Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui
Vytauto Didžiojo universiteto Senato nariams
Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos nariams
Lietuvos teismų tarybai
Lietuvos teismams
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
2023 m. spalio 22 d., Vilnius
Žmogaus teisių organizacijų nebestebina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekano, buvusio šalies Konstitucinio Teismo (KT) pirmininko Dainiaus Žalimo vieši pasisakymai visuomenės vertybiniais klausimais, ypač dėl migrantų, valstybinės lietuvių kalbos, prigimtinės šeimos ir tos pačios lyties asmenų šeimų kūrimo. Dar vadovaudamas KT, D. Žalimas išvystė precedento neturinčias „dvasių paieškas“ Konstitucijoje. Šiandien kaip išskirtinį įvairių teisių propagandininką jį noriai eksploatuoja sisteminė žiniasklaida. Ir tai būtų asmeninis šio piliečio reikalas. Tačiau vykstančio karo Ukrainoje akivaizdoje jo vieši pasisakymai, didinant įtampą visuomenėje, pradėjo kelti pagrįstą žmogaus teisių organizacijų susirūpinimą, pirmiausia dėl VDU akademinės bendruomenės laikysenos vykstančiame Rusijos ir Baltarusijos hibridiniame kare prieš Lietuvos valstybę.
Dėl teismų ir šeimos sampratos
Dar būnant KT vadovu, daugeliui D. Žalimo laikysena šalies Konstitucijos turinio atžvilgiu atspindėjo šio asmens gilų santykį ne su piliečių referendume patvirtinta šalies Konstitucija ir visuomene, o su Lietuvoje konjunktūriškai plintančia ir de facto vis labiau valstybėje neformaliai įsigalinčia ,,vienintele teisinga“ neomarksistine ideologija, kurios pagrindu daugelyje Europos šalių yra naikinamas prigimtinės šeimos institutas, modifikuojama šeimos samprata ir žmonių šeiminiai santykiai.
Netekęs pareigų konstitucinės justicijos institucijoje ir pradėjęs dirbti pedagoginį darbą VDU, šis asmuo prarado esminę įtaką Lietuvos teismų sistemai, tačiau jo konstitucinės dvasių paieškos buvo tęsiamos ir ėmė aktyviai reikštis žiniasklaidoje, įgaudamos ideologinių dogmų formas. Pavyzdžiui, šiemet, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė piliečių prašymą dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės įregistravimo civilinės būklės aktų registre, D. Žalimas viešai iškoneveikė Lietuvos teismus ir teismo sprendimą priėmusią teisėją Rimą Bražinskienę, kadangi Teismas sprendime konstatavo, kad Partnerystės įstatymas nėra priimtas, todėl nėra tokio teisės akto, kuriuo vadovaudamasis teismas galėtų tenkinti pareiškėjų prašymą įregistruoti šių asmenų partnerystę. Koneveikdamas minėtą teismo sprendimą, D. Žalimas 2023 m. balandžio 21 d. portale LRT.lt. Vilniaus m. apylinkės teismo teisėją R. Bražinskienę viešai apkaltino neprofesionalumu, teigdamas, kad, „<… jeigu tokias klaidas darytų studentai, jie tiesiog neišlaikytų egzamino <…>, tokias klaidas daro žmonės, kurie priima mums visiems lemtingus sprendimus <…>“. Tuo pat metu susierzinęs dėl teismo sprendimo, šis asmuo nežinia kokiu pagrindu imperatyviai teigė, kad „tos pačios lyties asmenų partnerystė turi būti“.
