Ką apie švietimo sistemą prieš dešimtmetį kalbėjo buvęs švietimo ministras?
Apie lietuviškos tautinės mokyklos istoriją „Pro Patria“ kalbėjosi su Lietuvos mokslų akademijos nariu akademiku, baltistu, buvusiu Lietuvos Respublikos švietimo ministru prof. Zigmu Zinkevičiumi.
– Esate sakęs, kad dabartinė mokykla ugdo piliečius, o tarpukario mokykla ugdė patriotus. Papasakokite plačiau apie patriotinį ugdymą tarpukariu.
– Aš mokiausi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Tai buvo ypatinga gimnazija. Tokių Lietuvoje buvo nedaug. Ten buvo tikra lietuviška patriotinė dvasia iki pat sovietų valdžios atėjimo. Pirmiausia patriotiškumą ugdė pati aplinka. Tuomet gimnazistas buvo tarsi elitinis asmuo. Ir Ukmergės gyventojai net su pavydu žiūrėdavo į juos. Ypač stiprūs buvo mokytojai, neeiliniai žmonės. Drausmė mūsų gimnazijoje buvo taip pat labai didelė. Nusileidus saulei, negalėdavome po vieną vaikščioti mieste.
Patriotiškumas anuomet buvo labiau susijęs su religija, su Bažnyčia. Pavyzdžiui, mūsų tuometinis kapelionas per tikybos pamokas ne tik kalbėdavo apie Bažnyčios mokymą, bet ir siedavo jį su lietuvių tautos išlikimu. Atsimenu, buvo toks mokytojas Rapolas Stankūnas – tikras patriotas, mums visiems sektinas pavyzdys. Jis buvo skautų vadovas. Bolševikų buvo labai persekiojamas. Aš pats jį valtele esu kelis kartus perkėlęs į kitą Šventosios upės pusę, kad jo nesučiuptų. Buvo be galo geras lituanistas. Jo įtakos paveiktas ir aš tapau lituanistu.
– Kokių dalykų Jus mokė?
– Programos ir disciplinos buvo labai panašios į šiandienines, tik kai kurių turinys labai skyrėsi. Pavyzdžiui, istorija buvo
dėstoma su tam tikru patriotiniu akcentu. Buvo siekiama parodyti lietuvių tautos didybę, o ne, kaip dabar, pateikiant tik krūvą faktų. Atėjus sovietams, mokyklose buvo pradėta aiškinti, kad viskas, kas tik buvo geriausia Lietuvai, buvo suteikta didžiosios Rusios. Ir visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tik senosios Rusios dalis. Tarybiniais metais prasidėjo ir įsigalėjo „žiugždiškas“ istorijos supratimas ir aiškinimas.
Su tuo požiūriu teko susidurti ir vėliau. Jau pradėjęs studijuoti universitete, su Juozu Žiugžda buvau daug kartų susitikęs. Tuomet jis buvo viso universiteto „dvasinis tėvelis“. Atsimenu įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, kai apgyniau disertaciją, Maskvoje sutikau savo gerą kolegą Vladimirą Toporovą – pasaulinio garso mokslininką, kuris buvo labai didelis lietuvių tautos draugas. Jis mane sutikęs pasakė: „Mes išleisime Maskvoje tavo knygą. Tu parenk rusišką, kiek sutrumpintą vertimą ir padaryk taip, kad būtų suprantama paprastam rusui.“ Aš tokį tekstą parengiau, nusiunčiau jam ir labai greitai gavau atsakymą. O ten, pirmame puslapyje, per visą paraštę parašyta: „Truputį vakarietiškas stilius, bet tai – privalumas.“ Daugiau beveik nieko neparašė, tik atkreipė dėmesį, kad, jei kur nors su jo pataisymais nesutinku, praneščiau jam.
Pažiūrėjau, ką jis taisė. Pirmiausia išbraukė visas citatas iš Stalino raštų ir parašė: „Tai su mokslu nieko bendra neturi.“ Tada juk disertacijos negalėjai apginti, nepagerbęs ar nepacitavęs partijos. O V. Toporovas tokias vietas išbraukė. Man sakyti, kad nesutinku – nebeišeina. Tuomet jam paskambinau ir pasakiau, kad sutinku su visais taisymais. Bet tuo metu mane iškvietė į aukštesnes instancijas Vilniuje ir pasakė, kad atsirado galimybė mano disertaciją išleisti Vilniuje.
Leidžiant Vilniuje, suprantama, aš savo tekstą priderinau prie Maskvoje priduotos disertacijos. Ir tada prasidėjo… Vos mano knyga pasirodė knygynuose, J. Žiugžda išsikvietė mane pas save. Nueinu aš, o jis įpykęs man sako: „Gynei disertaciją, aš dalyvavau – viskas gerai buvo. O dabar, knygai išėjus, – nei šis, nei tas gavosi.“ Seife aš kaip tik turėjau V. Toporovo pastabas ir tučtuojau jam atnešiau parodyti. Žinojau, kad J. Žiugžda paniškai bijojo Maskvos – jam ji buvo viskas. Pamatęs tas pastabas, jis visas išraudo ir netrukus išrėžė man: „Kas galima Maskvoje, tas negalima Lietuvoje.“ Vėliau jis man turėjo rašyti charakteristiką, prieš suteikiant docento vardą. Ir parašė visai neblogą. Mano disertacija vadinosi „Įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“.
