Albertas Einšteinas yra pastebėjęs, kad du dalykai yra begaliniai: Visata ir žmonių kvailumas. Nors dėl pirmosios jis nebuvo tikras. Priešingai, nei dėl žmonių kvailumo.
I dalis. Taisyklės ir praktikos Europoje
Priešistorė
2008–2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos metu konservatorių ir liberalų dauguma įgyvendino liūdnai pagarsėjusią „krepšelinę“ aukštojo mokslo reformą. Ji galėtų būti kvailumo pavyzdys, nusirašytas nuo Jungtinės Karalystės, bet su rimtomis klaidomis. Beje, ne nuo konservatorių ar liberalų, bet nuo socialdemokratinių leiboristų. Tačiau drąsių nemokšų šalyje tas neturėtų stebinti. Reformos dalimi buvo ir akademinės etikos kontrolieriaus tarnybos įkūrimas 2011 m. Dėl daugelio tos reformos aktų ginčai persikėlė į Konstitucinį Teismą, kuris bent šiek tiek pataisė pradines „reformatorių“ užmačias pirmiausia mokslo ir studijų institucijų valdymo srityje. Ten pradinis sprendinys buvo „visa valdžia – sovietams“ arba, lietuviškiau kalbant, iš esmės niekam neatskaitingoms taryboms. Kadangi „herojus“ būtina žinoti, tai pagrindiniai antikonstitucinės reformos architektai buvo A. Kubilius ir G. Steponavičius, jos idėjas parsivežę iš kelionės į Jungtinę Karalystę.
Tačiau etikos kontrolieriaus tarnyba liko konstitucinių ginčų paraštėse. Ar jos nuostatai ir modelis nėra antikonstituciniai, niekas nesidomėjo. Lygiai kaip ir niekas neatsiklausė akademinės bendruomenės, ar apskritai tokios tarnybos reikia, o jei reikia, tai kokia ji turėtų būti? Nors prieš gerą dešimtmetį Lietuvos akademinėje bendruomenėje vyravę gilūs orveliški 1984-ieji tęsiasi iki šiol. Tad bendruomenės – mokslininkų balso niekam nereikėjo ir nereikia dabar. Išimtys tik patvirtina taisyklę.
Beje, tos tarnybos nuostatus Seime teikė tie patys A. Kubilius ir G. Steponavičius. Pirmasis yra liberalas tarp konservatorių, o antrasis – liberalas pagal savo politinį tikėjimą. Bet gerais [čia reikėtų sakyti – liberaliais] norais kelias į pragarą grįstas, nes ta etikos tarnyba pagal savo numatytas veiklas yra šviesmečiais nutolusi nuo liberalizmo. Jos biurokratinis-hierarchinis modelis kardinaliai paneigia esminį liberalizmo principą, kad žmonės turi būti atsakingi už savo veiksmus, o ne versti ką nors daryti už juos. Jiems neturi būti nurodyta, ką jie turi daryti. Bet šioji tarnyba yra savotiška orveliško „Didysis Brolis stebi tave“ ir sovietinės „liaudies kontrolės“ mišinys.
Tam, kad įsitikintume, jog karalius nuogas ir dar – antikonstitucinis, geriausias būdas yra palyginti šią tarnybą su kitų Europos šalių panašiomis institucijomis. Nors dar Bismarkas yra pastebėjęs, kad dviejų dalykų geriau nematyti – kaip kemšamos dešros ir kaip priimami įstatymai, čia reikėtų pridėti ir trečią, kad geriau nematyti, kaip sergstima akademinė [nors kitose srityse modelis panašus ar tas pats] „etika“. Tad turiu iš anksto įspėti jautresnių nervų skaitytojus, kad kai kurie siužeto vaizdai gali apstulbinti ir sukrėsti arba, kaip dabar sakoma, šokiruoti.
Europos šalių modeliai ir praktikos
Dabar iš eilės ir sistemiškai. Parametrai, arba kriterijai, šioje 23 Europos mokslinių tyrimų sąžiningumo biurų tinklo šalių, įskaitant Lietuvą, analizėje yra keli: etikos institucijų sandara arba struktūra, teisinis pagrindas, tikslai ir funkcijos, tyrimai, sprendimai ir sankcijos. O pabaigoje – atidus žvilgsnis į Lietuvos akademinės etikos Frankenšteiną, o gal į eksperimentus joje, panašius į dr. Mengelės, taikytus Aušvice.