2023 m. balandžio 30 d. LRT laidoje jis dar kartą iškoneveikė minėtą teisėją, viešai kaltindamas ją prorusiškumu ir sąsajomis su Rusija, nurodydamas, kad „…sprendime yra ir daugiau natų, kurias būtų galima pavadinti rusiško pasaulio natomis“. Jis apkaltino šią teisėją diskriminacija dėl partnerystės, aiškiai suvokdamas, kad registruota partnerystė įstatymu šalyje dar nėra įtvirtinta ir dėl to ji negalima. Minėtoje laidoje D. Žalimas paskleidė melagingą informaciją apie teisėjos profesinę kompetenciją, esą ji „nieko neišmano apie Lietuvos Respublikos Konstituciją“, nežino to, „ką turi mokėti kiekvienas konstitucinės teisės studentas“, kartu pavadindamas teismo sprendimą absurdu („čia yra pats didžiausias absurdas“), ir nedviprasmiškai ragino susidoroti su šia teisėja, neva ji pažeidė priesaiką būti ištikimai Lietuvos Respublikai, esą ji įžūliai, rusišku stiliumi, pamynė ir šiurkščiai pažeidė Lietuvos Konstituciją („pažeidimas šiurkštus, labai šiurkštus“), „tokį sprendimą priėmę asmenys neturėtų dirbti teisėjais“ ir kt.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centrui (LŽTKC) kelia nerimą, kad savo kalbomis viešojoje erdvėje D. Žalimas siekia supriešinti Lietuvos teisėjus su minėtą teismo sprendimą priėmusia teisėja R. Bražinskiene, kuri gal nėra lojali D. Žalimo propaguojamai ideologijai, tačiau neabejotinai yra lojali Lietuvos valstybei, jos įstatymams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ypač dėmesio vertas D. Žalimo išreikštas nusivylimas, kad minėtą sprendimą dėl partnerystės registracijos priėmęs teismas nesikreipė į KT. Jis tarsi davė suprasti, kad kai kurie KT teisėjai panašaus prašymo jau seniai laukė. Tikėtina, D. Žalimas vylėsi, kad tuo atveju galėjo būti priimtas skubus imperatyvus KT sprendimas, įpareigojantis šalies įstatymų leidėją pripažinti, kad kitos valstybės registruota tos pačios lyties asmenų partnerystė Lietuvoje yra privaloma, faktiškai konstatuojant, kad įstatymų leidėjas nebegali paisyti piliečių nuomonės, kad leidžiamų įstatymų turinys jau nebepriklauso Tautos demokratiškai išrinktų atstovų kompetencijai, o aukščiausią suverenią galią Tauta jau nebegali tiesiogiai vykdyti per savo atstovus (Konstitucijos 4 str.).
Negana to, šis pilietis, užsimiršęs, kad nebėra KT pirmininkas, minėtoje laidoje ir socialiniuose tinkluose ėmė kelti abejones dėl Lietuvos teismų kompetencijos, viešai kaltindamas teismus, esą šie nesuvokia savo vaidmens demokratinėje visuomenėje, retoriškai mesdamas Teismui kolaboravimo su Rusija šešėlį („Tada paklausčiau atvirai, kam lojalus yra LR teismas?“). Be to, D. Žalimas nedviprasmiškai užsiminė, kad „netinkamus sprendimus“ priimantys teisėjai nesulauks algų padidinimo ir jiems bus neleidžiama kilti karjeros laiptais („Ar po tokių sprendimų teisėjai nusipelno didesnių algų?“). Pastarieji žodžiai, tikriausiai, turėjo reikšti užuominą apie galimus asmeninius D. Žalimo ryšius su šalies politine valdžia, kuri yra pajėgi materialiai nubausti Lietuvos teisėjus, jei pastarųjų sprendimai apeliacinėse instancijose ją nuviltų.
Pažymėtina, kad D. Žalimo išpuolis prieš Lietuvos teismus nėra atsitiktinis. Jį lėmė daugelį metų trukusi visuomenės tolerancija patyčioms iš prigimtinės šeimos, kurios fone tapo įmanomi tokie akibrokštai, kai, netgi praradęs teisėjo galią, aukštosios mokyklos pedagogas įgijo drąsą viešai nurodinėti teismams, kokius sprendimus jie privalo ar neprivalo priimti. Tikėtina, jis mano, kad savo valią gali primesti ir įstatymų leidėjui – diktuoti Tautos išrinktiems atstovams, kokios šeimos formos yra privalomos ir kokie įstatymai turi būti priimti, neatsižvelgiant į visuomenės daugumos valią. Gal dėl to, iškėlęs save aukščiau įstatymų leidėjo ir šalies Konstitucijos, minėtas asmuo viešojoje erdvėje ėmė skelbti verdiktus tiek teisėjams, grįsdamas juos išsigalvojimais (esą „teisėja nieko neišmano apie Lietuvos Respublikos Konstituciją“) ir grasindamas bausmėmis už nepaklusnumą (po tokių sprendimų teisėjai nenusipelno didesnių algų), tiek Lietuvos laisvės gynėjams ir visai šalies akademinei bendruomenei.
