Sumažėjęs šiurkštus tėvų elgesys su vaikais: rečiau keliamas balsas ir mažiau konfliktinių situacijų, dažnesnis vaikų skatinimas ir pagyrimas už tinkamą elgesį, geresnė jų pačių savijauta tėvystėje.
Tai tik keli rezultatai iš Vilniaus universiteto (VU) atlikto naujo tėvystės programos tyrimo.
VU Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro mokslininkių dvejus metus vykdytas tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip veikia ir kiek tėvams padeda mentalizacija grįsta tėvystės programa „Švyturys“. Pasaulyje ši programa – pakankamai nauja, o Lietuvoje – pradėta taikyti tik šio tyrimo metu. „Švyturio“ tėvystės programa skirta stiprinti tėvų ir vaikų santykius bei tėvų galimybes suprasti vaikų ir savo vidinį pasaulį. Atliekant tyrimą, buvo bandoma atsakyti į klausimą – kaip ši programa padeda tėvams? Akivaizdu, kad tyrimo rezultatai – įkvepiantys.
Mentalizacijos vaidmuo tėvystėje
Švyturio“ tėvystės programa (angl. Lighthouse parenting program) remiasi prieraišumo ir mentalizacijos teorijomis. Mentalizacija – gebėjimas suprasti savo ir kitų vidines būsenas: emocijas, mintis, motyvus, poreikius, įsitikinimus, ir pamatyti, kaip jos siejasi su elgesiu. Svarbu ir tai, kaip tėvai patys supranta ir atsižvelgia į savo elgesį bei vidines būsenas daugybėje situacijų su vaikais. Supratimas, kaip mamos ar tėčio emocijos, lūkesčiai, veiksmai veikia vaiką, taip pat yra mentalizacijos dalis.
Pagrindiniai programos tikslai yra tėvų mentalizacijos ir tėvų – vaikų santykių stiprinimas. Kodėl renkamasi stiprinti būtent mentalizacijos galimybes? Užsienio ir Raidos psichopatologijos tyrimų centre atlikti tyrimai rodo, kad pakankamai sklandus tėvų gebėjimas suprasti vaiko savijautą, nusiteikimas domėtis jo vidiniu pasauliu siejasi su gerais tarpusavio santykiais, vaikų psichikos sveikata, psichologiniu atsparumu. Ir priešingai, jeigu tėvų mentalizacija yra nepakankama arba labai lengvai sutrikdoma, jiems sunku įsivaizduoti, kas slypi už vaiko elgesio ir kokios jo emocijos bei poreikiai. Tai, savo ruožtu, gali neigiamai veikti tėvų ir vaikų santykius, gali būti susiję su tėvų ir vaikų patiriamais psichologiniais sunkumais, tėvystės iššūkiais. Kraštutiniais atvejais, prasti mentalizavimo gebėjimai gali sąlygoti ir šiurkštų elgesį ar net smurtą prieš vaikus.
Mentalizacija lengvai pažeidžiama, patiriant stiprias emocijas. Kiekvienam, patiriančiam stiprias emocijas, gerokai sunkiau įsivaizduoti, ką jaučia ar galvoja kitas žmogus, ir apmąstyti savo pačių reakcijas. Išgyvenant stiprias emocijas, didelį stresą, sumažėja galimybė lanksčiai mąstyti ir reaguoti. Emocijos, mintys, reakcijos (tuomet – dažnai automatinės), prielaidos apie kitų žmonių elgesį gali būti skubotos ir tendencingos. Toks mentalizacijos suprastėjimas – normalus ir būdingas daugeliui. Svarbiausia, kad, sumažėjus emocijų intensyvumui, galėtume grįžti į ramią situacijos analizę.
Tėvystė yra lydima nuolatinių stresinių situacijų ir stiprių emocijų, įvairių sunkumų, kasdienybės, darbo, šeimos reikalavimų. Tėvai dažnai susiduria ir su savo vaikų emocijomis, kurias turi priimti, padėti vaikui jas išgyventi, suprasti ir reguliuoti, o ši užduotis gali sukelti stiprias emocijas ir patiems tėvams. Tokiais atvejais tėvams labiausiai reikia sklandžios mentalizacijos, tačiau tomis akimirkomis jie tampa ir labai pažeidžiami, atsiranda didelė tikimybė, kad jų mentalizacija suprastės. Čia gali rastis nepalanki veiksnių grandinė: kuo daugiau streso tėvystėje, tuo prastesnė tėvų mentalizacija, tuo sunkiau suvokti, kas vyksta santykiuose su vaiku ir kaip juos stiprinti, o dėl to kyla dar daugiau streso. Dėl to yra itin svarbu stiprinti tėvų mentalizaciją.
