Pasaulinis studentų maištas
Viena paskutiniųjų pasaulinių ekonominių krizių prasidėjo 2007 m., nors problemos ekonomikos padangėje kaupėsi jau seniai.
Tiesą sakant, jos kaupėsi dešimtmečiais, o gal net dar ilgiau. Kaip ir galima buvo tikėtis, praėjus pradiniam sukrėtimui, sujudo ir studentai: 2014 m. buvo paskelbtas pasaulio studentų ekonomistų atviras laiškas. Trisdešimties pasaulio šalių, 65 ekonominių asociacijų studentai, palaikomi tūkstančių specialistų ir ekonomikos ekspertų, suprato, kad dėstomas ekonomikos mokslas yra ydingas, kad ekonomikos teorijos lygis arba, tiksliau sakant, toks jos pateikimas veda į aklavietę. Veda ne tik dabartinę studentų kartą, bet ir būsimąsias. Iš esmės tai buvo pasaulinis maištas, protestas prieš universitetuose dėstomą nepatikimą ar net klaidingą ekonomikos mokslą. Studentai protestavo dėl to, kad pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje ne tik nebuvo ieškoma išeičių iš aklavietės, bet vietoj ekonominių disciplinų tobulinimo buvo realizuojamas stručio principas – slepiamos nepatogios temos, siaurinamos ekonominės programos, ribojama ekonominės minties sklaida.
Smunkantis ekonomikos mokslo prestižas
Studentų protestas neatsirado tuščioje vietoje. 2007 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, dauguma sutrikusių ekonomikos ekspertų tik skėsčiojo rankomis ir nesuvokė, kaip ir kodėl ši krizė kilo. Krito ekonomikos mokslo prestižas. Nepasitikėjimą ekonomikos teorija pradėjo reikšti ne tik verslininkai, politikai, žurnalistai, bet ir patys ekonomistai. Atsirado balsų, kurie ekonomiką išbraukė iš mokslų sąrašo, priskirdami jai meno, filosofijos, religijos ar net magijos sritį. Buvo ir tokių, kurie matė ekonomikos vietą tarp astronomijos ir astrologijos.
Čia ir pasigirdo balsų, krizės akivaizdoje pripažįstančių teorijos bejėgiškumą. Vienas jų – Paul Krugman, 2008 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Jis 2009 m. rugsėjo 2 d. leidinyje „New York Times Magazine“ paskelbė straipsnį „Kaip ekonomistai taip suklydo?“. Jame rašoma: „Kaip matau ekonomistai, kaip grupė, įspūdingą puošnios matematinės aprangos grožį supainiojo su tiesa.“ Tiesa,
P. Krugman pažymi, kad ne visai yra tiesa, kad niekas negalėjo nuspėti krizės. Pavyzdžiu jis pateikia ekonomistą Robert Shiller, vėliau gavusį ekonomikos Nobelio premiją ir tapusį Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu. Nors jis nustatė krizės burbulą ir perspėjo apie skausmingas jo pasekmes, tačiau jo susirūpinimas nebuvo išgirstas.
Krugman buvo ne vienintelis ir ne pirmasis, atkreipęs dėmesį į prastus ekonomikos mokslo reikalus. Vien knygų ar straipsnių, nagrinėjančių ekonomikos teorijos problemas, pavadinimai daug ką pasako: „Juodosios ekonomikos skylės: esė apie tai, kodėl laiko ir pinigų neįmanoma suprasti“ (Žak Sapir); „Netikslus ir izoliuotas ekonomikos mokslas“ (Hausman D. M.); „Kur ekonomika suklydo?“ (Jennings F.); „Kodėl ekonomika dar nėra mokslas“ (Eichner A.);. „Kaip ekonomika tapo religija“ (Rapley J.); „Daugiau šilumos nei šviesos“ (Mirowski P.); „Bendrosios ekonominės teorijos krizė: iššūkiai ateities politinei ekonomijai“ (Nekipelov A.); „Krizė atėjo amžiams? Šiuolaikinės ekonomikos teorijos problemos“ (Bilych G. J.); „Postautistinė ekonomikos apžvalga” – protesto žurnalas, leistas 2000–2007 m.
Tokį sąrašą būtų galima tęsti. Tai, kad ortodoksinės ekonomikos mokslo raida turi problemų, pastebi gausus būrys ekonominės minties tyrinėtojų ir kitų šios teorijos ekspertų, tačiau siūlančių racionalius problemų sprendimus – mažoka.