– Ar Jus patį bandė prikalbinti stoti į partiją?
– Atsimenu, mane pasikvietė tuometinis fakulteto partorgas Irmija Zaksas ir paklausė manęs: „Argi pas mus tvarka fakultete?“ Nežinojau, ką atsakyti. Jis tęsė: „Mūsų partijoje – vien tik žydai ir rusai, nėra lietuvių. Mes apsvarstėme ir nusprendėme, kad tu tinki partijai.“ Ir padavė man užpildyti stojimo į partiją anketą. Išėjęs į kiemą, sutikau kolegą Joną Kabelką. Pamatęs, kokios aš nuotaikos, jis paklausė, kas nutiko. Papasakojus, žaismingai atsakė: „Nesisielok. Vakar mane irgi buvo tuo reikalu iškvietęs. O aš jam atsakiau, kad man žmona uždraudė į partiją stoti ir dėl partijos aš su žmona nesipyksiu.“ Aš jam atsakiau, kad jo žmona – gydytoja, o mano – mokytoja, dėl to jo atsakymas man netinka.
Tą anketą parsinešiau namo, bet nepildžiau. Nutariau palaukti. Laukiau vieną dieną, kitą, savaitę, mėnesį. O tos anketos kaip niekas neprašo, taip neprašo. Viskas paaiškėjo vėliau, kai į mano rankas pateko Vakarų Vokietijoje leidžiamas vienas tarptautinis aukšto lygio lingvistinis žurnalas. Jame išspausdinta profesoriaus Prano Skardžiaus, tuomet gyvenusio JAV, parašyta mano knygos recenzija. Ir ji pradedama tokiais žodžiais: „Į mano rankas iš anapus geležinės uždangos pateko pirma knyga, kurioje nėra jokio ideologinio šlamšto.“ Taip pavyko išvengti partijos, kadangi neideologizuojantis žmogus jai buvo nereikalingas.
– Grįžkime į atgimusios Lietuvos laikus. Ar Jūs, būdamas ministru, bandėte gaivinti tautinės mokyklos idėją?
– Su tautine mokykla vyko tiesiog tragikurioziški dalykai. Labai gerus tautinės mokyklos pagrindus padėjo Meilė Lukšienė. Man su ja teko labai daug bendrauti. Bolševikų laikais mes ranka rankon ėjome. Bet man keisčiausia buvo tai, kad, padėjusi pagrindus tautinės mokyklos kūrimui, ji pati vėliau viską ir sugriovė. Štai čia ir yra visa tragedija.
Kodėl ji taip pasielgė? Matyt, čia buvo daug priežasčių. Pirmiausia, mano supratimu, šį dalyką nulėmė tai, kad ji buvo gana kovinga ateistė. Kova prieš Bažnyčią jai turbūt atrodė svarbiau nei lietuvybės reikalai. Taip pat manau, kad tam tikrą vaidmenį tautinės mokyklos reikalų žlugime galėjo suvaidinti ir jos mylimiausias studentas Darius Kuolys. Jo įtaka M. Lukšienei labai jautėsi. Pats D. Kuolys baigė lituanistiką, tačiau su literatūriniu profiliu. Aš literatams dėsčiau nedaug, bet iš to, kiek teko dėstyti, mačiau, kad D. Kuolys buvo gabus studentas. Tuomet jokių konfliktų nebuvo ir kilti negalėjo – juk buvo dar sovietmetis. Iki nepriklausomybės pradžios D. Kuolio viešumoje praktiškai nesimatė. Tačiau iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo D. Kuolys padarė karjeros šuolį. Jį visur labai protegavo M. Lukšienė. Matėsi, kad jie vienas kitam darė labai didelę įtaką.
Kai tapau ministru, D. Kuolys pradėjo vykdyti savotišką pogrindinę griaunamąją veiklą. Jis, kaip buvęs švietimo ministras, turėjo ministerijos raktus. Laisvai įeidavęs, vėlais vakarais su savo šalininkais darydavo posėdžius, agituodavo ministerijos darbuotojus boikotuoti įvairius mano priimtus sprendimus. Tai galiu drąsiai tvirtinti, kadangi turėjau aiškių įrodymų. Ne vienas iš tuometinių nuteikiamųjų man yra pasakojęs ir įspėjęs, kad vyksta tokie dalykai. Žodžiu, tai man abejonės nekeliantis faktas.
– Kaip nutiko, kad M. Lukšienė apleido savo tautinės mokyklos koncepciją? Ar išsiskyrė jos įgyvendinimo vizijos?
– Niekada prieš Lukšienės koncepciją nekovojau. Savo koncepciją ji pati apleido, toliau neberutuliojo. Ir tai padarė netgi vėliau, kai aš jau net nebuvau ministru.
– O kuo D. Kuoliui užkliuvo Jūsų ministravimas?