Dėl Lietuvos laisvės kovų ir valstybinės lietuvių kalbos
Neseniai D. Žalimas įsitraukė į Kremliaus inicijuotą Lietuvos laisvės kovų juodinimo kampaniją ir viešą laisvės kovoms neapykantos chorą, pareiškęs, kad Ukmergėje turi būti pašalintas žuvusio Lietuvos laisvės kovotojo partizano J. Krikštaponio paminklas. Nepaisydamas asmens nekaltumo prezumpcijos (minėto partizano kaltės teismas nenustatė), D. Žalimas teigė, esą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) išsigalvojo, kad negalima griauti Holokauste „dalyvavusiam“ kariui savanoriui J. Krikštaponiui paminklo, nepanaikinus šio kario savanorio statuso. Minėtas VDU Teisės fakulteto dekanas nematė reikalo visuomenei paaiškinti, kada ir koks teismas pripažino J. Krikštaponį dalyvavus Holokauste, nes tokio teismo nebuvo.
Analogiškai jis viešai apkaltino nacionalsocialistinių rasinio ir tautinio grynumo idėjų skleidimu Lietuvos piliečius, kurie viešai išreiškė nuomonę, kad Lietuvoje prieglobstį gavusios ir aptarnavimo sferoje dirbančios ukrainietės (kasininkės) bent minimaliai turi būti mokomos kalbėti lietuviškai. Nekyla abejonių, kad šis asmuo žino, jog pagal Valstybės kalbos įstatymą valstybinė lietuvių kalba yra privaloma gyventojų aptarnavimo sferoje, taigi ji yra privaloma ir minėtoms ukrainietėms. Tačiau manytina, kad jis nežino, jog šiuo metu į Lietuvą jau yra atvykę virš 80 tūkst. Ukrainos karo pabėgėlių. Ir tikriausiai nežino, kad Lietuvoje jau yra atvykę virš 60 tūkst. Baltarusijos piliečių, kurių tik keli šimtai yra pasiprašę politinio prieglobsčio ir tik vos pusė šių prašymų yra patenkinta. Dėl to šis VDU darbuotojas tikriausiai nesupranta, kad minėti asmenys nėra pabėgėliai, ir priešingai, nei ukrainiečiai, nebūdami prieglobsčio prašytojai, negali būti mokomi valstybinės lietuvių kalbos nemokamai. Vis dėlto, būnant VDU Teisės fakulteto dekanu, jam privalu suprasti, kad valstybė vien nacionalinio saugumo motyvais, neminint kitų, privalo integruoti iš Baltarusijos ir Ukrainos nuolatos gyventi atvykusius kitataučius.
Kita vertus, gal VDU pedagogas D. Žalimas nežino, kad lietuviai Pietryčių Lietuvos krašte negali leisti vaikų į lietuviškus vaikų darželius, nes jų paprasčiausiai nėra, kad jie Lietuvoje negali leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes daugelyje šio krašto gyvenviečių ir apylinkių jų taip pat nėra, o esamos lietuviškos mokyklos neaprūpintos mokymo priemonėmis ir dirba prastose patalpose. Bet LŽTKC neabejoja, kad VDU vadovybei, VDU Senatui ir visai VDU bendruomenei minėtos skaudžios šio Lenkijos tarpukariu okupuoto, o dabartiniu metu mėginusių jį atplėšti nuo atsikuriančios Lietuvos valstybės SSRS lojalių autonomininkų ir jų palikuonių faktiškai valdomo krašto problemos yra seniai žinomos.
Todėl D. Žalimo tekstuose ir pasisakymuose valstybinę lietuvių kalbą puoselėjantiems žmonėms nuolatos klijuojamos niekinančios ir šmeižikiškos nacionalsocialistinių rasinio ir tautinio grynumo idėjų skleidėjų etiketės turėtų būti ne tik vertinamos kaip neetiškos ir įžeidžiančios, bet ir laikomos mėginimais atgaivinti analogiškas sovietinio okupacinio režimo taikytas tautiškai ir valstybiškai sąmoningų piliečių moralinio ir psichologinio terorizavimo praktikas. Tuo jis menkina lietuvių tautinį orumą, griauna lietuvių nacionalinę savimonę ir skleidžia nesantarvę tarp žmonių, taip pasitarnaudamas Kremliaus vykdomo hibridinio karo tikslams – skaldyti ir kiršinti Lietuvos visuomenę.
