Dauguma ekonomistų pastovų ir ilgalaikį ekonomikos augimą laiko vienu iš svarbiausių ekonominės pažangos veiksnių.
Buvo laikas, kai nemaža dalis specialistų manė, kad ekonomikos raida gali būti tolygi, o nepageidaujamų nuosmukių galima išvengti. Jų įkvėptas JAV prezidentas Lindonas Džonsonas (angl. Lyndon Baines Johnson) 1960-aisiais pareiškė, kad naujoji ekonominė strategija Amerikai leidžia išvengti pasikartojančių ekonominių krizių, o cikliški nuosmukiai eliminuojami dar jiems neprasidėjus. Deja, visa tai buvo tik naivi svajonė, nes tikrovė pasirodė esanti kitokia.
Šiandien rinkos ekonomikos cikline raida jau niekas neabejoja. Dar daugiau – nemaža dalis ekonomikos ekspertų krizes laiko Dievo rykšte, gal net antgamtiniu, nuo žmogaus valios nepriklausančiu reiškiniu. Saikingesni ekonomistai mano, kad ekonomikos krizių egzistavimas yra pačios ekonominės sistemos trūkumas, laisvosios rinkos netobulumo rezultatas. Jų nuomone, finansinių krizių priežastis yra ne koks nors kosmetinis ekonomikos defektas, o esminis tos sistemos bruožas, jos yda, verčianti visą ekonominę sistemą patirti pasikartojančius sukrėtimus. Ir čia jie yra teisūs, ypač jei ydomis laikysime paradoksalius (ar nežinomus) ekonomikos dėsnius.
Sprendimų paieška. Žvilgsnis į istoriją
Vienas pirmųjų augimo dėsningumo paieškas pradėjo anglų ekonomistas ir sociologas T. Maltusas (angl. Thomas Malthus, 1766–1834), 1798 m. paskelbęs darbą „Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrimas“. Šiame darbe mokslininkas teigė, kad pasaulio gyventojų populiacija didėja geometrine progresija (eksponentiškai), o maisto kiekis (kartu ir ekonomika) auga tik aritmetine progresija (tiesiškai). Remiantis tokiais modeliais, buvo daroma išvada, kad vieną dieną žmonija patirs krizę – pritrūks maisto. Tai trikdė ekonomistus ir demografus. Prasidėjo problemos sprendimo paieškos, nes begalinio augimo modeliai (eksponentinis ir tiesinis) akivaizdžiai netiko biologinių populiacijų modeliavimui.
Pastebėjus, kad begalinis augimas turi siaurą praktinį taikymą, buvo pradėti kurti riboto augimo modeliai. Moksliniams tyrimams riboto augimo (logistiniai) modeliai plačiau pradėti taikyti XIX a. pradžioje. Priminsime, kad logistinės funkcijos grafikas primena horizontaliai ištemptą raidę „S“. Prisotinantis (logistinis) augimas yra paremtas principu: „Visa, kas auga, turi konverguoti, t. y. turėti baigtinę ribą.“ (angl. Flannery O’Connor, 1925–1964). 1825 m. B. Gompercas (angl. Benjamin Gompertz, 1779–1865) pasiūlė logistinį modelį žmonių gyvenimo trukmei modeliuoti. 1838 m. P. F. Verhulst (1804–1849) pasiūlytas modelis buvo plačiai taikomas ne tik demografijoje, bet ir kitose mokslo srityse. Vėliau logistinius augimo modelius tobulino B. Robertson, R. Pearl, Z. Griliches, E. Mansfield,
E. M. Rodgers ir daugelis kitų.
Finansinis prisotinimas. Rinkos pusiausvyra
Tačiau minėtų autorių siūlomi modeliai mažai tiko ekonominių procesų modeliavimui. Proveržis buvo pasiektas tik 2002 m., kai, remiantis P. Verhulst logistiniu augimo modeliu, Vilniaus universitete buvo sukurti originalūs prisotinimo procentai (kartais vadinami bendraisiais ar logistiniais procentais arba palūkanomis). Prisotinimo procentai tapo naująja ekonominio augimo paradigma. Bene svarbiausia inovacija buvo tai, kad prisotinimo procentai atskleidė, jog, didėjant rinkos prisotinimui, investicijos pelningumas auga hiperboliškai. Tas reiškinys buvo pavadintas didėjančio pelningumo fenomenu.
Prisotinimo procentai pasižymi daugeliu naujų, išskirtinių savybių. Vienas esminių prisotinimo teorijos veiksnių yra tai, kad prisotinimo procentai (palūkanos) gali būti pertvarkyti į pasiūlos funkciją, bendrąją naudingumo funkciją ir paklausos funkciją (žr. brėžinį).
Svarbu pabrėžti, kad prisotinimo paradokso kreivė yra pasiūlos kreivės prototipas, t. y. pasiūlos funkcija kildinama tiesiogiai iš prisotinimo fenomeno, kuris, savo ruožtu, išreiškiamas tiesiogiai iš prisotinimo procentų. Be to, pasiūlos ir paklausos funkcijos gali būti transformuotos ir į bendresnes, t. y. visuminės pasiūlos ir visuminės paklausos, funkcijas.
