Sąvoka „prisotinimas“ reiškia pilnumą – visišką pripildymą. Žinoma daugybė prisotinimo reikšmių. Pavyzdžiui: medicinoje – kraujo prisotinimas deguonimi, fizikoje – medžiagų magnetinis prisotinimas ar, tarkim, oro „užpildymas“ drėgme, biologijoje – populiacijos arealo prisotinimas, chemijoje – tirpalo „pripildymas“ druskomis ir t. t. Ekonomikoje prisotinimas suprantamas, kaip rinkos užpildymas prekėmis ar paslaugomis, jos talpos (poreikio) pripildymas ar net viršijimas, t. y. perprodukcijos atsiradimas.
Finansinis prisotinimas ir ekonominio augimo bifurkacija
Išsivysčiusiose rinkose pirma, nei atsiranda prekės ar paslaugos, jose pasirodo pinigai (kapitalas). Ir čia slypi paradoksas: jei tų pinigų susikaupia daugiau, nei reikia konkrečiai rinkai, t. y., jei susiformuoja finansinis prisotinimas, įvyksta rinkos bifurkacija – suskilimas į dvi skirtingo tipo rinkas – deficitinę ir subalansuotą (proficitinę). Deficitinėje rinkoje pasiūla (S) yra mažesnė už paklausą (D), todėl išauga pelningumas (grąža), o tai dar labiau traukia kapitalą ir stiprina prisotinimą.
Dėl to deficitinė rinka tampa nestabili. Tai verčia permąstyti ir pačios laisvosios rinkos sampratą. Laisvąja rinka, kur pasiūla apytiksliai lygi paklausai (S ≈ D), tiktų laikyti subalansuotą ir susireguliuojančią rinką. Tačiau iškyla problema, kad tokia rinka yra žemo efektyvumo, daug kas ją laiko stagnuojančia. Tuo tarpu deficitinė rinka yra sparčiai auganti, bet nestabili ir turi būti valdoma, todėl ją priskirti laisvųjų rinkų kategorijai būtų nelogiška.
Bifurkacijos paradoksas tiesiogiai išplaukia iš prieš porą dešimtmečių Vilniaus universitete aptiktų prisotinimo procentų, kurie tapo naująja ekonominio augimo paradigma. Diskontuojant pinigų srautus prisotinimo procentais, išryškėja šis augantis pelningumas, sukuriantis augimo bifurkaciją.
Finansinio prisotinimo įvairovė
Rinkų prisotinimas yra sietinas su padidinta kapitalo koncentracija, o neretai ir su investavimo azartu, gal net aistra ar manija pasipelnyti. Esame nemažai girdėję apie aukso karštines ir kitokias pelningo investavimo anomalijas.
Nuo seno žmones viliojo auksas ir kitos brangenybės. Nors čia negalima neatkreipti dėmesio į tokį paradoksą: ryškus aukso kiekio padidėjimas atskiram individui yra vertybė, tuo tarpu visuomenės mastu staiga padidėjęs aukso kiekis jau kartu yra ir problema. Nors ir pavieniai individai neretai patiria chaosą, išlošę aukso puodą. Mus labiau domina regioniniai ar net globalūs kapitalo persotinimo pavyzdžiai. Jų istorija žino nemažai. Štai Aleksandras Makedonietis (IV a. pr. Kr.), nukariavęs Rytus, parsivežė galybę aukso, iš kurio nukaldinęs monetas apmokėjo karo skolas. Tokia pinigų emisija sukėlė infliacinę krizę – kainos padvigubėjo.
Viduramžių ekonomika kentėjo nuo lėtinio tauriųjų metalų trūkumo. Tuo tarpu didžiųjų geografinių atradimų metu (1500–1650 m.) į Europą buvo atvežta daugybė aukso ir sidabro (vien į Ispaniją – 180 t aukso ir 20 000 t sidabro). Pastarojo daugiausia atvežta iš didžiosios sidabro kasyklos Potosi mieste Peru (dabar – Bolivija). Dėl to Europoje cirkuliuojančių monetų kiekis XVI a., palyginus su XV a., padidėjo 3 kartus. Prekių kainos išaugo nuo 2 iki 5 kartų. Nors augo ir atlyginimai, infliacinė krizė apėmė didelę Europos dalį.
