Prieš 65 metus, 1958 m. rugpjūčio 28–31 d., Niujorke susirinkę lietuvių, karo pabėgėlių atstovai, kuriuos delegavo įvairiose šalyse įsteigtos bendruomenės, paskelbė, kad oficialiai yra įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB),
kuri turėjo jungti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius, saugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą, remti ir kovoti už Lietuvos nepriklausomybę bei koordinuoti visų lietuvių veikimą. Vienas iš svarbiausių PLB tikslų – kiek įmanoma apsisaugoti nuo nutautėjimo, išlikti lietuviais.
PLB vaidmuo šiandien nė kiek ne mažesnis nei tuo metu, kai ji kūrėsi, kai Lietuva buvo svetimųjų aneksuota. Ketvirtoji didžioji migracijos banga iš Lietuvos, prasidėjusi 1990-aisiais, parodė PLB gyvybingumą ir reikalingumą.
Pasaulio lietuvių kongresas
Pasaulio lietuvių bendruomenės idėja nebuvo nauja: ji gimė dar tarpukariu, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvą pasiekė Pietų Amerikos lietuvių išeivijos šauksmas dėl kilusios ekonominės depresijos (1929–1932). Tuomet Pietų Amerikos lietuviai buvo antra pagal dydį išeivija po JAV lietuvių, tačiau jų ekonominės gyvenimo sąlygos buvo daug sunkesnės nei įsikūrusiųjų JAV.
Į Pietų Amerikos lietuvių prašymus paremti sureagavo priešakinė Lietuvos inteligentijos dalis: Rapolas Skipitis, Kazys Kasakaitis, signataras prof. Mykolas Biržiška, Ona Kairiūkštienė, Petras Ruseckas ir kiti. Jie ėmėsi iniciatyvos organizuoti Draugiją užsienio lietuviams remti (DULR). 1932 m. vasario 7 d. Kaune įvyko jos steigiamasis susirinkimas. Tikslas – palaikyti ryšius su išeivija, kad ji neatitrūktų nuo tautos kamieno. Įkurta organizacija padėjo išeiviams steigti lietuviškas mokyklas, parūpino joms mokytojų, lietuviškų knygų; rėmė jų spaudą, organizacijas, parapijas; padėjo plėtojant scenos meną. DULR stengėsi palaikyti tautinę sąmonę, kvietė išeivių ekskursijas į Lietuvą, jas globojo, parūpino stipendijas išeivių jaunimui studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Prezidentas Antanas Smetona rėmė tuos ryšius, pabrėždamas, kad už Lietuvos sienos gyvena trečdalis mūsų tautiečių.
1927–1940 m. Lietuvos ryšiai su lietuvių išeivija nuolat stiprėjo. Įdomiausia tai, kad Lietuva rėmė išeiviją daugiau, nei pati iš jos gavo. Tai buvo savotiška padėka už išeivijos paramą, kuriantis Vasario 16 dienos Lietuvai.
1935 m. DULR Kaune surengė pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, kuris turėjo suartinti viso pasaulio lietuvius su Lietuva. Į Kongresą atvyko 8 valstybių (Didžiosios Britanijos, Argentinos, Brazilijos, JAV, Kanados, Latvijos, Prancūzijos ir Urugvajaus) lietuvių atstovai. Jo metu buvo įsteigta Pasaulio lietuvių sąjunga, turėjusi tikslą suvienyti viso pasaulio lietuvius tautinės kultūros ir ekonominiais reikalais. Tačiau dėl tarptautinės įtampos Europoje, karo ir sovietinės okupacijos Sąjunga nespėjo išplėtoti ryškesnės veiklos.
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas
Mintis sutelkti lietuvius vėl iškilo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – tarp lietuvių pabėgėlių į Vakarų Europą ir ypač tarp Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovų. Tarp karo pabėgėlių, dabar daugiausia žinomų kaip „dipukai“ (angl. displaced persons), dominavo intelektualūs Lietuvos visuomenės atstovai, užėmę gana aukštus postus: menininkai, dvasininkai, mokslininkai, karininkai, medikai, valstybės tarnautojai ir t. t. Vien iš VDU pasitraukė apie 50 proc. mokslinio ir pedagoginio personalo. Pasitraukę nuo bolševikinio teroro, lietuviai pradėjo burtis Vakarų Europoje ir ypač Vokietijoje.
