Ilgą laiką darbuojantis mokslinėje akademinėje veikloje, tenka sutikti labai įvairiai besielgiančių asmenų. Būtent elgsena, gebėjimas spręsti aktualias, neretai ir labai sudėtingas, net prieštaringai vertinamas problemas, gebėjimas išsakyti savo principinę poziciją ir atskleidžia asmens dvasinę kultūrą.
Likimas lėmė galimybę sutikti labai aukštos kultūros atstovus, kuriuos be jokių abejonių tenka priskirti prie dvasios aristokratų. Jiems pirmiausia būdingas platus išprusimas, pastovus domėjimasis ir aktyvus dalyvavimas, sprendžiant aktualiausias valstybės kultūros problemas, ir nepalaužiama dorovinė pozicija. Su šiais asmenimis nelengva, bet labai įdomu ir malonu bendrauti. Ir jie patys noriai dalijasi sukaupta patirtimi, pataria, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, bet savo nuomonės neprimeta. Dažniausiai pasako, kaip patys pasielgtų, ir glaustai, bet tvirtai pagrindžia savo poziciją.
Tokie žmonės traukia geranoriškai nusiteikusių aplinkinių dėmesį. Jie tikrai nesiekia dominuoti, bet pirmiausia išklauso tuos, kurie į juos kreipiasi, pasiūlo savo nesavanaudišką pagalbą. Vengia arogantiškų, perdėm save vertinančių asmenų, tačiau nebijo juos perspėti ir paraginti patiems susimąstyti. Tiek mokslinėje, tiek administracinėje veikloje išreiškia labai tvirtą ir gerai argumentuotą požiūrį. Tokius žmones apibūdiname kaip neformalius lyderius, dorus ir teisingus, jais pasitikime, į juos noriai kreipiamės patarimo. Svarbu ir tai, kad jie nebijo prisipažinti klydę. Bene labiausiai paplitęs žodis, kuriais juos vadiname, yra ASMENYBĖ. Savo buvimu jie praturtina aplinkinius, skleidžia gėrį ir tiesą.
Tikriausiai daugelis galime pasidžiaugti, kad savo gyvenime tokių žmonių sutikome ir ilgam, o neretai ir visam laikui jutome jų įtaką. Gerai žinojome, kad ASMENYBĖ niekada nenuskriaus, neįkyrės, visada padės. Tik ir patys turime juos pastebėti bei įvertinti. Kai likimas juos pasiima, jie lieka mūsų emocinėje atmintyje kaip nepakartojami švyturiai. Bendrojo lavinimo mokykloje iškart atkreipė dėmesį savo erudicija ir dvasine šiluma keli mokytojai. Mėgome juos pačius, mėgome ir jų dėstomus dalykus. Ne vienas padėjo ir profesiją pasirinkti, ir sudėtingose situacijose apsispręsti, nors tada jų jau ir nebebuvo greta.
Dirbant Pedagogikos mokslinio tyrimo institute (toks bene ilgiausiai buvęs jo pavadinimas), buvo tikra laimė sutikti profesorius: Joną Laužiką, Leoną Jovaišą, Juozą Vaitkevičių, o kitoje veikloje – akademiką Zigmą Zinkevičių. Žinoma, tokių tikrų inteligentų, dvasios aristokratų buvo nemažai. Juos ir šiandien be jokio svyravimo priskirtume akademinei bendruomenei. Taip turėtume vertinti absoliučią daugumą mokslininkų, nes juk būtent jie skatina žmonijos pažangą, daro mūsų gyvenimą prasmingesnį, šviesesnį ir gražesnį.
Deja, apžvelgiant bendrą dabar mokslininkų diplomus turinčių asmenų įtaką valstybės raidai, šiandien tenka labai rimtai nusivilti. Tarp tų keliolikos tūkstančių mokslo daktarų diplomais pasidabinusių asmenų daugumą jų tenka priskirti VIDUTINYBĖMS. Tai yra gal ir kvalifikuoti specialistai, tačiau juos galime priskirti ne dvasios aristokratams, o tik „tarnautojams“ – techninės aparatūros ir kompiuterių klaviatūros „priedėliams“. Tarsi „dirbtinio intelekto“ įrenginiai jie atlieka pavestas funkcijas, savo požiūrį į supančią aplinką išreikšdami nebent privačiuose paplepėjimuose prie kavos puodelio, prieš tai gerai apsidairius, ar šalia nesėdi koks viršininkėlis ar ilgaliežuvis, kuris kažkam greitai perduos, apie ką kalbėjai.
Ar šie diplomuoti asmenys žinomi plačiajai visuomenei, ar jie dalyvauja, rengiant valstybės strategiją ir apgalvojant jos ateitį? Nors objektyviai vertinant jų tiriamoji veikla turėtų pasitarnauti žmonijos pažangai, bet ar tikrai pasitarnauja? Ar jie patys geba atskirti, kas yra tikrai vertinga ir dora, o kas tik padeda skatinti besaikį vartojimą? Ir dar: jeigu jie mato viršininkėlių ar net bendradarbių skriaudžiamą kolegą, t. y. akivaizdžias mobingo apraiškas, ar bent bando padėti užpultajam ir nutraukti neteisėtą veiklą? Gal kaip tik viduje džiūgauja, vedami pavydo: „Štai dabar tas darbštuolis jau užpultas, taigi ir man nereikės pergyventi, kad dirbčiau daugiau ar efektyviau…“? O gal dažniausiai naudojamas toks motyvas: „Manęs tai neliečia, man tai nerūpi, tai – ne mano reikalas, joks viršininkas man neliepė tuo domėtis…“ ir pan.?