Etikos institucijų struktūra
Čia nėra jokio vieno kurpalio. Tad institucijų klasifikacija nėra kategoriška. Jas galima suskirstyti į kelias grupes ar sistemas. Pirma, decentralizuota mokslo ir studijų organizacijų autonomijos sistema, kur akademinės etikos klausimai sprendžiami universitetų ir tyrimų centrų savireguliacijos pagrindu (pvz., Malta, Latvija). Antra, veikia viena ar kelios nacionalinės mokslinius tyrimus finansuojančios organizacijos, kurios sprendžia etikos klausimas, jei tokie kyla (Airijoje: Sveikatos tyrimų taryba, Karališkoji Airijos akademija, Portugalijoje: Mokslo ir technologijų fondas, Italijoje: Nacionalinė tyrimų taryba, Estijoje: Tyrimų taryba, Čekijoje ir Slovakijoje: Mokslų akademijos, Šveicarijoje: Nacionalinis mokslo fondas ir Menų ir mokslų akademijos). Tam jų viduje paprastai yra atitinkamos kolegialios komisijos ar komitetai. Trečia, viena ar kelios nacionalinės dažnai mokslinius tyrimus finansuojančios organizacijos ir viena specializuota etikos srityje (Vokietija: Tyrimų fondas, Tyrimų kontrolierius ir dar kelios kitos, Lenkija: Nacionalinis mokslo centras ir Mokslo etikos komisija, Prancūzija: Prancūzijos tarptautinės plėtros žemės ūkio tyrimų centras, Prancūzijos nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto vidaus biuras, Tyrimų sąžiningumo biuras, Nacionalinis mokslinių tyrimų centras). Ketvirta, viena atskira institucija, bet ne specialiai etikos klausimams (Slovėnijos lygių galimybių moksle komisija). Penkta, speciali nacionalinė etikos institucija (Suomijos nacionalinė tyrimų sąžiningumo taryba), o kai kuriais atvejais – kelios specializuotos organizacijos, pavyzdžiui, Norvegijoje trys komitetai, o Nyderlanduose dvi institucijos. Jas turi vos kelios šalys ir tarp jų yra Lietuva.
Kai kuriais atvejais šalia išvardintų organizacijų gali būti specialūs tinklai ar forumai, kurie susiburia iš apačios ir veikia savanoriškai kaip patariamosios, o konfliktų atveju – ir kaip interesų derinimo, institucijos. Pavyzdžiui, Nacionalinis tyrimų sąžiningumo forumas Airijoje ar Graikijoje tinklas, besivadinantis „Žmogaus tyrimų ir technologijų etiniai aspektai“ (EARTHnet).
Teisinis pagrindas
Kaip ir sandaros atveju, teisinis reguliavimas yra įvairus, tačiau kartu jis yra aiškus ir konkretus atskirose šalyse. Decentralizuotose akademinės etikos sistemose veikia autonomiškos universitetų ir kitų tyrimų institucijų taisyklės. Nacionalinės mokslinių tyrimų etikos chartijos ar kodeksai yra veiklos pagrindas daugelyje šalių, kur mokslinių tyrimų etiką prižiūri tyrimų tarybos, akademijos ar panašios institucijos, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vengrijoje. Šalia to gali būti geros mokslinės praktikos kodeksai, kurie naudojami kaip mokslinės veiklos gairės. Toks pavyzdys gali būti Norvegija ir joje nuolat atnaujinamos Nacionalinės mokslinių tyrimų etikos gairės.
Lietuva yra dviratis kvadratiniais ratais, nes nacionalinio etikos kodekso nėra, o centralizuota institucija etiką menamai vertina pagal atskiros mokslo ir studijų institucijos kodeksus, ir kartais tuos, kurie negalioja ir veikė gerokai anksčiau, nei ši tarnyba atsirado Lietuvoje. Ko gero, turime pavyzdį, kai „įstatymai“, o tiksliau – „taisyklės“, galioja atgaline data. Tad teisinis reguliavimas čia – nei aiškus, nei konkretus.
