Per daugiau kaip tris dešimtmečius nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pilietinė visuomenė nepastebėjo ryškaus kokybinio šuolio viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo procese.
Ypač pasigendame suinteresuotųjų šalių poreikių derinimo. Interesų derinimo ir politikos formavimo sąvokos pilietinei visuomenei kelia neskaidrumo, nepasitikėjimo ir nepakankamo viešumo asociacijų. Šį procesą vertinantys socialinių mokslų daktaras Jaunius Jatautas ir Vilniaus universiteto profesorius Dalius Serafinas pabrėžia, kad esama interesų derinimo proceso spragų, kuriomis dažnai pasinaudoja kai kurie politikos formuotojai, manipuliuodami informacija ir proteguodami vieną ar kitą interesų grupę arba konkrečią įmonę, nepaisydami visuomenės interesų. Be to, jos naudojamos ir kitiems tikslams, pavyzdžiui, bandant išvengti interesų derinimo su suinteresuotosiomis šalimis. Nekokybiškas interesų derinimo procesas lemia nekokybiškus politikos formavimo ir įgyvendinimo rezultatus.
Kyla klausimas, kodėl taip nutinka, kad kai kurie politikai naudojasi politikos formavimo spragomis, nepaisydami visuomenės grupių interesų. Kaip įmanoma išspręsti šią demokratijos problemą?
Pirmiausia tai – politinės kultūros klausimas. Juk paveldėjome neskaidrią politinės kultūros tradiciją iš sovietmečio, todėl ir politikos formavimas kai kuriais savo bruožais primena sovietinį režimą, lemiantį nevykusios politikos rezultatus. Pavyzdžiui, pastarieji valdančiosios koalicijos inicijuojami sprendimai dėl politinių partijų lyderių teisės naudotis specialiųjų tarnybų turima informacija kelia prielaidų, kad bandoma įtvirtinti vienos partijos dominavimą, nes, įgavus tokias teises, būtų galima disponuoti visa specialiųjų tarnybų turima informacija apie politinius konkurentus ir priversti juos trauktis iš politikos arba nuolankiai palaikyti priimamus sprendimus. Tai tik vienas iš neskaidrios politikos rezultatų, atsirandančių dėl nekokybiško interesų derinimo proceso, formuojant politiką, pavyzdžių. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos demokratija dar tik žengia pirmuosius žingsnius brandžios Vakarų Europos demokratijos link ir vis dar yra tarsi paauglystėje, todėl natūralu, kad politikos formavimo procesas turi spragų. Tokiai minčiai pritaria ir kiti mokslininkai, nagrinėję šią sritį per pastaruosius dešimt metų.
Daiva Petrylaitė (2013) konstatavo, kad Lietuvos socialinio dialogo tradicijos yra pradinėje modelio paieškos stadijoje ir Vakarų socialinės demokratijos modelis dar toli gražu nėra įgyvendintas Lietuvoje. Lastauskienė ir Bakšienė (2015) pažymėjo visuomenės dalyvavimo, siekiant ginti privačius interesus teritorijų planavimo procese, neveiksmingumą, o po paskutiniųjų teritorijų planavimo politikos pokyčių visuomenės galimybės dalyvauti rengiant sprendimus dar labiau sumenko. Birutė Mikulskienė, Birutė Pitrėnaitė-Žilėnienė, Danguolė Jankauskienė, Vaida Augaitė (2013), išanalizavusios darbo grupių Švietimo ir mokslo ministerijoje darbo principus, padarė išvadą, kad interesų derinimas vis dar yra fragmentiškas, nėra viešų skaidrių procedūrų ir sisteminio dalyvavimo politikos procese. Šarūnas Narbutas (2016) pažymėjo visuomenės ir sprendimų priėmėjų partnerystės stoką, priimant sprendimus, remiantis išorinių ir vidinių proceso dalyvių integraliu įtraukimu. Pasak Donato Murausko (2019), sistemoje stinga kokybiško ekspertinio vertinimo, kad beveik pusė teisės aktų priimami skubos tvarka, nederinant su išorės dalyviais. Tai patvirtina ir valstybinio audito ataskaitos išvados, kad „teisėkūros proceso dalyviai netinkamai atlieka ekspertinį vertinimą“ (2018).