Vienas svarbiausių finansinio prisotinimo teorijos akcentų yra tai, kad ji remiasi naujo tipo rinkos pusiausvyros modeliu, turinčiu specifinę pasiūlos funkciją (kaip jau minėjome, sudarytą prisotinimo fenomeno pagrindu), leidžiančią įvertinti rinkos talpą ir modeliuoti pusiausvyrą uždarose (prisotinamose) rinkose. Modelio specifika – pasiūlos funkcija yra ribojama didžiausio siūlomų produktų kiekio Qp (vertine išraiška), o agreguotų rodiklių atveju – potencialiojo BVP. Dėl to, kintant rinkos talpai Qp, keičiasi pasiūlos kreivės padėtis, kartu ir pasiūlos-paklausos kreivių susikirtimo taškas (kaina P). Tai leidžia analizuoti kainos struktūrą ir apčiuopti ekonominių burbulų ištakas. Nustatyta, kad rinkos finansinis prisotinimas formuoja deficitinę rinką.
Finansiniai burbulai
Prisotinimu paremtas rinkos pusiausvyros modelis leidžia identifikuoti ekonominius burbulus. Išskiriami trys burbulų tipai: kainų, finansinis-rezonansinis ir infliacinis. Kiekvienas tų burbulų turi savo specifiką. Infliacinis burbulas yra makroekonominis fenomenas, finansinis-rezonansinis burbulas – pavienių rinkų reiškinys, o kainų burbulas – raritetų (retenybių) savybė.
Kainų burbulai yra populiarūs, prekiaujant retenybėmis. Žymiausia tokio tipo problema, siekianti Aristotelio laikus, yra vandens-deimantų paradoksas. Kainų burbulas remiasi tuo, kad pasiūloje, paprastai, dalyvauja vienintelė prekė, turinti išskirtinai stiprią paklausą. Dėl to prisotinimo pusiausvyros modelyje pasiūlos funkcija virsta vertikalia tiese, o spartų kainos augimą užtikrina vien tik specifiškai aktyvi paklausa – dešinėn besislenkanti paklausos kreivė.
Finansiniam-rezonansiniam burbului būdinga tai, kad jis atsiranda, tik finansiškai prisotinus rinką. Buvo nustatyta, kad rinkos prisotinimas paverčia ją deficitine rinka: didėjant prisotinimui, stiprėja ir deficitas. Tokioje rinkoje kiekviena investicija sukelia impulsą, skatinantį naują augimą. Sužadinti kainos augimo lūkesčiai dėl grįžtamojo ryšio stiprina paklausą. Nauja investicija pakartoja ankstesnį kainos augimo ciklą ir taip sukelia kainos svyravimus. Reguliarus intensyvus investavimas sužadina kainos augimo rezonansą – finansinį burbulą.
Rezonanso efekto esmę lengva suprasti, remiantis sūpynių įsiūbavimo pavyzdžiu, kai tam naudojami periodiniai impulsai (stumtelėjimai). Kad sūpynės būtų efektyviai įsiūbuotos, išorinio poveikio dažnis turi sutapti su sūpynių nuosavu dažniu. Šiuo atveju kiekvienas stūmimas turi įvykti toje pačioje sūpynės judesio fazėje. Tam tikra prasme investavimą galima palyginti su supimosi procesu. Investavimo momentą galėtume sulyginti su besisupančių sūpynių stumtelėjimu. Jei investavimo dažnumas sutampa su rinkos nuosavu pelningumo svyravimu, galima tikėtis pelningumo padidėjimo. Apskritai investavimas yra chaotiškas procesas, tačiau didelis investavimo intensyvumas, pasireiškus minios efektui ir autosinchronizacijai, sukuria kvazirezonansinį reiškinį.
Infliacinis burbulas gali būti vertinamas dvejopai – tiek mikroekonominiu, tiek ir makroekonominiu aspektu. Žiūrint mikroekonominiu aspektu, galima teigti, kad nei kainų, nei finansinis burbulai pavieniui infliacijos nesukuria. Infliaciją sukuria tokių burbulų visuma. Todėl infliacinis burbulas bus tuomet, kai finansiniai-rezonansiniai burbulai pasireikš daugeliui šalies ekonominių rinkų vienu metu. Kurdami pavienius finansinius-rezonansinius burbulus, gauname paklausos sukeltą infliaciją.
Pasitelkus visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos sąvokas, infliacinį burbulą galima nagrinėti ir makroekonominėmis priemonėmis. Tokia galimybė egzistuoja, kadangi tiek kapitalas rinkoje, tiek bendrasis produktas šalies ekonomikoje (jo augimas) modeliuojami tomis pačiomis priemonėmis – paprastaisiais, sudėtiniais ar prisotinimo procentais (palūkanomis). Tik modeliuojant visos ekonomikos procesus naudojami agreguotieji rodikliai. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju vietoj potencialiojo (ribinio) kapitalo naudojamas potencialusis BVP.