VLIK parengė Lietuvių tremtinių bendruomenės (LTB) Konstituciją, kurią 1946 m. priėmė tremtinių atstovų suvažiavime Hanau mieste Vokietijoje. Šiai organizacijai buvo iškelti tokie uždaviniai: išlaikyti pajėgią tremtyje esančią tautos dalį; saugoti gerą lietuvių vardą; rūpintis švietimo, kultūros ir socialiniais reikalais; padėti tremtiniams prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų (pagal savo profesijas ir specialybes); ugdyti tautinį solidarumą, demokratinę sąmonę ir darbo meilę. Tai buvo visiems lietuviams priimtini dėsniai, kurie vėliau pateko į rengiamus Pasaulio lietuvių bendruomenės dokumentus. Taip LTB suvienijo visus lietuvius Vakarų Europoje, kūrė lietuviškas mokyklas, rėmė ir globojo tautinės kultūros ugdymą. Per trumpą laiką ten buvo sukurta, vaizdžiai tariant, „Mažytė Lietuva“.
Įtvirtino siekį išlikti pajėgia tauta išeivijoje
1948–1949 m. vis daugiau lietuvių-dipukų apleido Vokietiją bei kitas Vakarų Europos šalis ir užjūrio kraštuose rado naują prieglobstį. Visą pasaulį apimančios lietuvių organizacijos spręsti klausimai tuo metu pasidarė ypač aktualūs. Tačiau lietuvių vadovai emigracijos problemas buvo pastebėję dar gerokai anksčiau, todėl jos padariniai neužklupo lietuvių visai nepasirengusių. VLIK dar 1947 m. savo posėdyje priėmė tokį nutarimą: „Prašyti Vykdomosios tarybos parengti nuostatus organizuotinai pasaulio lietuvių bendruomenei.“
1948 m. spalį VLIK priėmė PLB Konstitucijos projektą, kuris po ilgų svarstymų buvo galutinai patvirtintas 1949 m. gegužės 27 d. Ši konstitucija tapo naujosios organizacijos veiklos pagrindu. Pagal ją kiekviename pasaulio krašte turėjo kurtis lietuvių bendruomenės su savo valdančiais organais: krašto taryba, valdyba, kontrolės komisija, garbės teismu, apylinkėmis ir jų organais. Be to, turėjo būti sukurti ir centriniai organai: PLB Seimas, PLB Valdyba ir kt.
Lietuvių Charta
1949 m. birželio 14 d. VLIK paskelbė PLB ideologijos pagrindinius dėsnius, pavadintus „Lietuvių Charta“, kuri nustatė pagrindines direktyvas lietuvybei išlaikyti ir įpareigojo jų laikytis. Tą pačią dieną buvo priimta PLB Konstitucija ir Laikinieji PLB santvarkos nuostatai. Juos įgyvendinti pavesta VLIK pirmininkui M. Krupavičiui. PLB Konstitucijos 1 dalies 1 punkte pasakyta: „PLB Konstitucija remiasi Lietuvių Charta“ – tai buvo ir yra siekis išlikti pajėgia tauta išeivijoje.“
PLB pradėjo kurtis „iš apačios“: pirmiausia kūrėsi kraštų bendruomenės, o paskui susidarė PLB. Jos organizacinę pabaigą ženklina 1958 m. Seimas.
PLB ideologas – prelatas M. Krupavičius
Per trejus lemtingus metus iki 1949 m. sprendimų pagrindinis PLB kūrimo iniciatorius ir ideologas buvo prelatas Mykolas Krupavičius (1885–1970) – VLIK pirmininkas (1945–1955) ir buvęs Lietuvos Respublikos politinis bei visuomenės veikėjas. Jam, anot istoriko Vinco Bartusevičiaus, „teko pagrindinė našta popieriuje surašytus negyvus paragrafus paversti gyvenimu“.
Pirmiausia reikėjo populiarinti pačią naujos organizacijos idėją, aiškinti jos svarbą, tikslus ir uždavinius, nurodyti steigimo procedūrą. Siekdamas šio tikslo, M. Krupavičius apvažinėjo beveik visas lietuvių stovyklas Vakarų Europoje, rašė aplinkraščiu, kaip kurti PLB, ištvermingai ragino spartinti susijungimą į bendruomenes. Jo biografas Petras Maldeikis prelatą vadina PLB kūrėju. Tuo tarpu pats M. Krupavičius PLB tėvu laikė VLIK, o save – tik davusiu komitetui idėją: „PLB tėvas buvo VLIK. Aš turėjau laimės ir garbės ją į vėžes įstatyti.“ Taigi M. Krupavičiaus vadovaujamas VLIK sukūrė PLB statutą ir Lietuvių Chartą, o pats prelatas pagal tą statutą sukūrė pačią bendruomenę.
Kaip jis ją įsivaizdavo?
- Krupavičiui PLB organizacija yra antipartinė. Anot jo, žmonės, kurie ateina į bet kurią PLB vadovybę, turi iškilti virš savo partijos reikalų, nes kitaip bendruomenė neišvengiamai bus suskaldyta iš vidaus. Jis sakė: „PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda: lietuvybė.“ Taigi PLB buvo sukurta, siekiant išlaikyti lietuvybę, ir turėjo apimti visus išeivius lietuvius.
