1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybingumą, Lietuva į pasaulio žemėlapius vėl įrašyta kaip savo etnografinėse žemėse atsikūrusi valstybė.
Nepriklausomos Lietuvos teritoriją dengė carinio laikmečio varstinės matų sistemos ir administravusios Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo kaizerinės Vokietijos topografiniai žemėlapiai. Jie buvo sunkiai interpretuojami dėl prasto spalvinio atskirų objektų išskirtinumo, pakitusios informacijos nuo sudarymo datos ir dėl iškraipytų, kartais ir neatpažįstamų, vietovardžių. Naujos topografinės medžiagos reikalingumas buvo neabejotinas.
1922 m. topografinių darbų organizavimas buvo pavestas inžinieriui geodezininkui A. Krikščiūnui, vėliau ilgamečiam Topografijos dalies ir Karo topografijos skyriaus viršininkui. 1924 m. Krašto apsaugos ministerija prie kariuomenės Generalinio štabo įkūrė Topografijos dalį, 1929 m. išaugusią į Krašto apsaugos ministerijos Karo topografijos skyrių. Tuomet nuspręsta, kad krašto ūkiui ir karinėms reikmėms būtini topografiniai žemėlapiai masteliu 1:25 000 ir 1:100 000. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios M 1:25 000 tespėta išleisti 92 lapus iš Lietuvą dengti planuotų 823 (su Vilniaus okupuotu kraštu), arba apie 1/6 Lietuvos teritorijos. M 1:100 000 topografiniais žemėlapiais iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo padengta apie 2/3 Lietuvos teritorijos nuo pajūrio iki okupuoto Vilniaus krašto be pakraščių pagal Lietuvos sienas. Taip atsirado smulkesnio mastelio žemėlapių leidybos būtinybė.
1933 m. išleistas „Lietuvos Žemėlapis“ masteliu 1:400 000. Tai dviejuose lapuose atspausdintas žemėlapis, apimantis visą etnografinę Lietuvos teritoriją. Rytinė valstybės siena jame pažymėta pagal 1920 m. sutartį su Rusija, tad apėmė ir lenkų okupuotą Vilniaus kraštą. Žemėlapio paskirtis: valdymo ūkio organizavimo, mokslo tyrimo ir turizmo bei visuomeniniams tikslams. Sudarant žemėlapį, ypatingas dėmesys buvo skirtas vietovardžių norminimui. Valsčių mokytojų atsiųstus vietovardžių sąrašus tikrino kalbininkai J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius. Renkant medžiagą apie Vilniaus krašto vietovardžius, talkino prof. Z. Žemaitis, prof. V. Ruokis, prof. T. Ivanauskas. Upių pavadinimai paimti iš prof. S. Kolupailos pateiktos medžiagos. Žemėlapio redaktorius A. Krikščiūnas – pulkininkas, Vyriausiojo štabo Karo topografijos skyriaus viršininkas. Išleistos 5 žemėlapio serijos (variantai), besiskiriančios pateikiamos informacijos ir spalvų kiekiu:
– A serijos žemėlapis atspausdintas penkiomis spalvomis: juodi kontūrai ir gyvenamųjų vietovių pavadinimai, mėlyni vandenys ir jų pavadinimai, žalia ir dviejų atspalvių rudomis spalvomis išskirti įvairių aukščių reljefo sluoksniai. Viena iš rudų spalvų pažymėta valstybės siena;
– B serijos žemėlapis atspausdintas taip pat 5 spalvomis. Žemėlapio baltame fone žalia spalva išskiriami miškų masyvai. Reljefas pažymėtas rudomis horizontalėmis, raudona spalva pažymėti keliai ir pirmos klasės vieškeliai, valstybės siena, apskričių ribos ir demarkacinė linija, skirianti okupuotą Vilniaus kraštą. Kiti turinio elementai – tokių pačių spalvų, kaip ir A serijos žemėlapyje;
– C serijos žemėlapis toks pats kaip ir B serijos, tik jame nėra pavaizduotų horizontalių. Žemėlapis spausdintas 4 spalvomis;
– D serijos žemėlapis sudarytas iš B serijos žemėlapio, pašalinus miškus ir horizontales. Žemėlapis buvo spausdinamas 3 spalvomis: juodi kontūrai, mėlyni vandenys ir raudona spalva paryškinti keliai, Valstybės sienos, administracinės ribos;
– E serijos žemėlapyje pavaizduoti tik hidrografijos elementai su pavadinimais ir horizontalės. Taip pat šios serijos žemėlapyje nėra ir tų elementų, kurie kitų serijų žemėlapiuose atspausdinti juoda spalva, nepažymėtos gyvenamosios vietovės, keliai, administracinės ribos, nėra kartografinio tinklo ir žemėlapio rėmelių. Žemėlapis spausdintas 2 spalvomis.
Šis Lietuvos žemėlapis atspaustas litografijos būdu ant dviejų suklijuotų lapų. Žemėlapio matmenys – 100,3×95,5 cm. Žemėlapis sudarytas kūginėje Gauso projekcijoje, kurioje kūgis kerta elipsoidą ties 54° ir 56° lygiagretėmis. Ašinio dienovidinio ilguma – 24°, skaičiuojama nuo Grinvičo. Kartografinio tinklo linijos išvestos žemėlapyje kas 15′ platumos ir 30′ ilgumos. Horizontalės išbraižytos kas 20 metrų, Baltijos jūros šelfe izobatės pažymėtos kas 10 m, Kuršių mariose – kas 2 m.
Kaip rašoma to meto spaudoje, „žemėlapio kaina – labai pigi. Pavyzdžiui, Friederichsen’o 1:750 000 žemėlapis kaštuoja bene 10 litų. Be didžiųjų centrų, žemėlapyje sužymėti miesteliai, bažnytkaimiai, valsčių buveinės, didesnieji kaimai ir kai kurie svarbieji vienkiemiai. Miškai dėl masto smulkumo pažymėti apibendrintai, upės, upeliai ir ežerai tiksliai surūšiuoti ir svarbiausi jų pažymėti. Vietovardžiai parašyti teisinga rašomąja kalba, tik dėl vieno kito kyla mažų abejojimų, pavyzdžiui, parašyta, „Širvintai” (ne Širvintos), „Pajūralis” ir kai kurie kiti. Bet mūsų vietovardžių rašyba tiek nenusistojusi, jog sunku kartais ir pasakyti, kaip teisingiau parašyti“.
Tai yra pirmas visos Lietuvos žemėlapis, pagamintas pagal visas kartografijos taisykles, ko labai trūko visiems iki to laiko išleistiems Lietuvos žemėlapiams. Šis lietuviškas žemėlapis stiprino šalies piliečių sąmonėje nepriklausomos Lietuvos įvaizdį.
Valdas Urbanavičius
Autorius yra Kauno kolegijos dėstytojas, Lietuvos kartografų draugijos valdybos narys.