Tęsinys. Pradžia Nr. 18 (727)
II dalis. Lietuviškasis etikos Frankenšteinas
Be ilgų įžangų ir aiškinimųsi, tiesiog reikia griebti jautį, o šiuo atveju, vietinę akademinę etiką, už ragų. Lietuvoje akademinės etikos kontrolieriaus nuostatuose, kaip jo esminė veikla, nurodoma nagrinėti „skundus ir inicijuojant tyrimus dėl galimo akademinės etikos ir su akademinės etikos nuostatų įgyvendinimu susijusių procedūrų pažeidimo <…>, atliekant administracinių nusižengimų tyrimą bei neetiško elgesio prevenciją“. Logika čia aiški: tarnyba yra skundų tyrimo kontora, o visi akademinėje bendruomenėje yra potencialūs nusikaltėliai. Juos reikia prižiūrėti ir kontroliuoti. Gulagų mąstymas apie akademiją! Ne kitaip. Bet, palyginus su kitų Europos šalių normomis ir praktika, čia yra akademinės etikos stovėjimas ant galvos, o ne ant kojų.
Aukštųjų mokyklų autonomija
Išskirtas esminis etikos tarnybos tikslas ne tik neatitinka kitų Europos taisyklių, bet yra ir aiškiai problemiškas Lietuvos kontekste. Pirmiausia, toks teisinis tvarkymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurios 40 straipsnis nurodo, kad „aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“. Ši teisė yra visapusiška ir pakartota Mokslo ir studijų įstatyme, aukštųjų mokyklų, bet pirmiausia – visų be išimties universitetų statutuose. Autonomijos teisė pirmiausia veikia akademinių, o toliau – ir kitų aukštųjų mokyklų reikalų tvarkyme. Akademinė ir tyrimų etika yra integrali akademinių reikalų dalis. Tad, jei realiai veikia aukštųjų mokyklų autonomija, jokia išorės institucija, įskaitant etikos kontrolierių, jokių privalomų intervencijų (prižiūrėti, kontroliuoti, tirti ir t. t.) čia daryti negali, nes tokie įsikišimai konstituciškai yra neteisėti.
Bet „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Dar 2021 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS) paskelbė išsamią akademinės etikos kontrolieriaus veiklos analizę. Jos išvada buvo daugiau nei aiški – tarnybos veikla turėtų būti stabdoma ir svarstomas jos likvidavimo scenarijus vien dėl akivaizdaus jos įgaliojimų prieštaravimo aukštųjų mokyklų autonomijai.
Diskrecija
LAMPSS kaip vieną esminių problemų pažymėjo šios tarnybos diskreciją etikos konfliktų srityje, nes ji skundus gali tirti pati, juos grąžinti tirti mokslo ir studijų institucijoms ar inicijuoti tyrimus savarankiškai. Jokių taisyklių, kaip turėtų elgtis kontrolierius, nebuvo ir nėra. Veikiausiai sprendimus tarnyba priima pagal orą arba nuotaiką.
O koks tarnybos tyrimų teisinis pagrindas? Nacionalinio akademinės etikos kodekso nėra ir jo nesugebėta sukurti nuo 2013 m. Tokiu atveju, kaip yra vykdomi tyrimai ir kaip priimami sprendimai? Kontrolierius, pasirodo, yra kelių dešimčių universitetų, kolegijų ir institutų bei centrų, tarp jų ir nevalstybinių (šių yra bent kelios dešimtys!) kodeksų ekspertas ir pagal juos priima sprendimus. Siekiant juos išmanyti ir taikyti, šalia tarnybos reikėtų steigti teisinių konsultacijų ar paslaugų bendrovę. Tačiau tokios ten nėra. Rimtesnė problema yra ta, kaip kontrolierius, nebūdamas tos ar kitos aukštosios mokyklos narys, laisvai interpretuoja jų etikos kodeksus ir taiko jų nariams. O jei etikos konflikte dalyvauja dviejų skirtingų mokyklų atstovai, kurių kodeksai skiriasi ar net prieštarauja tarpusavyje, kurios mokyklos kodeksą sprendime naudos kontrolierius? Niekas rišlaus atsakymo nežino. Tačiau sprendimai, priimti dešimtimis be jokio vieno aiškaus teisinio pagrindo, yra. Nėra nacionalinio kodekso, bet nacionalinė etikos institucija sprendžia…
Nėra kitos viešosios institucijos, kuri savo sprendimus priimtų, neturėdama specialaus įstatymo ar bent etikos kodekso, veikiančio nacionaliniu mastu. Tad čia – teisinis nihilizmas, savivaliavimas ir savivaldžiavimas, o etikos Frankenšteino sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.