Tačiau iki šiol nesutariama, ar nekontroliuojamas aukso ir sidabro antplūdis buvo vienintelė XVI ir XVII a. kainų revoliucijos priežastis? Objektyviai vertinant, toks kainų padidėjimas per visą šimtmetį sukuria vos 1–2 proc. vidutinę infliaciją per metus. Nors atskirais periodais metinė infliacija ir siekdavo 5, kartais 7 ar 10 proc., žiūrint iš šiandieninių pozicijų, tai nebuvo kritiškas infliacijos dydis.
Iki finansinio prisotinimo teorijos sukūrimo buvo neaišku, kas paskatino kainų revoliuciją. Tuo laiku atsirado patarlė: „Ispanijoje viskas brangu, išskyrus sidabrą.“ Istorija rodo, kad staigus praturtėjimas yra siejamas su papildomomis rizikomis, kurioms lemiamą įtaką daro finansinis prisotinimas. Bet kuriuo atveju, kapitalo perteklius sužlugdė klestinčią Ispanijos valstybę: nusmuko ne tik gamyba, bet ir žemės ūkis. Kitaip tariant, nesugebėjimas suvaldyti kapitalo prisotinimo kartu su didelėmis karo išlaidomis iki XVI a. pabaigos lėmė tris Ispanijos monarchijos bankrotus.
Aukso karštinės
Istorija žino daugybę aukso karštinių. Visų net neįmanoma išvardyti. Masiškiausia ir ilgiausiai trukusi aukso karštinė įvyko ne Kalifornijoje, ne Klondaike, o Pietų Brazilijos kalnuose. Ji prasidėjo 1690 m. Kasyklos tada priklausė Portugalijos karūnai. Pasklidus žiniai apie aptiktą auksą, jų radimvietes užplūdo turtų ištroškę aukso kasėjai. Aktyviausių nesustabdė net karingi indėnai ir sunkiai pakeliamos džiunglių sąlygos. Labai didelė aukso dalis buvo išgaunama ir parduodama kontrabanda. Iškastą auksą saugojo ir gabeno vilkstinės, lydimos šimtų, kartais ir tūkstančių ginkluotų vyrų. Tačiau aukso karštinės dalyviai mirdavo taip pat masiškai, kaip ir atvykdavo. Priežastys – nepalankus klimatas, ligos, bet labiausiai – nedraugiški indėnai, kurie nevertino aukso, bet mokėjo per vieną operaciją likviduoti šimtus vilkstinės dalyvių.
Dauguma aukso karštinių įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, nemažai jų buvo ir kitur. Kai būdavo randama daug aukso, visada atsirasdavo dar daugiau norinčių jį išgauti. Pagrindiniai aukso karštinės laikotarpiai buvo Kalifornijos (1849), Australijos (1851), Pietų Afrikos (1886), Klondaiko (1896), Aliaskos (1898) ir dar daug kitų.
Pirmoje XIX a. pusėje aukso karštinė prasidėjo ir Sibire. O jau 1843 m. Rusijos imperija aukso gavyboje užėmė pirmąją vietą pasaulyje. Iki tų metų pusė iškasamo metalo atkeliaudavo iš Sibiro. 1839–1917 m. Sibire buvo išgauta per 2000 t aukso (vidutiniškai 25,6 t/m). Iki šiol daug telkinių išseko, tačiau buvo surasta naujų, todėl gavyba ne tik nesustojo, bet dargi išsiplėtė. Rusijoje aukso kasyba buvo kontroliuojama valstybės, todėl visas metalas atitekdavo iždui. Tačiau buvo metų, kai gyventojams buvo leista vykdyti nepriklausomą kasybą. Tokia kasyba, tarkime, buvo vykdoma 1901–1921 m. Iškastą auksą buvo leista keisti, parduoti ar naudoti vietoj pinigų.
Anksčiau ar vėliau karštinės baigiasi, o auksas pasklinda po pasaulį tarsi be jokių pėdsakų, išskyrus tai, kad jis neretai sukelia ekonomikų finansinį prisotinimą, infliaciją ar ekonomines krizes.
