Kauno modernizmo nominacinės paraiškos „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“ autoriai yra verti gražiausių žodžių.
Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro
Paraiškoje pristatomas Kauno, laikinosios Lietuvos sostinės 1919–1939 m., kūrimo fenomenas. Kauno modernizmo teikimas Pasaulio paveldo sąrašui yra reikšmingas siekis įvertinti Lietuvos istorines įtakas, vertybių kaitą bei kultūrinio tapatumo ištakas Europos ir pasaulinės istorijos raidoje. Tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi. Mieste išliko daugybė išskirtinių ir gerai išsilaikiusių pastatų, pristatančių naują sostinę, taip pat naujovišką miesto planavimą ir architektūrą, susiklosčiusius miesto gyvensenos papročius. Kitas žingsnis – iki 2025 m. gruodžio 1 d. įgyvendinti Pasaulio paveldo komiteto patarimus, kad vertingiausia teigiama architektūra būtų išsaugota.
Nominuota ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta teritorija apima Kauno Naujamiestį ir Žaliakalnį, kuriuose galima aptikti daugiau kaip 6 tūkst. tarpukario modernizmo dvasioje sukurtų pastatų, išlikusių iki mūsų dienų. Patys vertingiausi yra Centrinio pašto, „Pienocentro“, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, V. Putvinskio g. namų kompleksas, Prisikėlimo bažnyčia, dabartiniai Kauno technologijos universiteto (KTU) Centriniai rūmai (buvęs Žemės bankas), Tyrimų laboratorija ir daugybė kitų vertybių. Nemažai pastatų, kuriuos projektavo iškiliausi tarpukario architektai: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis ir daugelis kitų, išsaugojo autentišką interjerą, jo fragmentus.
Žvelgiant iš paveldosauginės galimybės, kultūros paveldas turi būti saugomas viešajai pagarbai, moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui. Ir tikrai norisi tikėti, kad nominacinės paraiškos autoriai ir kiti savo sričių žinovai padarys viską, kiek jiems leidžia galimybės, kad šis unikalus paveldas būtų prieinamas kuo didesnei lankytojų grupei. Bet yra vienas BET: XX a. tarpukario architektūra pasižymi pastatų reprezentatyvumu, kurį didesne dalimi kuria ištaigingos laiptinės, holai, aukšti cokoliai ir kitos erdvės. Tačiau tarpukario Europoje tvyrojusi atmosfera buvo itin įtempta asmenų su negalia atžvilgiu, o to meto architektūroje nebuvo atliepta jų poreikiams. Šie pastatai nebuvo pritaikomi ir vėlesniais laikotarpiais, kurie dar ieško savo identiteto. 2024 m. sausio 1 d. įsigalios Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris buvo parengtas ir priimtas, įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Parengta pagal: Alkas.lt, „Optimistiškoji Kauno modernizmo architektūra – ar galėsime įeiti pro pagrindines duris?“
Justinos Šuminaitės nuotr.
paveldo tyrimų centro nuotr.
Anželika Vėžienė
Autorė yra Mykolo Romerio universiteto administratorė, magistrantūros studentė.