Tikslai ir funkcijos
Vėl turime pliuralizmą. Esminis akademinės etikos institucijų tikslas yra skatinti gerą akademinių, mokslinių ir medicinos tyrimų valdymą ir vykdymą, dalintis gerąja patirtimi ir žiniomis, teikti gaires tyrimų etikos klausimais, taip pat nepriklausomas ir ekspertines [dažnai konfidencialias] konsultacijas dėl konkrečių tyrimų projektų, atvejų, problemų ir klausimų. Sudėtine jų veiklos dalimi yra techniniai patarimai, konsultacinės paslaugos tyrėjams ir tyrimus vykdančioms organizacijoms. Ne vienoje šalyje įgaliojimai vertinti etikos konfliktus yra apribojami atitinkamos tarybos ar akademijos subjektais ir jų veikla, pavyzdžiui, Ispanijoje.
Antai, Jungtinės Karalystės tyrimų sąžiningumo biuras (UKRIO) yra nepriklausoma labdaros organizacija, teikianti paramą visuomenei, tyrėjams ir organizacijoms, siekiant plėsti gerąją akademinių, mokslinių ir medicinos tyrimų praktiką. Ji veikia kaip patariamoji, o ne įstatymais apibrėžta reguliavimo institucija, t. y. etikos klausimais nėra įpareigojimo kreiptis į ją. Bet mokslininkai ir universitetai kartais naudojasi jos ištekliais, be to, ji yra finansuojama iš jos pačios narių, tarp kurių yra ir užsienio universitetų, mokesčio. Apskritai Jungtinėje Karalystėje nėra bendro įstatymais apibrėžto tyrimų vykdymo reguliavimo, o priežiūros institucijos, skirtos tam tikrų tipų tyrimams (pvz., klinikiniams tyrimams su žmonėmis arba moksliniams tyrimams su gyvūnais) arba tam tikroms tyrėjų grupėms (pvz., gydytojams), yra veikiau išimtys nei taisyklė.
Jei turime specialias etikos institucijas, vienas jų tikslų yra veikti kaip patariamajam kolegialiam organui, kurio užduotis yra svarstyti, rengti ataskaitas ir teikti rekomendacijas dėl etinių mokslinių tyrimų principų.
Tyrimai
Pirmiausia šioms institucijoms etikos nusižengimų [jie paprastai vadinami „etikos konfliktais“, nes nusižengimo sąvoka jau implikuoja galimą kaltumą] tyrimas nėra pagrindinė veikla. Kitas svarbus dalykas yra subsidiarumas, kai etikos konfliktai sprendžiami įmanomai žemesniu organizacijų lygmeniu, t. y. universitete, institute, tyrimų centre.
Ne vienoje šalyje jos tokių tyrimų apskritai nevykdo. Keli pavyzdžiai. Airijoje jos nevykdo net savo finansuojamų mokslo projektų tyrėjų, kurie apkaltinami netinkamu elgesiu, tyrimų. Tokie atvejai yra mokslo ir studijų organizacijų atsakomybė. Portugalijoje tyrimų fondas pabrėžia, kad jis nėra nei tikrinimo, nei specialių etikos tyrimų įstaiga. Tas pats yra Estijoje, Slovėnijoje ir Graikijoje. Prancūzijoje net specialus Prancūzijos tyrimų sąžiningumo biuras nėra etikos reguliavimo institucija ir neatlieka etikos konfliktų tyrimų, o vietoj to pateikia gaires, skatinančias atsakingą mokslinių tyrimų vykdymą, siekiant užkirsti kelią etikos konfliktams. Slovakijoje yra tiriami tik Mokslų akademijos sistemos atvejai.
Kita yra universitetų ir kitų mokslo įstaigų diskrecija. Italijoje etikos konfliktai tiriami tyrimų taryboje, o kitos institucijos tyrimus atlieka savarankiškai. Lenkijos mokslų akademijoje specialiu Parlamento sprendimu yra sukurta Mokslo etikos komisija, tačiau ji galimus pažeidimų ar konfliktų tyrimus perduoda mokslo ir studijų institucijoms. Čekijoje nėra tiriami atvejai, susiję su darbo teisinėmis problemomis ar moraliniais klausimais. Universitetai ir kitos organizacijos atlieka tyrimus, nors Suomijos nacionalinė tyrimų sąžiningumo taryba gali pareikšti savo nuomonę, jei nesutinka su autonomiškų organizacijų sprendimu. Norvegijos praktika panaši į suomių. Etikos konfliktai sprendžiami, taikant subsidiarumo principą. Tačiau tokios kitų šalių praktikos su Lietuvoje vyraujančiu „policiniu“ ar „kareivinių“ mentalitetu akademinės etikos srityje, ir ne tik joje, panašu, net nesuvokiamos.