Dėl žodžio laisvės
Žmogaus teisių organizacijas stebina pastarojo meto D. Žalimo mėginimai persekioti žurnalistą ir internetinį žiniasklaidos portalą „Tiesos.lt“ už literatūrinio žanro publikaciją, kurioje žurnalistas pasišaipė iš ideologiškai angažuotos D. Žalimo laikysenos prigimtinės šeimos, valstybinės lietuvių kalbos ir kitais valstybei bei Tautai aktualiais gyvenimo klausimais. Šis asmuo apskundė minėtą portalą Visuomenės informavimo etikos komisijai už Edvardo Čiuldės paskelbtą pamfletą „Žalimas daro gėdą VDU“.
Nesigilindamas į aplinkybes, daro ar nedaro D. Žalimas gėdą VDU, LŽTKC pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pati žurnalisto E. Čiuldės publikacija yra pamfletas. Tai grožinės literatūros ir publicistikos žanras (Wikipedijoje nurodoma, kad pamfletas yra satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų viešą asmenį. Šio žanro plėtotė reikalauja sąlyginio visuomenės ir valstybės demokratiškumo lygio, cenzūros nebuvimo). Literatūriniame kūrinėlyje (pamflete) autorius pasišaipo iš minėto VDU darbuotojo, kad šis yra „nedemokratinių laikų pranašas <…>, užimdamas aukštus postus teisinio visuomenės reguliavimo institucijose, nepraleisdavo progos įstatymo raidę ir dvasią pakeisti politinės konjunktūros diktuojamais pasirinkimais <…>, kad VDU Teisės fakulteto dekanas užsipuolė, bjauriai iškoneveikė Vilniaus apygardos teismo teisėjus, kurie priėmė dekaną netenkinusį sprendimą, griežtai laikydamiesi Lietuvoje galiojančių įstatymų <…>, kad VDU Teisės fakultetui vadovauja žmogus, kurio veikla yra nukreipta į teisinės sąmonės destrukciją <…>, kad jis, kaip politinės lėlės, karjeros aukščiausiąjį tašką pasiekė tradicinę požiūrį į šeimą TV reportaže pavadindamas nacistiniu požiūriu, o po to kiek atsargiau užsimindamas, kad ir Nacionalinio susivienijimo partija tikriausiai yra nacių partija <…>, kad, jeigu teisės ekspertas iš VDU kažką ima ir pavadina nacistu, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų turėtų būti pavadinti nacistais, kaip atitinkantys klasifikacijos kriterijų <…>“ ir t. t.
Nors žurnalisto nuomonė yra subjektyvi ir jo sakiniai suformuluoti kaip dvejonė, nes jis tarsi diskutuoja su visuomene (klausia: ar tai reiškia, kad Lietuvos tėvynės idėjos saugotojų gretas pavadinant nacistais, jau ir mūsų padangėje, kaip kartais nuogąstaujama, ruošiama dirva Putino atėjimui?), vis dėlto mums nekyla abejonių, kad minėta publikacija žeidžia šio asmens ambicijas. Nepaisant to, tenka pripažinti, kad netgi sovietmečiu buvo leidžiamas satyrinis žurnalas ,,Šluota“, kuriame buvo spausdinami feljetonai, pamfletai ir sovietinių tarnautojų karikatūros. Nors sovietinės okupacijos administracija minėtą žurnalą griežtai cenzūravo, vis dėlto, ji leido pamfletuose ir feljetonuose išjuokti ir pasišaipyti iš to meto valdininkų ir tarnautojų. Todėl paradoksalu, kai viešas asmuo laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje ima persekioti žurnalistą ir žiniasklaidos portalą dėl jam nepatikusio pamfleto.
