Šiemet Literatūros Nobelio laureatu tapo 64 m. norvegų rašytojas Jonas Fosse. Per pastaruosius du dešimtmečius šis dramaturgas, poetas, eseistas, vaikų rašytojas ir romanų autorius laimėjo beveik visus Norvegijoje teikiamus apdovanojimus. Nobelį Švedijos akademija jam paskyrė „už novatorišką prozą ir dramaturgiją, suteikiančią balsą tam, kas nenusakoma“. Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centro vedėja doc. dr. Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė laureatą apibūdino kaip nutylėjimo, po kuriuo slypi neįvardinti konfliktai ir jausmai, meistrą.
Kūryboje – amžinos temos
„Iš tiesų J. Fosse galima vadinti nutylėjimo meistru, ypač jei kalbame apie jo pjeses, kuriose po lakoniškomis sintaksinėmis struktūromis, pasikartojančiomis frazėmis slypi neįvardinti konfliktai ir jausmai. Ilgesys, meilė, pavydas, baimė, netikrumas … Visa tai, kas mus daro žmonėmis, ir tai kas turbūt mus stipriausiai veikia mene, bet būtent tuomet, kai lieka iki galo neišsakyta,“ – sakė doc. dr. I. Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
Jos teigimu, norvegų rašytojo kūryboje aktualios tokios universalios temos kaip laikas, kalba, atmintis: „Yra ir dar viena svarbi tema – pati kūryba, skausmo transformacija į meną – amžina kaip pats menas tema. Kai kuriuose J. Fosse tekstuose, tokiuose kaip romanas „Melancholija“ (1995), menininkas tampa pagrindine figūra. Naujausias jo projektas, septynių dalių ciklas „Septologija“, yra sukonstruotas kaip ištisas menininko, bandančio suvokti save, pasaulį ir Dievą, sąmonės srautas.“
Apdovanotas už talentą ir originalias formas
Bandymus priskirti J. Fosse konkrečiai literatūros krypčiai doc. dr. I. Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė vertina skeptiškai: „Kitas norvegų autorius, Dagas Solstadas, kartą yra prilyginęs literatūros kritikus nelabajam, kuris nieko kito nedaro, tik bando įsprausti menininką į rėmus – literatūros istorijos ar muziejaus. Nobelio premija yra skiriama už originalumą, išskirtinį talentą. J. Fosse atveju tai pilnai pasiteisina. Nors, žinoma, yra bandymų tam tikras etiketes užkabinti: minimalistas, mistinis realistas.“
J. Fosse kūryba, parašyta naująja norvegų kalba (norv. nynorsk) apima pačius įvairiausius žanrus, ją sudaro sudaro gausybė pjesių, romanų, poezijos rinkinių, esė, knygų vaikams ir vertimų. Nors Lietuvoje ir pasaulyje šis autorius yra labiau žinomas kaip dramaturgas, vis daugiau dėmesio skiriama ir jo prozai.
Literatūrą vertė VU alumnai, pjeses statė O. Koršunovas
Lietuvių kalba šio rašytojo kūryba taip pat verčiama, dalis – VU alumnų: „J. Fosses knygą „Vaizdai iš vaikystės“ (2021), kurią sudaro keli trumpieji autoriaus prozos tekstai, vertė buvusi Skandinavistikos centro studentė, Justė Nepaitė, dabar jau patyrusi vertėja iš norvegų kalbos. Kitas mūsų buvęs studentas, Titas Satkūnas išvertė novelę „O tada lai ateina šuo“, publikuotą ,,Metuose“ 2014 m. Kita VU alumnė, Alma Ločerytė-Dale, viena pirmųjų vertėjų iš norvegų kalbos, yra išvertusi romaną „Alesė“. Jis taip pat buvo publikuotas žurnale ,,Metai“ 2013. Teatro režisierius Oskaras Koršunovas yra pastatęs ne vieną J. Fosse pjesę, tik tie vertimai turbūt niekada nebuvo publikuoti,“ – vardija VU docentė.
Ji tikisi, kad Nobelio premija paskatins išleisti ir daugiau šio labai įvairiapusio, įdomaus ir produktyvaus kūrėjo darbų, o kartu atrasti ir išsibarsčiusius J. Fosse lietuviškus vertimus.