Tėvystės programa „Švyturys“ ir jos taikymas
Programą „Švyturys“ sukūrė Gerry Byrne, dirbantis Jungtinėje Karalystėje. Programa šiuo metu taikoma Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Australijoje, Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Argentinoje, o netrukus bus vykdoma ir Danijoje bei Brazilijoje. Susidomėjimas šia programa nuolat auga. Taip pat daugėja jos mokslinių tyrimų. Kadangi paskelbtų rezultatų dar nėra daug, šio tyrimo indėlis yra labai svarbus.
Mokslininkės šiame tyrime vertino 12 savaičių grupės susitikimų versiją. Vykdydamos tyrimą, jos nuolat bendradarbiavo su originalios programos autoriumi G. Byrne, 12 savaičių versijos autoriumi Matt Ruggiero bei mokslininkais ir praktikais iš kitų šalių. Sesijos vyko kas savaitę ir truko po 2 valandas. Kiekvienos sesijos metu dalis laiko buvo skiriama edukacijai – supažindinimui su teorine medžiaga. Daug susitikimų laiko buvo skiriama patyrimui, užduotims, veikloms, diskusijoms, kurių metu tėvai galėjo suprasti ir įsisąmoninti tai, kas buvo pateikta teorinės dalies metu, ir pažvelgti į sau reikšmingas patirtis.
Programos metu buvo naudojamos metaforos, kurios padeda suprasti reikšmingus tėvų ir vaikų santykių aspektus. Pagrindinė metafora yra švyturys. Jis simbolizuoja mamą ar tėtį kaip švyturį, padedantį vaikui, susidūrus su sunkumais, saugiai grįžti pas juos į saugų uostą pagalbos, nuraminimo, paramos. Švyturys simbolizuoja ir mentalizavimo procesą, kai tėvai švelnią šviesą, t. y. švelnų domėjimąsi, nukreipia į vaiką, kad suprastų jo jausmus, poreikius, ketinimus ir mintis.
Kaip vyko tyrimas?
Tyrime buvo kviečiami dalyvauti tėvai, turintys bent vieną vaiką iki 12 metų, kurie kreipėsi pagalbos į specialistus dėl savo arba vaikų turimų problemų, pavyzdžiui, elgesio, emocinių, mokymosi sunkumų, ar yra patyrę sudėtingų išgyvenimų. Tyrimo grupėse dalyvavo 101 dalyvis (tėtis arba mama), 82 iš jų buvo moterys. Dirbo 9 grupės Vilniuje ir Klaipėdoje. Grupių dydis svyravo nuo 7 iki 15 tėvų vienoje grupėje.
Atliekant tyrimą, su VU mokslininkais bendradarbiavo net 18 psichologų, kurie buvo apmokyti vesti „Švyturio“ programos susitikimus. Grupės vyko 5 skirtingose įstaigose. Įvyko 12 tėvų grupės susitikimų. Susitikimų temos buvo susijusios su tėvų ir vaikų santykiais, emocijų atpažinimu ir supratimu, tėvų ir vaikų bendravimo aspektais. Susitikimų metu buvo atliekamos skirtingos užduotys, vyko diskusijos, o dalyviai turėjo galimybę pasidalinti savo tėvystės patirtimis ir užduoti dominančius klausimus. Kiekvieną susitikimą vedė bent du specialistai.
Tėvai, kurie norėjo dalyvauti programoje, buvo kviečiami užpildyti tris klausimynus – prieš dalyvavimą, programai pasibaigus ir praėjus trims mėnesiams po susitikimų pabaigos. Tyrimo metu buvo domimasi tėvų patirtimi, dalyvaujant programoje.
Ką rodo tyrimo rezultatai?