– Man atrodo, jis protegavo kosmopolitizmą Lietuvoje. Ir ne šiaip sau kosmopolitizmą, bet tokį išsigimusį, tarybinį kosmopolitizmą, su visais sovietiniais įpročiais. Aš to kosmopolitizmo, tiesiai sakau, negalėjau pakęsti. Kur matydavau, kad mokyklose megzdavosi kokie nors tokio kosmopolitizmo židiniai, iškart stengdavausi likviduoti. D. Kuoliui tas labai nepatikdavo. Manau, tai ir buvo pagrindinis mūsų nesutarimo dalykas.
Paskui jis ėmėsi padėti lenkų pseudopatriotams. Lenkai, kaip į sąjungininkus, kovojančius prieš lietuvišką švietimą Vilniaus krašte, įtraukė ir D. Kuolį, nes jis buvo vienas tų, nusiteikusių prieš mane.
– Tai Jūsų nuomonės susikirto dėl to, kiek bus tautinio auklėjimo mokyklose?
– Dar tada D. Kuolys rašė, kad tautiškumas yra atsilikimo ženklas. Jam pirmoje vietoje turėjo būti pilietinė visuomenė. Aš jam tuomet ir sakydavau: „Valerijus Ivanovas – tai irgi Lietuvos pilietis. O žiūrėk, ką jis išdarinėja.“ Apskritai kalbant, kas ta pilietinė visuomenė, nėra taip paprasta atsakyti. Tačiau D. Kuolys man tikrai nebūtų tiek galėjęs sukliudyti, jei ne tuo metu prasidėjęs lenkų pseudopatriotų prieš mane nukreiptas judėjimas, kuris buvo išlaužtas iš piršto.
– Dėl ko buvo pradėtas šis judėjimas?
– Mano „ministravimo“ laikais su lenkiškai kalbančiais Vilniaus krašto gyventojais mano santykiai buvo be galo geri, su visais gerai sutardavau. Netgi yra buvę tokių atsitikimų, kai kokiame nors renginyje ar susirinkime, jei atvažiuodavo koks nors V. Tomaševskis ar panašūs į jį ir pradėdavo šnekėti prieš mane ar mano įsakymus, žmonės pasipiktinę atsistodavo ir tiesiog išeidavo iš salės. Ir tai darydavo lenkakalbiai. Arba pradėdavo taip ploti, kad piktai kalbantis turėdavo pats išeiti. Tokių atvejų buvo ne vienas.
Prieš man tampant ministru, buvo susiklosčiusi netgi tokia situacija, kad, jei paskiriamas lietuvių kalbos mokytojas į kokią lenkakalbių mokyklą Vilniaus krašte, jis turėjo į ją važinėti tiesiai iš Vilniaus, nes negaudavo išsinuomoti buto vietoje – niekas nepriimdavo. Kai tapau ministru, praėjus geram pusmečiui, Vilniaus krašte pradėjo atsirasti tokie skelbimai: „Išnuomojamas butas lietuvių kalbos mokytojui.“ Kad vaikai geriau išmoktų, kviesdavosi pas save gyventi mokytoją.
Kai jau buvau nušalintas nuo ministerijos, ilgą laiką ministro nebuvo. Niekaip negalėjo surasti kandidato. O ministerija priklausė krikščionims demokratams. Bet ką tik ši partija siūlė, Ministrui Pirmininkui niekas netiko. Taip tęsėsi iki Kornelijaus Platelio kandidatūros iškėlimo. Tai įvyko vasarą. Tuomet jis atvažiavo pas mane į sodybą pasikonsultuoti. Aš jam papasakojau pagrindines problemas ir pažymėjau, kad vienas svarbiausių dalykų – baigti darbus su lenkais. Man būnant ministru, tai labai sekėsi. Ir ne tik todėl, kad aš turėjau lenkakalbių paramą. Buvo dar viena aplinkybė. Tuo metu lenkų ambasadore Lietuvoje buvo buvusi Varšuvos universiteto profesorė, humanitarė, mano sena pažįstama. Kai tik tapau ministru, ji pirma iš visų ambasadorių mane ir pasikvietė. Kalbėdamas su ja, iškėliau netgi tokį klausimą, kad reikia padaryti taip, jog lenkiškose mokyklose Lietuvoje istorija būtų dėstoma lietuviškai. Ir ne tik istorija, bet ir karinis parengimas bei kelios kitos disciplinos. Reikėjo tik galutinai tai įforminti, tačiau nespėjau to padaryti. Tuomet K. Plateliui ir pasakiau: „Važiuok pas ambasadorę ir gali šiuo klausimu šnekėti netgi mano vardu. Įforminkite šį dalyką, tai labai svarbu.“ Deja, kol atvažiavo į Vilnių, atrodo. K. Platelis jau buvo apie tai užmiršęs.
Parengta pagal: www.propatria.lt, 2013 10 25. Norintiems sužinoti išsamiau verta perskaityti akad. Z. Zinkevičiaus knygą „Kai aš buvau ministras“ (1998) apie autoriaus darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje.