Mūsų tautosakoje yra taikli ir labai toliaregiška patarlė: „Dievas davė dantis, duos ir duonos.“ Pirmiausia tai reiškia, kad nereikia gąsdinti, neva žmonių jau dabar yra per daug ir mūsų planeta greitai jų nebeišmaitins, todėl netrukus prasidės milžinišką žmonijos dalį apimantis badas, o jau tada užgrius nebesuvaldomi konfliktai ir visos kitos šiurpios nelaimės. Esą mums greitai pritrūks ne tik maisto, bet ir vandens bei oro, būtino kvėpuoti. Ir kiek tokių, daugiau ar mažiau rėkiančių veikėjų reiškiasi šiame fronte, tarp kurių yra ir paauglė iš Švedijos, dažnai nebesusigaudanti, kur reikia šūkauti, o kur – patylėti ir pasiklausyti, nes įgyvendinti sprendimus, mažinančius klimato kaitą ir saugančius biologinę įvairovę, yra labai sunku.
Vargu ar kas suskaičiavo, kiek kartų padidėjo žmogaus darbo našumas, lyginant su pirmykšte bendruomenine santvarka. Arba duokime lengvesnę užduotį: išanalizuoti, kiek kartų padidėjo darbo našumas vien per pastarąjį šimtmetį. Kelintą technologinę revoliuciją jau skaičiuojame? Atrodo, jau įžengėme į penktąją. Visi masinio bado reiškiniai ir epidemijos bei pandemijos yra ne kas kita, kaip neteisingo žmonijos ir net visos planetos išteklių valdymo padariniai. Turime milžinišką turtinę ir kultūrinę nelygybę. Turime žmoniją žudančius ir visą planetą niokojančius, bet kai kam beprotiškai pelningus verslus.
Kokie gaminiai dabar yra patys brangiausi? Ar ne karo pramonės produkcija? Ar ne ją gaminančios kompanijos gauna pačius didžiausius planus? Pasižiūrėkime, ką pirmiausia ima krėsti traukuliai, vos tik užsiminus apie visuotinį nusiginklavimą. Ar žmonija negali apsieiti be masinio žudymo priemonių? Be branduolinių, vandenilinių, neutroninių ir kitokių ginklų? Mokslininkai jau ne kartą įspėjo, kad dabar pasaulyje jau prikaupta tiek ginklų, kad, panaudojus bent dešimtadalį jų, būtų sunaikinta ir visa planeta. Jau seniai reikėjo sustoti ir imtis efektyvių sprendimų, vedančių į nusiginklavimą, atverti kelią politikai, kuri užtikrintų, kad bet kokie tarptautiniai konfliktai būtų sprendžiami tik derybų keliu, atsisakius ginkluotos jėgos naudojimo. Argi žmogus neturi tiek išminties, kad sugebėtų pašalinti žudynes iš bet kokių konfliktų sprendimo būdų? Pagaliau paklauskime dar atviriau: kai mama laiko ant rankų vos gimusį savo kūdikį, ar ji įsivaizduoja, kad glaudžia ir myluoja būsimą žmogžudį arba planetos išteklių naikintoją – žmonijos namų griovėją?
Mes gimėme skirtinguose žemynuose. Antropologai patvirtintų, kad esame ne tik skirtingos išvaizdos, bet ir skirtingos elgsenos atstovai. Mums būdinga savita dvasinė kultūra, skirtingas ritmo suvokimas, mes sukūrėme skirtingus tautinius šokius ir dainas, papročius ir apeigas, mes turime skirtingą dvasinį tikėjimą. Bet ar dėl to mes turime vienas kitą pjauti arba nuodyti? Kodėl mums nuolat meluojama, kad kai kurios Žemės rutulio vietovės neva yra tokios, kuriose neįmanoma prasimaitinti.