Pasak M. Krupavičiaus, „PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu, kas nori. O tautinei bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar nenori, kalba lietuviškai ar nekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas, bendruomenės gėda ar bėda, ką ti šį pasaulį išvydęs ar jau lipa į karstą. <…> ar jis katalikas, ar evangelikas, <…> ar jis dvarininkas, ar ubagas; <…> PLB narys yra kiekvienas žmogus, kieno gyslomis teka lietuviškasis kraujas <…>, nors ir nematęs Lietuvos ar nenorįs jos matyti“. Kaip pažymi Petras Maldeikis, VLIK pirmininkui bendruomenės pavyzdys – tai Lietuvos valsčius ar parapija.
- Krupavičius daug reikšmės teikė Lietuvių Chartai. Jis Chartos principus prilygino cementui, kuris turi sujungti visus pasaulyje pasklidusius lietuvius, tarsi atskiras plytas į vieną patvarų pastatą – lietuvybės tvirtovę. Lietuvių Chartą jis vadino įsipareigojimu kiekvieno lietuvio sąžinei. Tai „lyg kelio rodyklė plačiuose pasaulio keliuose išblaškytiems broliams, rodanti vieninteliai teisingą kryptį į savo senolių, į savo tėvų ir savo pačių tautinį židinį“. Ji skirta visiems lietuviams, lietuviškai šeimai, visoms organizacijoms.
PLB kūrimo ideologas ragino visur, kur tik yra lietuviško jaunimo, išlaikyti lietuvybę, lietuvių kalbą, steigti lietuviškas mokyklas, platinti lietuviškas knygas, spaudą. Pavojingiausiu lietuvybei dalyku M. Krupavičius laikė mišrias šeimas, prieš kurias turėtų stoti visi veiksniai – ir šeima, ir mokykla, ir spauda, ir bažnyčia, ir tėvai, ir organizacijos. Kartu, kaip jis pabrėžė, reikia sudaryti galimybes jauniems žmonėms susipažinti, kurti lietuviškas šeimas. Toks buvo prelatas M. Krupavičius.
Bėgant metams, PLB augo
PLB Seimo sušaukimas užsitęsė, nes įvairiuose kraštuose bendruomenės steigėsi nevienodai. Seimo darbe Niujorke 1958 m. rugpjūčio pabaigoje dalyvavo 20 bendruomenių, kurios atsiuntė 112 delegatų (simboliškai toks skaičius buvo nustatytas Lietuvos Steigiamojo Seimo 1920 m. garbei, nes ir ten susirinko išrinktų 112 tautos atstovų). Pirmasis Seimas nustatė PLB darbo gaires, struktūrą, išrinko vadovaujamas grandis. Priimta dar anksčiau parengta Konstitucija. Vadovavimo funkcijos pasiskirstė tarp Seimo, Valdybos, Kontrolės komisijos ir Garbės teismo. Buvo suformuota atskira institucija – PLB Kultūros taryba, kaip patariamasis PLB Valdybos organas. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas Jonas Matulionis iš Kanados.
PLB netapo visos lietuvių išeivijos organizacija, apimančia visas sritis. Ji tapo viena iš daugelio didesnių išeivijos organizacijų, tokių kaip Amerikos lietuvių taryba, VLIK, Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga ir pan. Lietuvių filosofas Juozas Girnius, nusakydamas PLB prasmę, rašė: „LB prasmė yra ne būti platesne organizacija, o sutelkti kovai už tautinę gyvybę <…>. LB idėjinis pagrindas yra valia likti lietuvių tautoje ne tik patiems, bet ir jaunąją kartą išauklėti savo tautai.“
Bėgant metams, PLB augo vis labiau: 1958 m. ją sudarė 20 bendruomenių, 1992 m. – 25, 2003 m. – 35, 2020 m. – 47, o šiemet – jau net 55 lietuvių bendruomenės. Šis augimas siejamas su nauja ir gausia lietuvių išeivijos banga po 1990 m., išplitusia ir po kitus, vadinamuosius egzotiškus, kraštus. Tai rodo organizacijos gyvybingumą. Kadangi PLB yra savo veiklos maratone, galima pajuokauti, kad jai dar labai toli iki finišo.
PLB gyvuos tol, kol bus lietuvių išeivija, kol bus lietuvių tauta, pabirusi šioje Žemėje. PLB dabar yra ne tik lietuvybės saugotoja ir propaguotoja, bet ir lietuvių tautos užjūriuose telkėja ir koordinatorė. Tai buvo ypač svarbu, kai organizacija kūrėsi okupuotos Lietuvos sąlygomis, Dabar PLB yra Lietuvos valdžios talkininkė ir patarėja.
Prof. Juozas Skirius
Autorius yra VDU Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo
darbuotojas.