Prieš 54-erius metus – rugsėjo 22 d. į Viešpaties namus iškeliavo pirmasis konstitucinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Šią datą paminėti prie jo paminklo (skulptorius – Vytautas Narutis) Istorinės prezidentūros sodelyje susirinko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyriaus narių būrelis. Čia apžvelgėme Prezidento gyvenimo ir veiklos tarpsnius, padėjome gėlių puokštę.
Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m. Kutaliuose, nedidelio ūkelio savininkų šeimoje. Jis buvo dvyliktasis vaikas šeimoje. Nuo pat jaunų dienų būsimasis Prezidentas atkakliai siekė mokslo. Iš pradžių mokėsi Kaltinėnų mokykloje, toliau – Liepojos gimnazijoje. Baigęs gimnazijos penkias klases, įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Baigęs ją, būdamas sąžiningas absolventas paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų dar kartą pasitikrinti savo pašaukimą, toliau studijuojant teologijos filosofijos mokslus Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Supratęs, kad Lietuvai tuo metu reikia daugiau žemės ūkio specialistų, nusprendė likti pasauliečiu. Įstojo į Vokietijos Halės miesto žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913 m. Dar studijuodamas,
A. Stulginskis dirbo savaitraštyje „Vienybė“. Vėliau, dirbdamas agronomu, redagavo jo priedą „Viensėdis“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. Supratęs, kad mokykloms reikia daugiau lietuvių mokytojų, skleidžiančių lietuvišką dvasią, jis 1915 m. organizavo Pedagogikos kursus, pirmininkavo atgaivintai Švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 m. pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“. Šios krypties leidinius ir dabar leidžia UAB „Ūkininko patarėjas“.
A. Stulginskis yra ir vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, daug pasidarbavęs kuriant jos programą, partijos gyvavimo kryptį. Jis aktyviai dalyvavo ir rengiant 1917 m. Lietuvių konferenciją Vilniuje. Konferencija A. Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, turėjusią pagrindinį tikslą – atkurti Lietuvos valstybę. Tai teoriškai buvo realizuota 1918 m. vasario 16 d. pasirašytame Akte, o realiai šis Aktas buvo įtvirtintas Nepriklausomybės kovų sūkuriuose. A. Stulginskis rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu, reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai.
1920 m. A. Stulginskis išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku. Pagal priimtą Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, jis pradėjo eiti ir valstybės Prezidento pareigas, tapdamas pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu. A. Stulginskį Prezidentu išrinko ir 1922 m. Pirmasis Seimas, remdamasis jau patvirtinta Nuolatine Lietuvos Valstybės Konstitucija. 1923 m. išrinktas Antrasis Seimas jį vėl perrinko Lietuvos valstybės vadovu.
Prezidentaujant A. Stulginskiui, buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, atsirado mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai, laimėtas Širvintų-Giedraičių mūšis su lenkais, išsprendęs hamletišką klausimą Lietuvos naudai. Per šešerius jo valdymo metus įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, įvykdyta garsioji žemės reforma, Įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę.
Po Trečiojo Seimo paleidimo, 1927 m.
A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone, Jokūbave apleistą dvarą. Ten pradėjo ūkininkauti. Prelatas Mykolas Krupavičius rašė: „Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo pavėsiaujančio ar ištaigingai fotely išsitiesusio, savo rūmuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę elgtis senieji dvarininkai. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.“
1940 m. rusiškojo imperializmo kariauna klastingai įsiveržė į mūsų kraštą. Okupantas, taikydamas melo, veidmainiavimo, bauginimo ir smurto politiką, vadinamo „Liaudies seimo“ išvakarėse pradėjo veikliausių žmonių areštus, kad netrukdomai galėtų pasirengti numatomai Lietuvos aneksijai ir būsimam Lietuvos žmonių trėmimui. 1941 m. birželio mėnesį buvo suimtas ir A. Stulginskis su žmona Onute. Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus – nuteistas 25 metams katorgos darbams, specialiai laikytas tarp vagių ir banditų, kentėjo moralinį pažeminimą, čekistų patyčias. Mirus Stalinui, 1954 m. A. Stulginskis buvo paleistas iš kalėjimo ir ištremtas į Komiją.
Praėjus 15 metų nuo suėmimo, 1956 m. pabaigoje, A. Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Pavyko įsidarbinti Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje. Už atsisakymą parašyti palankius okupantui prisiminimus apie prieškario Lietuvos Respubliką buvo atleistas iš darbo, motyvuojant „pensijos“ paskyrimu. Ta „pensija“, kaip rašė A. Stulginskis, „dvejoms–trejoms dienoms pragyventi užtektų, akių dūmimas“. Nuo bado gelbėjo dukra Aldona, gyvenusi užsienyje, siunčiamais siuntiniais.
A. Stulginskis mirė 1969 m., išlaikęs širdyje gyvąjį tikėjimą ir Lietuvos laisvės viltį. Palaidotas šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums savo pasiaukojančio, nekarjeristinio ir sąžiningo gyvenimo pavyzdį.
Nuvykę su bendraminčių būreliu prie jo kapo, pagerbėme Prezidentą ir jo žmoną Onutę malda ir neblėstančios pagarbos simboliu – uždegtų žvakių šviesa. Prisiminėme prelato Mykolo Krupavičiaus žodžius: „Kiekvienam lietuviui Aleksandro Stulginskio šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti…“ Šis kelias turėtų mums teikti atsparumą nepasiduoti svetimų vėjų užkratui, norinčiam užteršti lietuvišką žodį, siaurinti jo vartojimo erdvę, sugniuždyti mūsų tautos dvasinės kultūros vertybes, istorinę atmintį.
Zigmas Tamakauskas
Šaltinis: Voruta, 2023 10 02