Spalio 4 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko knygos „Kauno istorija“ II tomo (nuo 1655 iki 1795 m.) sutiktuvės.
Dalyvavo autoriai – akad. Zigmantas Kiaupa ir doc. Liudas Glemža. Renginį vedė dr. Laima Bucevičiūtė. Sutiktuvių rengėjas – Kauno regioninis valstybės archyvas, partneris – Maironio lietuvių literatūros muziejus.
Knygoje pateikti istoriografijos bei istorinių šaltinių duomenys apie 1655–1795 metų Kauno miesto teritorinę-urbanistinę, administracinę, demografinę, socialinę, ūkinę ir kultūrinę raidą. 1655 m. Rusijos kariuomenė pirmą kartą pasiekė Kauną, kurį užėmė ir nusiaubė. Šie metai skiria ligtolinį sąlyginai ramų Kauno gyvenimą nuo pasikartojančių nelaimių ir negandų metų: 1655–1661 m. – rusų okupacija, Šiaurės karas, maro pandemija, 1732 m. – didysis gaisras. Likusi XVIII a. dalis Kauno gyvenime buvo sąlyginai ramesnė, nors mieste gana dažnai pasirodydavo Rusijos kariuomenė (1734–1735, 1748, 1757, 1763, 1767–1775, 1792–1794), bet ir turtinga esminių pokyčių. Kauno gyvenimą pakeitė Respublikos reformos, vykusios niaukiantis geopolitinei padėčiai. Kauniečiai parėmė savo valstybę ir kariuomenę lemtinguose 1792 ir 1794 m. karuose su Rusijos imperija.
Karai, gaisrai ir demografiniai nuopuoliai apsunkino miesto atstatymo darbus. Mažėjant bendruomenės pajamoms, iro senieji statiniai. Bet Kauno gyventojai statė naujas bažnyčias ir vienuolynus, perstatė rotušę, atsižvelgdami į poreikius – užvažiuojamus namus, per Nemuną ir Nerį nutiesė pirmuosius tiltus. Viešųjų ir gyvenamųjų pastatų statybose ir interjere įsigalėjo barokas, gotikiniais išliko per okupacijas nesugriauti bažnyčių pastatai. XVIII a. pabaigoje Kauną pasiekė pirmieji klasicizmo ženklai. XVI–XVIII a. formavosi dabartinių Kauno miesto rajonų vietovės: Vilijampolė, Petrašiūnai, Aleksotas, Panemunė, Šančiai. Miestui priklausiusi Fredos valda buvo svarbiausiu miestiečių bendruomenės pajamų šaltiniu.
Dr. Raimundas Kaminskas