sunaikinti ukrainiečių tautą ir jos namus. Kur pajudėtų šios gaujos jų sėkmės atveju? Ko jos gali griebtis, pajutusios nebeišvengiamą pralaimėjimą?
Pilietinė visuomenė tik tada atskleis savo nepalaužiamą galią, kai jos fizinė dauguma suvoks savo pareigą apginti tautos namus ir kultūros paveldą. Ką pirmiausia būtina padaryti, rodo tautos sukurta, bet iki šiol visiškai neįgyvendinta Sąjūdžio programa.
Jonas Jasaitis