Tik nedidelė dalis institucijų Europoje gali atlikti etikos konfliktų tyrimus, o jų eiga yra griežtai reglamentuojama. Pirmas klausimas: ar yra pagrindas įtarti pažeidimą ir pradėti tyrimą? Kitas dalykas, kad toks tyrimas nėra vykdomas vienasmeniškai ar valdininkų, bet nuo pat sprendimo pradėti vieną ar kitą tyrimą iki pat išvados priėmimo yra kolegialus procesas. Jį dažniausiai vykdo patyrę mokslininkai. Išvadų projektas yra teikiamas tiriamiesiems ir jiems visada suteikiama bei griežtai įgyvendinama teisė atsakyti. Tik po to gali būti priimama kolegiali išvada. Įtarimai dėl etikos ar sąžiningumo pažeidimų ar konfliktų nagrinėjami, derinant su mokslo institucijomis.
Sprendimai ir sankcijos
Sprendimų srityje vyrauja taisyklės, kad jie yra kolegialūs, pagrįsti kompetencija, neįpareigojantys ir patariamieji. Atsakomybė už sankcijas tenka mokslo ir studijų institucijoms. Kiek ir kaip sankcijos etikos konfliktų atveju yra taikomos, nėra kontroliuojama iš išorės. Tokie etikos srities sprendimai neturi teisinių pasekmių visur, išskyrus Lietuvą.
Dabar – konkretūs pavyzdžiai. Antai, Austrijos tyrimų sąžiningumo komisija neturi nei arbitražinės, nei sankcijų priėmimo funkcijų, o jos galutinis sprendimas yra rekomendacija. Analogiška praktika yra Ispanijoje, kur rezultatas etikos konfliktų atveju taip pat yra rekomendacija. Flandrijos tyrimų sąžiningumo komisija turi patariamąją nuomonę mokslo ir studijų institucijoms. Be to, šią komisiją sudaro 9 universitetų profesoriai. Tad sprendimai čia ne tik kolegialūs, bet ir pagrįsti kompetencija. Analogiškai veikia Aukštoji mokslinio sąžiningumo taryba Belgijos prancūzų bendruomenėje. Panašią Švedijos tarybą sudaro 11 patyrusių mokslininkų. O Vokietijoje etikos kontrolieriaus instituciją sudaro 4 profesoriai, kuriuos skiria 3 metų kadencijai, bet ne daugiau nei dviem kadencijoms. Danijoje nacionalinė etikos valdyba gali tirti tam tikrus atvejus, bet sprendimai siunčiami tiesiogiai asmeniui, įtariamam padarius nusižengimą mokslinėje veikloje, ir konflikto tyrime dalyvaujančiai institucijai, o viešai jie lieka anonimiški. Nyderlandų tyrimų sąžiningumo tarybos sprendimas yra pateikiamas kaip nuomonė, o konflikto šalys lieka anoniminės. Čekijoje nacionaliniu lygiu nėra sankcijų dėl etiško elgesio pažeidimų, o jas gali taikyti tik atitinkami mokslų akademijos organai ir jų darbovietės. Vokietijoje kontrolierius [jame vienu ir tuo pačiu metu dirba 4 profesoriai], neturėdamas teisinio įgaliojimo taikyti sankcijas, etikos konfliktus sprendžia, tarpininkaudamas tarp abiejų jo šalių, o atvejus tiria atskiri universitetai ir mokslo institucijos. Norvegijoje sankcijos yra mokslo ir tyrimų institucijų kompetencija, o nacionaliniai mokslinių tyrimų etikos komitetai Norvegijoje joms gali iš esmės tik patarti.
Prof. Algis Krupavičius
(Tęsinys – kitame numeryje)