Finansinis prisotinimas ir Didžioji depresija
Finansinio prisotinimo sukeltų krizių istorija žino daugybę, tačiau Didžioji depresija yra pavyzdys, kad stiprus kapitalo spaudimas gali sukelti ypač didelių ekonominių problemų. Po Pirmojo pasaulinio karo jo nugalėtojai, ypač Amerika, gana greitai atsigavo, sustiprėjo jos ekonomika. Spartus ekonomikos augimas truko net devynerius metus (1920–1929). Amerika tapo svajonių šalimi. Vyravo įsitikinimas, kad Amerikoje bet kas ir bet kada gali praturtėti. Dėl to pinigai iš viso pasaulio upėmis plūdo į Ameriką: buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo (tuo metu tai buvo visa JAV cirkuliavusi pinigų masė), o ir JAV gyventojai buvo gana dosniai kredituojami. Ir kaip kitaip – galimybė tapti turtingam ar dar turtingesniam akino ir vargšus, ir turtuolius. Azartas, aistra, kartais ir manijos, yra neretas investuotojų palydovas. Nekontroliuojamas kapitalo antplūdis padarė savo darbą – iki kraštų pripildė Amerikos rinkas.
Problemos prasidėjo 1929 m. spalį nuo akcijų rinkos žlugimo Niujorko vertybinių popierių biržoje. Volstritą (angl. Wall Street) apėmė panika, milijonai investuotojų buvo sužlugdyti. Akcijų rinka pasirodė esanti pernelyg persotinta, t. y. perkaitusi, nes vertybinių popierių vertė gerokai viršijo fundamentalią, ekonomiškai pagrįstą jų kainą. 1929 m. spalio 24 d. investuotojai pradėjo masiškai pardavinėti akcijas. Ta diena į istoriją įėjo kaip juodasis ketvirtadienis.
Persotintos vertybinių popierių rinkos katastrofa persimetė ir į pramonę. Įmonės sulėtino gamybą, pradėjo atleidinėti darbuotojus, sumažino atlyginimus. Sumažėjo gyventojų perkamoji galia, padidėjo jų skolos. 1933 m. Didžioji depresija pasiekė viršūnę, nes tuomet apie 16 mln. amerikiečių tapo bedarbiais. Indėlininkai masiškai atsiiminėjo iš bankų grynuosius pinigus, tad žlugo beveik pusė šalies bankų.
Krizė neapsiribojo vien Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ji apėmė viso pasaulio ekonomiką. Krito pramoninių bendrovių akcijų kursai: Jungtinėse Amerikos Valstijose – 87 proc., Olandijoje – 81 proc., Švedijoje – 72 proc. Nedaug geresnė situacija buvo ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Buvo devalvuotos daugelio šalių nacionalinės valiutos. Masiškai bankrutavo pramonės ir prekybos įmonės, ūkininkai nebegalėjo parduoti didelės dalies užauginto derliaus. Smarkiai sumažėjo tarptautinė prekyba.
Aukso standarto pabaiga
Po Didžiosios depresijos beveik visos šalys atsisakė aukso standarto, nors jis buvo Jungtinių Amerikos Valstijų pinigų sistemos pagrindu dar net iki 1971 m. Apskritai aukso standarto atsisakymas daugumai valstybių atgaivino ekonomiką, leido daugiau išleisti, skolinti ir investuoti. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse padidintos karinės išlaidos taip pat skatino ekonomiką, nes gynybos užsakymams vykdyti prireikė daug darbuotojų. Galiausiai dėl to sumažėjo nedarbas. Po Didžiosios depresijos finansinio chaoso suvaldymas ir finansinio prisotinimo stabilizavimas užtruko beveik dešimtmetį.
Žvelgiant tiek istoriniu, tiek šių dienų aspektu, kapitalo koncentracija ir finansinis prisotinimas vaidina svarbų vaidmenį ekonomikos raidoje. Nekontroliuojamas ekonomikos augimas yra netvarus ir gali sukelti chaosą tiek rinkų viduje, tiek jų išorėje. Taigi, prisotinimo procentų pagrindu sukurta nauja finansinio prisotinimo teorija atveria galimybes sukurti tokias taisykles, kurių laikantis saikingai auganti ekonomika nepatirtų didelių sukrėtimų ar krizių.
Todėl, prisiminus rinkų bifurkaciją, kyla retorinis klausimas: kam atstovauja Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) – subalansuotajai (neprisotintai) rinkai ar deficitinei, suvaržytajai (valdomai) rinkai? Panašų klausimą galima užduoti ir Lietuvos banko tyrėjams.
Prof. Stasys Girdzijauskas
Autorius yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius.(Tęsinys – kitame numeryje)