Spalio 20 d. Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai buvo atvežti į Šv. Jonų bažnyčią pagerbti. Su juo atsisveikino visi susirinkusieji, o vakare bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Spalio 21 d. partizanų vadas palaidotas Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karių laidojimo kvartale.
Pernai spalį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, Dzūkų gatvėje esančio pastato, kuriame nuo 1944 m. veikė sovietinių struktūrų – NKVD-MVD-MGB Leipalingio poskyris ir stribų būstinė, kieme vykdytų archeologinių kasinėjimų metu buvo rasti užkasti žuvusio partizano palaikai. Kaip skelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, DNR tyrimai patvirtino, kad tai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. tuometiniame Skuodo valsčiuje, Ketūnų kaimo ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. J. Vitkus įstojo į Kauno karo mokyklą, 1921-aisiais baigė ir buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą. Vėliau jis gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938 m., gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo tuomečiuose leidiniuose, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941 m. Lietuvą okupavus naciams, J. Vitkus pasitraukė iš kariuomenės. 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę ir antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį – steigė štabus, rengė dokumentus. 1946 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. J. Vitkus-Kazimieraitis parengė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą ir kita, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“, rašė karo dienoraštį. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu rezistentų vienijimusi – bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą.
1946 m. J. Vitkaus-Kazimieraičio vadovaujamas štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“. Pasak partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus – tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas“. Jis J. Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju. 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo J. Vitkus-Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad jo kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme. Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie J. Vitkaus-Kazimieraičio žūtį buvo informuoti aukščiausi tuometės Sovietų Sąjungos vadovai. 1948 m. bolševikai J. Vitkaus-Kazimieraičio žmoną Genovaitę su penkiais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.
1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame partizanų suvažiavime 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus J. Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais). 1997 m. Prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadinta Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, progimnazija gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
Dr. Raimundas Kaminskas