Programos nauda buvo vertinama skirtingais aspektais. Domintis, kaip kinta tėvų elgesys, tėvų ir vaikų santykiai, šeimos funkcionavimas, tėvų savijauta ir vaikų patiriami sunkumai. Toliau aptariami svarbiausi rezultatai:
– ryškiai sumažėjo šiurkštus tėvų elgesys su vaikais: rečiau buvo pakeliamas balsas, rečiau kilo konfliktinės situacijos, tėvai mažiau gėdindavo vaikus ar sukeldavo jiems kaltės jausmą;
– tėvai dažniau pozityviai skatino vaikus, gyrė juos už tinkamą elgesį;
– pagerėjo pačių tėvų savijauta, sustiprėjo tėvų pasitikėjimo savimi, kaip tėvais, jausmas, sumažėjo tėvystės keliamas stresas. Tėvai jautėsi galintys geriau susidoroti su tėvystės keliamais sunkumais, galintys atidžiau pasirūpinti vaiko poreikiais. Šie jausmai išliko ir praėjus trims mėnesiams po programos pabaigos;
– tėvai įvardijo pagerėjusius santykius šeimoje, tėvų, kaip komandos, sustiprėjimą. Nors didžioji dalis tėvų dalyvavo po vieną, atrodo, kad dalyvavimas programoje paveikė santykius ir su nedalyvavusiais programoje tėvais;
– buvo vertinama, kaip keičiasi tėvų mentalizacija;
– sustiprėjo į save nukreipta mentalizacija – galimybė suprasti ir domėtis savo paties vidinėmis būsenomis;
– sustiprėjo motyvacija svarstyti ir aptarti;
– sustiprėjo į vaiką nukreipta mentalizacija, t. y. smalsumas ir siekis suprasti, kas slypi už konkretaus vaiko elgesio, domėjimasis jo psichikos būsenomis.
Prieš ir po programos buvo analizuota, kaip tėvai vertina savo vaikų patiriamus sunkumus: emocines, elgesio problemas, hiperaktyvumą, problemas su bendraamžiais. Vaikų sunkumus tėvai vertino kaip mažesnius ir iškart po programos, ir prabėgus trims mėnesiams. Tai reiškia, kad po dalyvavimo šioje programoje vaikų sunkumai, tėvų akimis, nebėra tokie dideli, kaip atrodė prieš ją. Išryškėjo įdomus rezultatas, kad tėvų ir vaikų santykių kokybės vertinimas iškart po programos pagerėjo, bet ne itin reikšmingai. Tačiau, praėjus trims mėnesiams po programos, santykiai ryškiai pagerėjo, tapo šiltesni, geresni ir artimesni. Tai rodo, kad gali prireikti laiko tėvų ir vaikų santykiams pagerėti.
Tėvai atsiliepimuose dalijosi mintimis, kad bendrumo ir bendrystės jausmas programos metu, galimybė dalintis savo patirtimis su kitais tėvais padėjo pajusti, jog jie nėra vieni su savo sunkumais. Jausmas, kad nesi vienas, buvo labai reikšmingas ir padedantis. Tėvų atsiliepimuose taip pat buvo minčių, kad programa turėjo reikšmingą terapinį poveikį. Paklausus tėvų apie programos naudą, beveik 70 proc. ją įvertino pačiu aukščiau balu – kaip ypač naudingą, o 20 proc. – kaip labai naudingą. Programą kitiems tėvams rekomenduotų beveik 80 proc. jos dalyvių.
Tyrimo reikšmė
Tyrimas parodė, kad „Švyturio“ programa yra veiksminga ir naudinga tėvams. Dalyvaudami programoje, tėvai gauna naudos tėvystėje, gerėja tėvų ir vaikų santykiai. Taip pat gerėja pačių tėvų psichologinė savijauta ir mažėja vaikų patiriami sunkumai. Tad ši programa – naudinga skirtingais aspektais.
Kadangi programa – pakankamai nauja ir būtent tokia jos versija (12 savaičių trukmės) yra mažai tyrinėta, gauti rezultatai padeda suprasti, kaip veikia ši programos versija ir kaip tyrimo rezultatai svarbūs Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Tyrimo duomenys prisideda ir prie smurto prieš vaikus prevencijos, tėvų ir vaikų psichikos sveikatos stiprinimo.
Dr. Lina Gervinskaitė-Paulaitienė
Autorė yra Vilniaus universiteto Psichologijos instituto tyrėja.