Apibendrinus minėtų autorių mintis išryškėjo, kad Lietuvoje nesivysto socialinio dialogo tradicijos. Pilietinei visuomenei dalyvaujant politikos formavimo procese susiduriama su interesų ignoravimu, kai nėra stipraus lobistinio užnugario, ir dalyvavimo šiame procese neveiksmingumu. Pats interesų derinimas yra fragmentiškas ir neturi aiškios sistemos. Nėra visuomenės ir institucijų sprendimų formulavimo tradicijos, lygiomis teisėmis dalyvaujant ir priimant sprendimus šiame procese. Ekspertinius vertinimus dažnai atlieka patys sprendimų formuotojai, todėl jie yra šališki. Kitų vidinių ekspertų nuomonėms nėra atskaitomybės mechanizmų, o išorės ekspertų informacija ignoruojama. Tai, kad beveik pusė teisės aktų teikiama skubos tvarka, reiškia, kad jie apskritai nederinami su visuomene. Visa tai ir lemia prastus politikos rezultatus.
Apibendrinus tyrimus paaiškėjo, kad viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo procese yra interesų derinimo spragų. Mokslininkų dėmesys interesų derinimo spragoms paskatino teigiamą reiškinį: buvo priimtas ir patobulintas Lobizmo įstatymas, o šio įstatymo priėmimas turėjo teigiamą įtaką politinei kultūrai. Dešimt metų Lietuvos mokslininkai skyrė dėmesį interesų derinimo proceso spragoms ir pasiekė apčiuopiamų rezultatų, tačiau pastaruoju metu šis dėmesys blėsta. Pavieniai nesisteminiai tyrimai, identifikuojantys interesų derinimo proceso spragas, veikia kaip simptominis gydymas, nesigilinant į ligos priežastis, todėl esminių pokyčių trūksta. Šiandien politikos formavimo ir įgyvendinimo procese nėra kokybiškos interesų derinimo sistemos.
Šiai problemai spręsti siūlome imtis sisteminio tyrimo, identifikuojančio atskirų politikos sričių interesų derinimo spragas. Sujungus mokslinius išteklius ir sudarius mokslininkų grupę, remiantis surinktais įrodymais, būtų galima daryti įtaką politikos formavimo proceso tobulinimo politikai. Lietuvos demokratija gali vystytis skaidrumo ir kokybiškų sprendimų priėmimo kryptimi. Todėl mokslininkams, kurie yra pilietinės visuomenės dalis, reikia „nubusti“ ir iš naujo peržiūrėti interesų derinimo procesą, o remiantis surinktais moksliniais įrodymais, inicijuoti kokybiškos politikos proceso kūrimą.
Žvelgiant į šioje Seimo kadencijoje vykstančius procesus ir pastarųjų dienų energetikos politikos formavimą interesų derinimo aspektu matyti, kad proteguojamos kai kurios įmonės. Akivaizdu, kad Teisės departamento, Konkurencijos tarybos, specialiųjų tarnybų ir kitų institucijų išvados, rekomenduojančios nepriimti kai kurių konkrečių sprendimų, neturi galios. Tai rodo, kad nefunkcionuoja atskaitomybė vidinių politikos ekspertų išvadoms.
Pats interesų derinimo procesas – nekokybiškas. Pirmiausia, neįgyvendintas valdžių (Seimas, ministerijos) atskyrimo principas. Seimas neturi nepriklausomų ekspertų, kurie jo nariams patartų specifiniais energetikos politikos klausimais. Balsavimas komitetuose ir komisijose vyksta, neturint aiškios sistemos, ir atrodo neskaidriai. Panaši padėtis matoma, formuojant ir įgyvendinant Lietuvos regionų plėtros, socialinių paslaugų, smulkiojo verslo apmokestinimo, švietimo ir kitas politikos sritis.
Pirmi žingsniai tikros demokratijos link – tai būsimas grupinis mokslinis tyrimas, identifikuojant interesų derinimo proceso spragas skirtingose politikos formavimo srityse. Tyrimo rezultatus ketinama pasitelkti, kuriant naują interesų derinimo sistemą, kuri užtikrintų proceso skaidrumą, veiksmingumą, kokybę ir atskaitomybę. Kviečiame mokslininkus prisijungti prie šio tyrimo.
Dr. Jaunius Jatautas ir prof. Dalius Serafinas