Dabar mes turime tokias keliavimo priemones, kad galime nesunkiai ir greitai pasiekti bet kurią planetos vietą. Mes kalbame šimtais skirtingų kalbų, bet turime ir galimybę visur susikalbėti, suprasti ten gyvenančius ir paaiškinti, kas mes esame. Bet ar tai leidžia kažkam brautis į vietinių namus, primesti jiems savo religiją ir gyvenimo būdą, reikalauti, kad jie apgyvendintų ir maitintų atvykėlius neretai net veltui, nes jie svetimoje vietoje nenori rimtai dirbti, nes jiems atrodo, kad vietiniai kalti dėl ekonominės nelygybės ar net dėl tolimoje praeityje buvusio protėvių skriaudimo. Bet juk tie, pas kuriuos atvykėliai dabar atsibeldė, nėra tie patys, kurie jų protėvius vežė į vergiją. Panašiai, kaip ir dabartinė lenkų karta nėra ta, kuri sulaužė Suvalkų sutartį ir du dešimtmečius persekiojo mūsų Vilniaus krašto gentainius už lietuvių kalbos vartojimą ar lietuviškų mokyklų steigimą.
Dirbdamas JAV, vieną sekmadienio rytą važiavau į mišias Klivlando tuometinėje Šventojo Jurgio lietuviškojoje parapijoje, kai staiga priešais mano automobilį iššoko vyriokas, saujoje gniauždamas nemažą plytgalį ir grasindamas smogti į automobilio priekinį stiklą. Iššokau ir aš. O jis man rėkia: „Kodėl tu, baltaodi, važiuoji per mūsų (t. y. juodaodžių) rajoną? Aš nekenčiu jūsų, nes jūs mus vergais laikėte…“ Laimei tada pavyko greitai išsiaiškinti, kad esu užsienietis, atvykęs iš šalies, kurioje niekada nebuvo tokio reiškinio, kaip vergija. O įtampa visai atslūgo, kai užpuolikas suprato, kad esu krepšininko Arvydo Sabonio tautietis. Vis dėlto atsisveikindamas vyriokas perspėjo, kad kitą kartą per šį rajoną nevažiuočiau…
Tačiau, jei neprimetame kitiems jų protėvių kaltės, tai nereiškia, kad kažkas, atvykęs iš svetur, gali rėkauti, kad, pavyzdžiui, mūsų sostinės apylinkės priklauso Lenkijai arba Gudijai, dabar vadinamai Baltarusija. Niekas neturi teisės skelbti, kad „lietuviai yra žydšaudžių tauta“. Mes gyvename dabar ir atsakome tik už tai, ką darome patys. Mes net negalime kaltinti tų, kurie dabar gyvena vadinamojoje Kaliningrado srityje, kad jie yra okupantai, nes daugumai jų tai jau yra gimtinė. Čia gimė jų vaikai, o kai kam – ir vaikaičiai. Bet tai nereiškia, kad dabartiniai kaliningradiečiai turi apsimesti, kad nenori žinoti, kas čia gyveno prieš 80 metų, ką mena dar išlikę architektūros paminklai arba jų griuvėsiai.
Jei istorijos žinojimas nesąlygoja kaltinimų dabartinei kartai, tai nereiškia, kad istoriją reikia užmiršti. Bet užuot susimušus, būtina išsiaiškinti, kaip galima taikiai aptarti praeities konfliktų pasekmes. Jokia rasė, jokia tautybė, jokia religija ar bet kurie kiti skirtumai nesuteikia teisės muštis. Gyventi taikiai reikia dabar, o visi nesutarimai gali būti išspręsti dalykiškai. Perduoti praeities neapykantą ar prievartos metodais primetinėti kitiems savo tikėjimą arba bet kuriuos kitus elgsenos bei pasaulėžiūros skirtumus neleistina.