Dar geriau – tie aukštųjų mokyklų kodeksai gali būti istoriniai, t. y. šiandien neveikiantys, bet jie yra kontrolieriaus tyrimų ir galimų sprendimų pagrindas. Gal ši tarnyba, kad visiems būtų itin skaidru, galėtų savo tyrimuose remtis Anglijos 1215 m. Magna Carta ar gerokai vėlesne 1936 m. Stalino konstitucija? O „geriausia“, ko gero, yra tai, kad, kai kontrolieriui neužtenka išorės kodeksų, jis savo sprendimus pagrindžia abejotinos kilmės žodynais, gairėmis, kurios neturi jokio teisinio dokumentų statuso, bet turi plagiato, prisirašymo, netinkamo citavimo požymių.
Tyrimai
Dabar apie skundų tyrimų procesą. Pirmiausia skundą gali parašyti bet kas iš gatvės. Tarnyba netikrina ir neturi taisyklių, kaip patikrinti skundų pagrįstumą. Tad melagingai, suklastotai apkaltinti per tokią tarnybą – vienas du ir yra. O toji „sprendžia“, ar tirti, ar ne, nors tam taisyklių nėra. Tyrimų trukmė šiais laikais matuojama net ne mėnesiais, o jau metais. Priešingai nei kitose Europos šalyse, teisės susipažinti su tyrimo medžiaga prieš sprendimą gali ir nebūti. Kita 180 laipsnių priešinga praktika Europos šalių normoms – viešinti į kairę ir dešinę ne tik sprendimus, bet ir net pradėtus tyrimus. Ar bus nustatytas etikos pažeidimas, visai neaišku, bet kirtis per profesinę reputaciją paskelbtajam tikrai bus. Kad Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas tą kategoriškai draudžia, tai čia juk – etikos tarnyba be etikos ir jai tai negalioja. Tiesiog akademinės etikos Marianų įduba.
Fundamentalus Europos praktikų ignoravimas yra tai, kad sprendimus dėl etikos konflikto priima vienasmeniškai kontrolierius, kai kitur jie pagal nutylėjimą yra kolektyviniai ir kolegialūs. Net stalinizmo metais formaliai buvo geriau, nes ten sprendė „troikos“. O čia – vienas vienintelis. Nors jo sprendimai de facto yra imperatyvūs ir teisiškai įpareigojantys, universitetai ir kitos organizacijos dar turi pranešti jam apie pagal juos pritaikytas sankcijas. Jeigu jos netenkins kontrolieriaus, jis gali pats iš naujo organizuoti tyrimą… Tiesiog be komentarų – „etiška etika“. Sprendimų vienasmeniškumas rodo ne tik jų nesuderinamumą su akademinės etikos standartais, bet ir teisėtumo klausimus. Bet virš kontrolieriaus, matyt, tik dangus.
Sankcijos
Tai, beje, labai gerai iliustruoja ir sankcijų nelygybė. Tai, kad ji yra neteisėta, matyt, nekyla abejonių. Bet tegul čia kalba profsąjungų tyrimo išvados: „Kai tyrimas atliekamas Tarnyboje, pažeidimo atveju taikomos sankcijos, pirmiausia suspenduojant pažeidusiųjų teisę gauti LMT [Lietuvos mokslo taryba] paramą tyrimams penkerių metų laikotarpiu (nors nepažeidus etikos, bet, kai LMT tyrimo projektas nėra įvykdomas, analogiška sankcija taikoma tik trejus metus). Tokios ilgalaikės sankcijos adekvatumas yra kvestionuotinas. Šių sankcijų LMT nėra, kai sprendimą dėl pažeidimo priima institucija, o ne Tarnyba. Tad sankcijų srityje yra įtvirtinti ir taikomi dvejopi standartai. Priimant sprendimus, taip pat taikomi dvejopi standartai, nes etikos pažeidimai jau kurį laiką skirstomi į esminius ir neesminius, o vienarūšiai pažeidimai kvalifikuojami skirtingai, t. y. esant dviem iš esmės analogiškiems pažeidimams, vienas jų gali būti traktuojamas kaip neesminis arba mažareikšmis, o kitas – jau kaip esminis.“
Ekspertai ir kompetencija
Kartais tuose tyrimuose atsiranda ekspertai. Jiems apibūdinti geriausia yra pasitelkti aktoriaus Rolando Kazlo pastebėjimą: „Ekspertas – tai tas, kuris, kai visiems viskas aišku, paaiškina, kad taptų neaišku. O kai visiems viskas tampa neaišku, tada ekspertas vietą užleidžia specialistui, kuris nieko neaiškina, nes tai – ne jo specializacija. Tam yra ekspertai.”