Skųsdamas minėtą žurnalistą ir portalą „Tiesos. lt“ Visuomenės informavimo etikos komisijai, D. Žalimas tarsi siekia atgavinti sovietmečio spaudos cenzūros ir kitaminčių persekiojimo tradicijas. O tai nėra sektinas VDU Teisės fakulteto dekano pavyzdys VDU studentams, būsimiesiems teisininkams. Šiuo atveju D. Žalimas demonstruoja ne tik nepakantumą savo asmens kritikai, bet ir nuostatą, kad demokratinė visuomenė be cenzūros jam yra nepriimtina.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad garbingas Vytauto Didžiojo universiteto vardas siejamas ne tik su tuo, jog tai yra pirmasis universitetas nepriklausomoje Lietuvoje, kad ši aukštoji šalies mokykla patenka tarp 3 proc. geriausių pasaulio universitetų, bet ir tuo, kad jame veikia Katalikų teologijos fakultetas, kuriame puoselėjamas mokslas apie krikščioniškąją pasaulėžiūrą, krikščioniškąją kultūrą ir krikščioniškąsias vertybes (krikščionys sudaro absoliučią daugumą Lietuvos gyventojų), mokslas apie žmogaus gyvybės sakralumą, prigimtinės šeimos reikšmę valstybės tvarumui (šeima yra valstybės pagrindas) ir jos reikšmę vaikų vystymosi raidai, vaikų teisę turėti motinas ir tėvus bei kt. Todėl visuomenei kyla pagristi klausimai, ar VDU Teisės fakulteto dekano D. Žalimo viešai nuolat ir dažnai skelbiama pozicija dėl partnerystės instituto Lietuvoje privalomumo ir dėl tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo, neatsiklausiant daugumos šalies piliečių nuomonės referendume, reiškia radikalų pasaulėžiūrinį ir vertybinį pokytį šiame universitete ir suponuoja siekius eliminuoti teologijos studijas iš VDU akademinių studijų sąrašo, kartu uždarant Teologijos fakultetą, ar tai tėra tik vieno VDU pedagogo D. Žalimo visuomeninė pozicija.
Taip pat visuomenei aktualu žinoti, ar D. Žalimo vieši Lietuvos teismų ir teisėjų įžeidinėjimai, jo kurstytojiški veiksmai vykstančio karo Ukrainoje akivaizdoje, menkinant Lietuvos laisvės kovotojų ir pokario partizanų atminimą, kaltinant nacizmu piliečius, kovojančius už valstybinės lietuvių kalbos puoselėjimą, atitinka VDU misiją ir tikslus būti intelektiniu ir pilietiniu visuomenės židiniu, išsaugoti ir puoselėti Universiteto akademinę laisvę ir dvasią, ugdytis ir skleisti visuomenėje bendražmogiškas, krikščioniškas ir tautines vertybes. Analogiškai aktuali yra ir Lietuvos teisėjų tarybos pozicija dėl D. Žalimo viešai mestų nepagrįstų kaltinimų teisėjai R. Bražinskienei ir Lietuvos teismams.
Atsižvelgiant į tai:
- Kadangi D. Žalimo pedagoginis darbas yra tiesiogiai susijęs su VDU studentų mokymu, būsimųjų teisininkų teisinės sąmonės ir jų pasaulėžiūros formavimu, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos reiškia susirūpinimą ir kviečia VDU Senatą, VDU tarybos narius apsvarstyti, ar D. Žalimas deramai atstovauja universitetui ir ar jis tikrai yra tinkamas vadovauti VDU Teisės fakultetui.
- Kadangi D. Žalimo minėti vieši pasisakymai pasėjo visuomenėje abejonių, kaip išsaugoti teismų nešališkumą ir teisėjų nepriklausomumą, kviečiame Lietuvos teisėjų tarybą apsvarstyti šio piliečio viešai mestus kaltinimus Lietuvos teismams dėl tariamos prorusiškos laikysenos ir ypač teisėjai R. Bražinskienei mestų kaltinimų dėl jos tariamos nekompetencijos, Konstitucijos neišmanymo ir neva šiurkščių Konstitucijos pažeidimų. Būtume dėkingi, jei D. Žalimo viešai mesti kaltinimai teisėjai R. Bražinskienei būtų deramai įvertinti ir pateikti visuomenei atitinkami išaiškinimai dėl neadekvataus viešo šio asmens elgesio.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos kultūros kongreso garbės primininkas – Krescencijus Stoškus