Dabar, kai visą pasaulį galima apkeliauti per kelias dienas, dar nereiškia, kad per tas kelias dienas galima išsamiai pažinti ir jo kultūrinę įvairovę. Net keliolika metų padirbėjus kitoje, nei savo kilmės valstybėje, būtina suvokti, kad net tokio ilgo laikotarpio neužteks šiai įvairovei įvertinti. Net išgyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau kaip aštuonerius metus, Amerikos keliais nuvažiavęs daugiau kaip 90 tūkst. mylių ir aplankęs 15 valstijų, meluočiau, jei sakyčiau, kad gerai pažįstu Šiaurės Ameriką. Taip, daug ką mačiau, su daug kuo susipažinau, bet juk net kiekvienas miestelis turi savo nepakartojamą specifiką. Skiriasi tautinė sudėtis, tradicijos, ekonominio išsivystymo lygis, jau nė nekalbant apie kultūrinės raiškos turinį. Net gamtosaugos įvairovė matoma dažniausiai tik pro automobilio langą, o tai nereiškia jos pažinimo. Niekas neturi teisės teigti, kad jo šalies ar tautos kultūra yra pranašesnė už tą, kurioje jis dabar gyvena. Jokiu būdu negalima niekinti žmogaus dėl jo priklausymo kuriai nors tautybei. Kai hitlerininkai bandė išžudyti žydus, o dabar Rusija bando sunaikinti ukrainiečius, tai yra tas pats baisiausias nusikaltimas – nacizmas.
Pasaulis yra gražus savo įvairove, o ne suvienodėjimu. Mes galime susikalbėti viena kalba, bet tai neverčia ir mąstyti bei elgtis vienodai. Galima net sapnuoti angliškai, bet tai nereiškia, kad likome tik angliakalbiais. Bendros kalbos mokėjimas tik palengvina galimybę greičiau išsiaiškinti ir rasti abiem pusėms priimtiną susitarimą. Širdyje mes vis tiek turime savo NAMUS. Būtų didžiausia dvasinė nelaimė, jei pasijustume benamiais, neturinčiais savo tautos, savo gimtinės, jei jau nebegalėtume teigti, kad širdyje esu lietuvis, lenkas ar prancūzas. Net po keliolikos metų darbo kitoje valstybėje būtina turėti, kur sugrįžti.
Esu ne kartą rašęs, kad, norint atimti žmogaus tapatybę, pirmiausia reikia jį paversti bežemiu ir benamiu. Taip ir pasielgė sovietiniai okupantai, teigę, kad susiformavo „nauja nacionalinė bendrija – tarybinė liaudis“. Daugiabučiuose užaugę asmenys gana dažnai sunkiai randa atsakymus, ką jiems reiškia gimtinės ir tėviškės sąvokos, nes jie negali įvardinti pastovios gyvenamosios vietos: augdami su tėvais, kraustėsi iš gamyklos suteikto bendrabučio į laikinąjį būstą, o tada – į vadinamąjį kooperatinį butą ir pan. Tai kurią vietovę jie gali įvardinti kaip tėviškę? Deja, jokią…
Dabartiniu metu vis didesnis skaičius daugiabučių gyventojų bando susikurti privačią šeimos erdvę: užmiestyje įsigyja sodybą arba sklypą namui, įsikuria vietovėje, kurioje dar liko giminaičių, apsigyvena buvusiuose kolektyviniuose soduose arba ten, kur dėmesį patraukia jaukus apylinkių gamtovaizdis. Jei šeimos finansinės galimybės leidžia susikurti patogią aplinką, buto daugiabutyje ir visai atsisakoma. Nauja privati erdvė tampa tėviške būsimosioms kartoms. Sodybas įkūrusios šeimos būna daug tvirtesnės, jų dvasinis ryšys – daug turiningesnis, šeimos narių asmeninė aplinka – nepalyginamai patogesnė, ryšys su savo valstybe – tvirtesnis ir turiningesnis, neapsiribojantis tik šios dienos poreikiais.
Jonas Jasaitis