2023 m. rugsėjo 1 d. sukako 160 metų, kai Kumetiškiuose, Kalvarijos apskrityje, Augustavo gubernijoje (dabar – Marijampolės savivaldybė) Jono Aleksos (1812–1884) ir Elžbietos Monkevičiūtės-Aleksienės (1824–1886) šeimoje gimė būsimasis lietuvių pedagogas, pasišventęs Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas Konstantinas Aleksa.
Baigęs Marijampolės gimnaziją, K. Aleksa mokėsi Rusijoje, Pskovo matininkų mokykloje, vėliau – aukštojoje Lvovo politechnikos mokykloje. Rusijos okupaciniu laikotarpiu, gyvendamas Lietuvoje, su broliu Juliumi Aleksa (1855 ar 1858–1891) rašė į lietuvių spaudą. Vėliau gyveno Galicijoje (dabar – Ukraina). 1921 m. atvyko į Vilnių ir vienerius metus dirbo daržininkystės mokykloje.
Apsigyvenęs Vilniuje, K. Aleksa aktyviai įsitraukė į lietuvių politinį ir kultūrinį judėjimą. 1922 m. pradėjo mokytojo darbą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dėstė matematiką, geografiją ir lenkų kalbą. Netrukus tapo gimnazijos inspektoriumi. Nuo 1922 m. – Lietuvių mokslo draugijos narys. 1925 m. su kitais įkūrė Šv. Kazimiero draugiją. Buvo jos sekretorius, vėliau iždininkas. Su Juozu Vaičiūnu ir Emilija Stragaite 1925 m. parengė leidinį „Švento Kazimiero draugijos jaunimui auklėti ir globoti įstatai“. Ši draugija rūpinosi jaunosios pavergtųjų lietuvių kartos švietimu: steigė jaunimo skyrius, lietuviškas pradžios mokyklas, knygynus, skaityklas, bibliotekas, vaikų darželius, neturtingiems vaikams skirtas prieglaudas, bendrabučius, valgyklas, skatino lietuvių tautinį patriotizmą.
Draugija turėjo apie 40 tūkst. narių, 476 skyrius. Beveik visi draugijos skyriai turėjo savo knygynėlius, chorus, vakarinius jaunimo švietimo kursus, organizuodavo šimtus koncertų ir vaidinimų, minėjimus, dainų šventes, sporto šventes, gegužines, platino lietuvišką spaudą. Kai kurie skyriai turėjo pučiamųjų orkestrus. Visi nariai dėvėjo žalias kepuraites. Veikė 39 viešosios skaityklos. Draugija organizavo ir išlaikė 26 vaikų darželius. Vien 1927 m. draugijos nariai surengė 117 paskaitų. Didesnėse parapijose Šv. Kazimiero draugijos rajonai turėjo savo išsiuvinėtas vėliavas. Buvo rengiamos kaimų ir parapijų chorų varžytuvės, vakarėliai, organizuojami lietuviškų knygų skaitymai. Tai buvo vienintelė ano meto organizacija, subūrusi per 80 procentų Rytų ir Pietų Lietuvos jaunimo lietuviškam darbui.
K. Aleksa buvo Vilniaus krašto Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininkas. Su kitais jis steigė lietuvių mokyklas tuo metu Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Šios organizacijos nariai, ypač jos vadovai, okupacinės lenkų valdžios buvo laikomi antivalstybinių nuotaikų kurstytojais. Prieš juos valdžia ėmėsi policinių ir administracinių represijų. Lietuvių mokytojų sąjunga 1925–1935 m. daug nuveikė, plėsdama lietuvių švietimą Vilnijoje. Organizavo vakarinius kursus, vaidinimus, rinko tautosaką ir medžiagą Vilniaus krašto lietuvių mokyklų istorijai, kurios dalį paskelbė Vilniaus lietuvių laikraščiuose. Bendradarbiavo laikraštyje ,,Vilniaus aidas“, žurnale ,,Mūsų Vilnius“ ir kitoje lietuvių spaudoje. Buvo Vilniaus ,,Ryto“ draugijos ir daugelio kitų lietuvių organizacijų aktyvus narys. Iš savo santaupų rėmė lietuvybės reikalus.
Nuo 1928 m. K. Aleksa buvo kooptuotas į Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narius. 1928 m. okupacinės lenkų valdžios buvo suimtas su kitais lietuviais patriotais ir kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime už lietuvybės puoselėjimą šiame krašte. Vilniaus ,,Ryto“ draugijos ir daugelio kitų lietuvių organizacijų aktyvus narys.
K. Aleksa mirė Vilniuje 1935 m. sausio 23 d. Laikraštyje „Mūsų Vilnius“ 1935 m. vasario mėnesį paskelbta: ,,Velionis buvo lietuvis patriotas ir visuomenininkas. <…> Vilniuje būdamas, veikliai dalyvavo beveik visose mūsų draugijose. Ypač daug pasidarbavo Šv. Kazimiero draugijai.“ 1935 m. sausio 26 d. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje pamokų nebuvo, nes gimnazijos direktorius, visi mokytojai ir mokiniai dalyvavo K. Aleksos laidotuvėse. Palaidotas Vilniuje, Vilniaus senosiose (dabar – Bernardinų) kapinėse, šalia mylimo sūnaus Konstantino Vytauto Aleksos (1907–1933).
Valentinas Aleksa