Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) taryba posėdyje, vykusiame šių metų lapkričio 16 d., nusprendė palaikyti teisingus ir teisėtus mokytojų reikalavimus.
LAMPSS taryba kviečia politikus atsakingai peržiūrėti reikalavimus, iškeltus streiko ir viešų pasisakymų metu. LAMPSS taryba yra tvirtai įsitikinusi, kad teisinėje valstybėje turi būti gerbiama kiekvieno piliečio teisė išsakyti ne tik patogią, bet ir „nepatogią“ tiesą, o ją privalo išgirsti ne tik piliečiai, bet ir jų išrinkti atstovai Seime, Vyriausybėje ir Prezidento institucijoje, t. y. turi išgirsti visi, kuriems iš tiesų rūpi Lietuvos valstybės gerovė ir ją kuriantys žmonės.
Paskelbtas streikas rodo, kad mokytojai yra pilietiška visuomenės dalis, kuri vis dar nesulaukė tų, kurie juos išgirstų ir išspręstų mokyklose esančias problemas. Maža to, streikuodami mokytojai atkreipė dėmesį į eižėjantį Lietuvos valstybingumo pamatą ir esamos švietimo sistemos formuojamas ydingas vertybes. Jų žygis į sostinę – tai ne ekonominio skurdo demonstravimas, o ryžtas atnešti žinią apie sistemines švietimo problemas, kurias patiria didžioji dalis visuomenės (mokytojai, mokiniai, jų tėvai ar globėjai) ir kurių politikai bei valdžios atstovai panašu, kad nemato ir negirdi arba nesupranta jų neigiamo poveikio masto ilgalaikei valstybės ir visuomenės raidai.
Pilietinių akcijų metu mokytojai aiškiai parodė, kad esama situacija neleidžia išugdyti sveikos pilietinės visuomenės, o nesibaigiančios ir iki galo neišbaigtos pertvarkos žlugdo visas mokytojų individualias ir jų, kaip bendruomenės, bendras pastangas užtikrinti lietuvių tautos identiteto tvarumą ilgalaikėje nacionalinės raidos perspektyvoje.
Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, kad minėtos grėsmės egzistuoja ne tik mokyklose, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei aukštosiose mokyklose. Dabartinis dalies politikų ir dalies valdančiųjų požiūris, kad auklėtojas, mokytojas, pagalbos mokiniui specialistas, dėstytojas, mokslininkas ir kiti turi dirbti švietime pusvelčiui, kad jų darbo kokybės gali būti siekiama nesibaigiančiais ir dažnai beverčiais pedagogų mokymais, teikiamais net ne Lietuvos, o Europos Sąjungos lėšomis, ir nuolat didinamais reikalavimais jų darbui rodo, kad visų problemų švietime sprendimas yra numetamas pačiam pedagogui, kartu įstatymais suvaržant jo sprendimų laisvę taip, kad jis nepajėgtų jų išspręsti.
Tuo tarpu visuomenei stengiamasi įteigti, kad pedagogo darbo kokybę galima pasiekti, tik prievarta verčiant pastarąjį geriau dirbti ir didinant biurokratinę naštą, dėl kurios lyg sovietiniais laikais turėtų išryškėti švietimo tobulėjimo nacionalinis mastas. Be to, žvelgiant iš šalies, susidaro įspūdis, kad manoma, jog mokytojams galima atvirai į akis meluoti, pasitelkiant tiesos nerodančią statistiką, ir juos kvailinti visuomenės akyse. Visa tai rodo tik tai, kad švietimas visais lygmenimis dalies politikų, ministerijos ir savivaldybių atstovų vis labiau yra devalvuojamas, prisidengiant tiesos neatitinkančiu kokybės didinimo imitavimu. Tai neišvengiamai veda į organizacinės kultūros nuopuolį švietimo įstaigose, ką akivaizdžiai ir matome iš masiškai žiniasklaidoje viešinamų faktų (nevaldomai smurtaujama prieš mokytoją, mokinį, mokyklos personalą, mokyklose platinami rūkalai, narkotikai ir t. t.). Ilgainiui visa tai tampa visuotine nacionalinės kultūros ir nacionalinio identiteto degradacija, kurios požymius aiškiai pastebime jau ir viešojoje erdvėje. Į gatves išėję mokytojai atvirai pasakė, kad, jeigu kritinio nuopuolio ribą pasiekę procesai švietimo sistemoje nebus sustabdyti dabar, ateityje Lietuva nebebus ta valstybė, kurią dabartiniai ir vėlesni jos vaikai norėtų ginti.
Tad iš tiesų ne pedagogų keliami siekiniai Vyriausybei ir Seimui yra nekuklūs, kaip kad bandoma parodyti, o švietimo politika, kuria keliami pedagogams neįveikiami reikalavimai, yra nepajėgi užtikrinti sąlygas, būtinas pasiekti šios politikos keliamus tikslus. Tad arba tikslai turi būti keičiami į realius, arba turi būti atrasti pakankami ištekliai jiems įgyvendinti.
LAMPSS taryba, atsižvelgusi į išsakytus argumentus, kurie grįsti ilgalaike švietimo būklės stebėsena pasitelktais moksliniais tyrimais ir išsamia istorine bei prognostine pokyčių pasekmių analize, ragina politikus įsigilinti ir suprasti susidariusios padėties rimtumą bei ilgalaikes grėsmes, kylančias lietuvių tautai, todėl jau šiandien siūlo priimti atsakingus sprendimus, kurie pagerintų, o ne blogintų ir taip kritiškai suprastėjusios padėties švietime.