Kompetencija yra kitų šalių etikos institucijų veiklos pagrindas. Lietuviškos tarnybos ekspertai / specialistai yra dažnai be jokios mokslinės patirties, mokslinių laipsnių arba kokie nors disertacijos nesugebėję parašyti buvę doktorantai. Pastaraisiais metais kontrolieriaus tarnautojai tiesiogine prasme išsilakstė į visas įmanomas puses. O skelbiamų konkursų rezultatas įprastai yra toks, kad „konkursas neįvyko“, nes nebuvo pretendentų arba jie neatvyko. Nekompetencijos dramą dar sustiprina faktai, kad tarnybos vadovą tiek 2013 m., tiek ir 2019 m. pavyko surasti tik po trečio konkurso. Tačiau pirmąjį, dar nebaigus kadencijos, Seimui teko atstatydinti.
Pusiau teisminė institucija
Tad kokį bendrą to etikos Frankenšteino, kuris dar voliuntaristiškai gali daryti net dr. Mengelės eksperimentus, rezultatą turime? Trumpai sakant, šis etikos Frankenšteinas yra pusiau teisminė, arba kvaziteisminė, veikianti be jokios atsakomybės, institucija. Paskendusi teismų bylose, nes vien pastaraisiais metais, kaip rodo LAMPSS surinkti duomenys, kontrolierius daugybę kartų pats pažeidė Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymus, jo priimti sprendimai pripažinti netinkamai motyvuotais, t. y. nepagrįstais, neišsamiais, paviršutiniškais, pasižymėjo vertinimo šališkumu, nes tariamai nukentėjusiu pripažino asmenį, kurio interesai niekaip nebuvo pažeisti, o kitus mokslininkus, tik vertindamas juodraščius, pripažino pažeidusiais etiką. Šį etikos Frankenšteino kvaziteisminį statusą įtvirtina keista kontrolieriaus teisė „informuoti teisėsaugos institucijas, jeigu nustatoma nusikalstamos veikos požymių“. Profsąjungų tyrime tiksliai pasakyta, kad į teisėsaugos institucijas turi kreiptis asmeniškai suinteresuotos šalys, bet ne tarnyba, kuri neturi kompetencijos pasisakyti ir vertinti nusikalstamos veikos požymius.
Praktikoje, deja, yra atvirkščiai. Dar daugiau: ši įstaiga faktiškai sau prisiima ikiteisminio tyrimo institucijos įgaliojimus, kurių ji neturi ir negali turėti. Galiausiai Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nėra numatyta sankcijų ar bausmių dėl etikos konfliktų, tačiau etikos Frankenšteinas nusikaltimus gali įžvelgti visur… Etika nėra baudžiamosios teisės dalis. Be to, joje nerasite šio Frankenšteino itin mėgstamų plagiato ar plagijavimo net kaip sąvokų. Tačiau mokslininkams šios tarnybos veiklos praktinės pasekmės yra gerokai liūdnesnės. Jie įveliami į bylinėjimąsi teismuose, žlugdoma jų profesinė veikla ir reputacija. Tad tokios tokelės…
Ką daryti?
Kodėl dabar kalbame apie šį akademinės etikos Frankenšteiną? Kaip tik šiuo metu Lietuvos mokslo taryba yra paskelbusi naują kontrolieriaus konkursą. Ar tas konkursas yra teisėtas? Kyla ne vienas klausimas vien dėl pasikeitusio LMT pavaldumo Seimui į atskaitomybę Vyriausybei, nors kontrolierių turės skirti Seimas. Bet svarbiau čia yra kita. Dabar itin tinkamas laikas atsakyti į jau iškeltus klausimus dėl tokios institucijos konstitucingumo ir teisėtumo. Taip pat atsakyti į 2021 m. profsąjungų tyrimo klausimą dėl šios tarnybos likvidavimo, nes „Lietuvoje neveikia taisyklė, kad kontrolierius turėtų būti įsipareigojęs laikytis pagrindinių savo veiklos principų, įskaitant nepriklausomumą, nešališkumą, konfidencialumą ir neformalumą“. O kol į šiuos klausimus nėra atsakyta, tol jokie kontrolieriaus konkursai neturėtų vykti.
Prof. Algis Krupavičius