Kokia situacija Lietuvoje?
Pasaulio studentai šiuo klausimu mato daug, net ypač daug problemų. O kaip yra Lietuvoje? Lietuvoje, pasirodo, kaip ir daugeliu kitų klausimų, viskas gerai. Jokių problemų! Kaip rašoma protesto įkarštyje pasirodžiusiame straipsnyje „Kokios ekonomikos studijos leistų išvengti finansinių katastrofų ateityje?“ (Edgaras Savickas, LRT.lt): „LRT.lt kalbinti jaunimo švietimo ekspertai teigia, kad Lietuvoje ir taip viskas yra gerai.“ Taip, viskas Lietuvoje su ekonomikos teorija ir jos dėstymu yra puiku, tik dėl ko vyksta krizės, pasakyti negali nė vienas jos ekonomistas. Bet tai – ne Lietuvos problema: krizės ateina iš užjūrių, tai ten tegul ir aiškinasi priežastis.
Kitas Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jozeph Stiglitz straipsnyje, paskelbtame dar 2010 m., pripažino, kad ekonomikos teorija yra klaidinga, nes kai kurie sprendimai, priimami remiantis ekonominiais modeliais, yra neteisingi (žr. Joseph Stiglitz (2010). Needed: a new economic paradigm. Financial Times, August 20, 2010).
Kur glūdi teorijos klaidos?
Pastarojo laikotarpio tyrimai, atlikti Vilniaus universitete, parodė, kad pagrindinė ekonomikos mokslo nesėkmių priežastis yra perteklius. Būtent ne trūkumas, o perteklius. Kapitalo, finansų, pinigų perteklius. Perteklius, kuris lemia rinkų ar ekonomikų neadekvatų finansinį prisotinimą, po kurio kyla ekonominiai nuosmukiai, sukrėtimai, krizės, o kai kada – ir karai.
Įdomu, kad ir pats ekonomikos, kaip mokslo, apibrėžimas yra klaidingas, tiksliau – ydingas ar tiesiog pasenęs. Kai kuriose enciklopedijose pateikiama, kad „ekonomika (gr. oikonomikē – ūkininkavimo menas), socialinis mokslas, tiriantis šalies ar kito ūkinio vieneto ūkinę būklę ir veiklą, kuria siekiama, veiksmingiausiai naudojant turimus ribotus ekonominius išteklius, geriausiai patenkinti neribotą visuomenės poreikį įsigyti prekių ir paslaugų“. Apibrėžimų esama įvairių, tačiau kai kur dar griežčiau pabrėžiama: vietoj „naudojant turimus ribotus ekonominius išteklius” sakoma: „esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui“ ir pan. Taigi, pagal apibrėžimą ekonomikos mokslas orientuotas į ribotus išteklius ir neribotus poreikius. Čia net neužsimenama apie kokią nors išteklių gausą ar perteklių, sukeliantį rinkų ir ekonomikų prisotinimą, ypač finansinį. Be to, minima, kad poreikiai – neriboti, tad apie perteklių ar prisotinimą negali būti ir kalbos.
Tačiau tikrovė yra ta, kad ekonomikoje veikia dėsniai, nepriklausantys nuo išankstinių teoretikų nuostatų. Prisotinimo atveju lemiantis yra mažai kam žinomas didėjančios grąžos (pelningumo) fenomenas. Dėl jo egzistavimo buvo nevaisingai diskutuojama dar prieš šimtmetį.
John R. Hicks klaida
Frederic Jennings straipsnyje „Kur ekonomika suklydo?“ (What Went So Wrong in Economics, MPRA, 2023) teigiama, kad prieš šimtą metų (dar iki Maršalo sintezės žlugimo) pasirodė britų ekonomikos istoriko John H. Clapham (1922) straipsnis „Apie tuščias ekonomines dėžes“ (angl. „On Empty Economic Boxes“). Straipsnyje nagrinėjama didėjanti ir mažėjanti grąža ir teigiama, kad negalime atskirti didėjančių sąnaudų nuo mažėjančių. Su tuo nesutiko Britų akademijos narys Arthur Pigou. Jis tiesiog bandė „atskleisti šarlatanų melą…“.
