„Mokslo Lietuvos“ pastaba: Lietuvos Respublikos Seimas, sudarydamas atmintinų datų sąrašą, neturėtų pataikauti valstybės istorijos rusifikatorių ir polonizatorių platinamoms klastotėms. Karalius Gediminas niekada savęs nevadino kunigaikščiu. Jo valdymo laikais Europos žemėlapyje nebuvo tokios valstybės, kaip „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“. Tuometinė Lenkija buvo daug mažesnė už Lietuvos karalystę. Vytautui Didžiajam Romos popiežius skyrė karaliaus karūną. Tas faktas, kad, gabenant ją į Lietuvą, karūną gabenusi mūsų valstybės atstovų grupė Lenkijos žemėse buvo užpulta ir apiplėšta, nereiškia, kad galima šios karūnos nepripažinti: pavogtas daiktas niekada netampa teisėta vagies nuosavybe. Apie Lietuvos, kaip kunigaikštystės, statusą galima kalbėti tik Vytauto įpėdinių laikais. Mūsų valstybės istorijos menkinimas prasidėjo daug vėliau, kai Lietuva pripažino susijungimą su Lenkija XV–XVI a.
Be to, tenka priminti, kad net XX a. Lenkija liko valstybe, nepripažinusia Vasario 16-osios Akto ir Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, statuso. Atvirai agresyvi antilietuviška politika, kurią tuometinė Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį, vykdė nuo Lietuvos atplėštame Vilniaus krašte iki 1940-ųjų, yra gėdingas Lenkijos istorijos puslapis. Niekas nesiruošia dėl to kaltinti dabartinės Lenkijos, tačiau ir nesuteikia jai jokių teisių į Rytų Lietuvos kraštą. Todėl ir bandymai kėsintis į dabartinės Lietuvos raidyną yra nepriimtini. Lietuva jokių pretenzijų lenkų kalbos abėcėlei nereiškia. Dabartinėje Lenkijos teritorijoje gyvenantys lietuviai nėra emigrantai. Jie iš niekur neatsikraustė į Lenkiją. Jie gyvena lietuvių etnografinėse žemėse.
Tačiau kai kurie Lietuvos valdžios struktūrų pareigūnai akivaizdžiai vengia vartoti sąvoką „valstybė“. Sovietmečio pavyzdžiu jie dažniausiai rašo „šalis, kraštas“ ir pan.