1936-04-26 – 2023-11-28
Eugenijus Petrovas gimė 1936 m. balandžio 26 d. Leningrade (dab. Peterburgas, Rusija) tarnautojų Petro Petrovo (g. 1907 m., žuvo Antrajame pasauliniame kare, tiksli data nežinoma) ir Katerinos Lupanovos-Petrovos (1909–1995) šeimoje. 1942 m. rudenį šeima vokiečių buvo evakuota į Lietuvą. 1955 m. Eugenijus baigė Joniškėlio vidurinę mokyklą, 1960 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Fizikos fakultetą ir įgijo gamybos pagrindų mokytojo specialybę. 1960–1963 m. E. Petrovas dirbo Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoju, gamybinės dalies vedėju. 1963–1969 m. dirbo Vilniaus lengvosios pramonės technikume dėstytoju, 1969–1973 m. Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute vyresniuoju inžinieriumi, 1973–1979 m. Vilniaus „Ventos“ gamybinio susivienijimo konstravimo biure vadovaujančiuoju inžinieriumi, 1979–1990 m. – Lietuvos mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos instituto „Helikono“ bandomojoje gamykloje pirmos kategorijos inžinieriumi konstruktoriumi.
Prasidėjus Atgimimui, Eugenijus Petrovas aktyviai įsijungė į jo veiklą. Jis buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Puslaidininkių fizikos instituto iniciatyvinės grupės narys, Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas, Vilniaus miesto darbininkų ir tarnautojų draugijos „Labora“ tarybos pirmininko pavaduotojas, gilinosi į tautinių bendrijų ir tautinių mažumų problemas, ieškojo jų sprendimų. Rūpinosi lietuvių kalbos išsaugojimu, jos likimu.
1990 m. kovo 4 d. Vilniaus miesto Tauro rinkiminėje apygardoje Nr. 12 E. Petrovas buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Rinkiminėje kovoje ėjęs su Sąjūdžio programa, jis įveikė promaskvietiškos LKP (TSKP) narį Viačeslavą Dobyčiną. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Atgimimo metais pradėjęs gilintis į tautinių bendrijų ir tautinių mažumų problemas, Eugenijus Petrovas šią veiklą tęsė ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, dirbdamas nuolatinėse Piliečių teisių ir tautybių reikalų, Biudžeto komisijose bei Rytų Lietuvos problemų laikinojoje komisijoje. E. Petrovas buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys, Komisijos Šalčininkų rajono, Ignalinos rajono Sniečkaus (dab. Visaginas) gyvenvietės savivaldybių tarybų, jų organizacijų ir pareigūnų antikonstitucinei veiklai ištirti pirmininkas, Ignalinos atominės elektrinės perėmimo Lietuvos Respublikos jurisdikcijon darbo grupės narys, priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai.
Nuo 1991 m. gegužės 8 d. E. Petrovas priklausė Sąjūdžio centro frakcijai, buvo vienas iš Lietuvos centro judėjimo steigimo iniciatorių, Centro sąjungos narys. 1993 m. dirbo Lietuvos Valstybinės regioninių problemų komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo patarėju, 1994–1997 m. – Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vyriausiuoju specialistu, skyriaus vedėju. 1998 m. buvo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos grupės vadovas.
E. Petrovas yra keleto išradimų autorius, paskelbęs mokslinių straipsnių kietojo kūno fizikos ir puslaidininkių prietaisų technologijos klausimais. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio išradėjo garbės vardas. Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Su žmona Nijole Podžiūnaite-Petroviene (g. 1945) užaugino keturis vaikus: dukras Ingą (1964–2015) ir Sigutę (g. 1969) bei sūnus Kostą (g. 1979) ir Andrių (g. 1979).
Atsisveikiname su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, nepaprastai atsakingu, jautriu ir šiltu žmogumi, išlaikiusiu ištikimybę Sąjūdžio dvasiai ir visas jėgas atidavusiu Lietuvos valstybės kūrimui bei stiprinimui. Parengta pagal Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo pranešimą