Šios diskusijos apie augantį ar mažėjantį pelningumą staiga baigėsi, kai būsimasis Nobelio ekonomikos premijos laureatas John R. Hicks 1939 m. išleido knygą „Vertė ir kapitalas“ (angl. Value and Capital). Vos keliuose puslapiuose J. R. Hicks atmetė didėjančią grąžą. Vėliau jo pritarimas mažėjančiai grąžai buvo įvertintas, kaip „ankstyvas žingsnis, privertęs ekonomiką padaryti siaubingą ilgalaikę klaidą“. Įdomu, kad J. R. Hicks Nobelio premiją gavo 1972 m., tačiau vėliau, 1976 m., atsiprašė už klaidą, padarytą dar 1939 m. Pripažinimas įvyko per vėlai, todėl nedaug kas pastebėjo šį atsitraukimą.
Galutinai situacija paaiškėjo, kai Vilniaus universitete buvo sukurta finansinio prisotinimo teorija, kurioje didėjančios grąžos fenomenas užima vieną iš centrinių vietų. Naujoji teorija parodė, kad grąžos didėjimo fenomenas pasireiškia tik finansiškai prisotintoms rinkoms. Jei rinka neprisotinta, grąža nedidėja.
Iš skurdo teorijos į gausos teoriją
Atsakant į klausimą, ar ekonomikos teorija iš tikrųjų yra klaidinga, galima pasakyti, kad kai kalbama apie neprisotintas kapitalu rinkas, tai ekonomikos teorija yra teisinga ir jai tinka klasikinės ekonomikos (Adamo Smito ir jo pasekėjų) aptikti ir paskelbti dėsniai bei principai. Klaidos prasideda tuomet, kai šie dėsniai imami taikyti prisotintai rinkai ar visai ekonomikai. Čia galime prisiminti amerikiečių žurnalisto ir kritiko H. L. Menckeno žodžius: „Kiekvienai žmogiškai problemai visada yra lengvas sprendimas – geras, tikėtinas ir neteisingas.“
Prisotintai rinkai suprasti ir ją valdyti nepakanka įprastų taisyklių ir principų, kurie buvo taikomi, tarkim, dar industrinės revoliucijos laikais, o kad ir vėliau, kai klestėjo nepriteklius, kai rinkoms trūko kapitalo ir finansinis prisotinimas buvo retenybė. Nuo to laiko pasaulis stipriai pasikeitė – tapo sotesnis, turtingesnis, pinigingesnis, smarkiai išsiplėtė investavimo galimybės, atsirado daug prisotinamų rinkų. Joms valdyti reikia ir naujos teorijos, grįstos nauja paradigma. Nauja teorija reikalinga dar ir dėl to, kad nekontroliuojamai augant ekonomikai ir kylant bendrai gerovei, kartu didėja ir atskirtis – ji yra nevaldomo (eksponentinio) augimo padarinys: pagal jį didelis turtas auga daug sparčiau, nei menkas turtas.
Čia verta prisiminti populiarų sovietinių politekonomų posakį: „Krizės glūdi pačioje kapitalizmo prigimtyje, jos – neišvengiamos.“ Nors finansinio prisotinimo krizės yra visuomenės sotumo padarinys, tinkamai elgiantis jų išvengti ne tik galima, bet ir būtina. Tam reikia užbaigtos teorijos ir tinkamo jos realizavimo.
Teorija yra vienintelė visiems ir visur
Apskritai situacija nėra nauja ar išskirtinė. Dar XX a. pradžioje vienu metu keliose srityse buvo aptikta, kad klasikinės fizikos taikymas yra ribotas. Tuomet gamtos mokslas gebėjo surasti naujas metodologines gaires ir išspręsti amžių sandūros krizę. Buvo sukurti du nauji fizikinių žinių metodai – reliatyvistinis ir kvantinis. Dėl to moksliniai tyrimai perėjo iš makro lygmens į mikro ir mega lygmenis, nes pastariesiems makro lygmens dėsniai pasirodė esą netinkami. Taip atsirado reliatyvumo teorija, kvantinė fizika, mikrodalelių teorija. Pasibaigė era, kai klasikinės fizikos paradigmos šalininkai pasaulį matė tik tokį, kokį vaizdavo Niutonas. Dabar atėjo eilė ir ekonomikos teorijai – tenka keisti ekonominio augimo paradigmą, kad būtų galima pereiti iš skurdo į gausos ekonomikos teoriją. Be to, perfrazuojant populiarų fizikų posakį, galima pridurti: nėra Adamo Smitho ar Johno Keyneso teorijos, nėra jūsų ar mano teorijos, yra vienintelė ekonomikos teorija visiems ir visur.
Apie naująją ekonominio augimo paradigmą – kitame straipsnyje.
Prof. dr. Stasys Girdzijauskas