Eikime prie labai konkrečių Lietuvos mokslininkų veiklą trikdančių aferų. Jau daugiau kaip ketverius metus absurdiškai puolamas vienas žymiausių viešosios politikos analitikų – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius. Jis apkaltintas kito tyrėjo medžiagos pasisavinimu, nors toks jo kūrinys niekada nebuvo nei paskelbtas, nei pristatytas publikuoti. Dar daugiau: jokia tariamai pasisavinto teksto autorinė analizė niekada nebuvo atlikta. Bet ar bent vienas profesoriaus kolega pasirūpino, kad būtų atšauktas šio mokslininko engimas? Ar bent pasidomėjo, kas čia taip suinteresuotas, kad prof. Algio Krupavičiaus mokslinė veikla būtų nutraukta, o į mobingą įsivėlę asmenys nebūtų sustabdyti? Kaip Lietuvoje viešosios politikos tyrimų raidai atsilieps ši absurdiška šmeižto kampanija? Pagaliau, kas taip norėjo, kad Lietuvos politinių partijų dabartinė veikla nebūtų analizuojama? Nuo kada į finansines aferas įsivėlusių vadinamųjų „politikų“ veikla neturi būti tiriama? Priešingai, nuo kada tokie „politikai“ ir „turto vystytojai“ gali kištis į mokslo raidą?
Atkreipkime dėmesį ir į procesus, kurie yra tiesiogiai susiję su visos mūsų valstybės raida ir jos ateitimi. Seime neva vyksta „Valstybės vizijos – 2050“ svarstymas. O kiek mokslo laipsnius ir vardus turinčių asmenų šį, atsiprašant, dokumentą perskaitė įdėmiai, nuo pradžios iki paskutinio puslapio? Kiek pasidomėjo, ką ši vadinamoji vizija reikš jo paties sričiai? Ar taip ir patikėjo tuo, ką pliurpia televizijos žinių skaitovai, kad esą ta „šiaurinė žvaigždė“ lems visuomenės demokratėjimą ir aktyvumą, kad rūpinimasis gimtąja kalba arba gyventojų tautinės struktūros pokyčiais, t. y. migracine politika, būtų tik „kapanojimasis“ arba net „amžinasis įšalas“? Kad mums Lietuvoje nebereikia lietuvių kalbos, o Valstybinė kalbos inspekcija tėra tik struktūra, kurios darbuotojams tik be reikalo mokami atlyginimai, nes „kaip noriu, taip ir šneku“? Ar išmaniojo telefono ekrane pakišta frazė, kad dabar yra „debesuoti debesys“, nebesujaudina?
Kam kitam, jei ne mokslininkams, labiausiai turi rūpėti švietimo, jaunimo rengimo gyvenimui ir visuomenės pilietinio ugdymo turinys? Štai nuo šių metų pradžios bendrojo ugdymo procese pasirodė nauja vadinamoji „gyvenimo įgūdžių ugdymo programa“. Tokio dalyko vadovėlių nėra ir neaišku, kada jie bus parašyti. Tokio dalyko dėstymo metodika neparengta, mokymo priemonių nėra, o ir šio dalyko specialistus atseit tik dabar pradės ruošti, tačiau mokymo plane šis dalykas jau paskelbtas privalomu. Kada tokie atvejai išvis yra buvę švietimo sistemoje?
Dabar atkreipkime dėmesį į šio, taip solidžiai pavadinto, dalyko turinį. Kristina Zamarytė-Sakavičienė klausia: „Ar šio dalyko programos rengėjai siekia uždrausti pornografiją, ar siekia mažinti psichoaktyvių medžiagų vartojimą? Ar jie puoselėja vyro ir moters santuoką kaip šeimos idealą? Ar siekia ugdyti jaunimą, kad seksualinius santykius jie atidėtų, siedami su ilgalaikiu įsipareigojimu, meile ir šeimos sukūrimu?“ (žr. „Pozicija“, š. m. rugsėjo 12 d.). Pasirodo, šioje programoje nėra nieko panašaus: gyvenimo įgūdžiais joje laikomi, net vaikams brukami „saugaus sekso“ (įskaitant ir oralinio) įgūdžiai. Tad kokiam gyvenimui čia ruošiama mūsų jaunoji karta? Kokios rūšies „malonumus“ perša tokia programa? Ar šeimos gyvenimą jos sudarytojai laiko tik sudėtinga, jau atgyvenusia „prievole“ ir tyčiojasi iš žmogaus pareigų žmonijai?
Nejaugi mums jau tenka pripažinti, kad dabartiniai valdantieji pasiekė, jog „padugnės tapo elitu, o elitas paskelbtas padugnėmis. Šiandien aukštoji kultūra – tik saujelės konservatyvių inteligentų rūpestis. Jos vietą užėmė liumpenų kultūra. Jai besipriešinantys skelbiami marginalais, ekstremistais, patvoriniais. Net valstybės priešais…“
Kaip tai atsitiko? Dr. Vytautas Sinica atsako: „Mokiniai iš namų atsineša naują požiūrį į pagarbą, tvarką, drausmę, paklusnumą, hierarchiją ir pareigas apskritai. Negavę šių dalykų kaip normos namuose, jie jų nepriima ir mokykloje. <…> Lyg pareigos turi linksminti ir patikti, kad būtų atliekamos.“
Ką apie tokius visuomenės struktūros ir elgsenos pokyčius mano dabartinė Lietuvos mokslininkų karta? Nejaugi pritaria? Arba mano, kad jau nieko nebepakeisi?
Jonas Jasaitis