Infliacinį burbulą, kaip ekonominės pusiausvyros stabilumą pažeidžiantį reiškinį, galima apibrėžti taip: infliacinis burbulas – tai makroekonominis reiškinys, kai bendroji paklausa (paklausą kuriančių finansinių išteklių visuma), cikliškai veikdama, pasiekia gamybinių pajėgumų ribą, t. y. tiesiogiai priartėja prie potencialiojo BVP (prisotina ekonomiką), o dėl visuminės pasiūlos kainų lygio augimo hiperbolinio charakterio visuminės paklausos-pasiūlos sąveikos sritis pakyla į kainų kaitimo zoną (sąveikos viršutinę dalį).
Rinkos virsmas
Čia svarbu suprasti, kad rinkos finansinis prisotinimas sukelia jos virsmą, tiksliau bifurkaciją –skilimą į dvi skirtingo tipo rinkas: deficitinę (kaistančią) ir pusiausvyrą išlaikančią rinką. Naujasis rinkos pusiausvyros modelis iš dalies pakeitė laisvosios rinkos sampratą: rinka laikytina laisvąja, tik esant rinkos pusiausvyrai, t. y. kai paklausa apytiksliai lygi pasiūlai. Tuo tarpu kaistanti arba deficitinė rinka (kai paklausa yra didesnė už pasiūlą) yra nestabili, todėl ji turi būti valdoma.
Taigi, dėl finansinio prisotinimo įvyksta prekių ar paslaugų deficito virsmas (ekonominio augimo išsišakojimas – bifurkacija): esant pakankamam finansiniam prisotinimui, susiformuoja komercinis (spekuliacinis) deficitas, lydimas ekonominio augimo ir paklausos infliacijos. Tuo tarpu, jei prisotinimas yra nepakankamas (sakome, prisotinimo nėra), esant rinkose nepalankioms sąlygoms, gali atsirasti vartojimo deficitas (produkcijos trūkumas) ir jo sukeliamas ekonominis nuosmukis bei sąnaudų infliacija, kuri yra pagrindinė stagfliacijos prielaida. Pati stagfliacija susiformuoja dėl klaidingų vyriausybės veiksmų, kai paklausa skatinama sąnaudų infliacijos sąlygomis.
Taip finansinis prisotinimas transformuoja laisvąją rinką ir priartiną ją prie fizikinių objektų, kurie nevaldomi apskritai veikti negali. Remiantis fizikinių mechanizmų pavyzdžiu, ekonomikoje turėtų būti ribojamas rinkų prisotinimo laipsnis. Turėtų būti valdomas investavimas ir kartu kontroliuojamas rinkų kaitimas bei burbulų pūtimasis, nes pastarieji ir yra esminė nestabilumo ir krizių priežastis. Kitaip tariant, laisvoji rinka, ją prisotinus, praranda savireguliacijos ypatybę, nesusidoroja su daugeliu kylančių iššūkių, todėl pageidautinas išorės įsikišimas.
Investavimo procesas glaudžiai siejamas su grįžtamuoju ryšiu: kuo tvirtesnis grįžtamasis ryšys, tuo stipresnis yra rinkos prisotinimas. Ekonomikoje, kaip žinia, grįžtamąjį ryšį lemia išaugęs pelningumas: visais laikais dideli pelnai, tarsi magnetas, traukė minias investuotojų. Reikia nepamiršti, kad techniniai įrenginiai su stipriu grįžtamuoju ryšiu nuo seno turi našumo valdiklius, dėl to veikia stabiliai ir yra gana efektyvūs. Plačiai žinomas pavyzdys su garo varikliu – didėjantis garų slėgis yra valdomas sklendėmis, vožtuvais ir mažinant pakuros temperatūrą. Pavyzdžiu galėtų būti ir Džeimso Vato (angl. James Watt, 1736–1819) išrastas garo variklio išcentrinis reguliatorius. Kalbant apie automobilius, jų greitis yra ribojamas ne tik valdant variklio galingumą ar naudojant stabdžius, bet ir eismo taisyklėmis bei kitais reikalavimais. Perfrazuodami ekonominę idiomą, galėtume konstatuoti: laissez-faire (pranc., palikite ramybėje, leiskite veikti – tai laisvosios rinkos sinonimas) automobiliams net lenktynių metu netaikoma, nes veikia griežtos varžybų taisyklės. Neįsivaizduojama situacija, kad miesto gatvėmis laksto automobiliai galingais varikliais be tinkamo vairo ir stabdžių, nepaiso eismo taisyklių ir dar reikalauja laissez-faire, t. y. netrukdykite važiuoti.
Taigi, tvari ekonomika reikalauja arba tenkintis saikingu augimu, arba išmokti profesionaliai valdyti spartų ekonominį augimą.
Prof. Stasys Girdzijauskas
(Pabaiga – kitame numeryje)
Finansinis prisotinimas. Kas tai?