Mano močiutės seserį, tetą Ženią, ištrėmė iš tuometinio Leningrado į Kirgiziją už tai, kad ji 1937 m. su grupe klausėsi politinio anekdoto, bet nepranešė apie pasakotoją. Tik po 17 metų, t. y. jau po Stalino mirties, ji buvo reabilituota ir galėjo sugrįžti į Leningradą.
Daug vandens nutekėjo nuo to laiko. Bet šiandien laikai, kai už tokį nepranešimą buvo galima atsidurti už grotų, sugrįžta į Rusiją. Karo priešininkai pasakoja, kad jie stengiasi vengti didesnio susibūriavimo, jog niekas nesužinotų, kaip jie vertina valdžios sukeltą karą. Per dvidešimt Putino valdymo metų Rusija nuo Brežnevo laikų sąstingio sugrįžo prie stalininio teroro. Nebestebina tai, kad formuojasi požiūris į Staliną, kaip į iškilų valstybės veikėją. Rusijoje jau pastatyta 110 paminklų diktatoriui ir jų skaičius vis auga. Nižnij Novgorodo srities Boro mieste rengiamasi statyti Stalino centrą. O kas čia tokio, klausia šio projekto iniciatoriai, juk yra Jelcino centras? Jie nori atidaryti keturių aukštų muziejų, kaip „žmonių, kurie kovojo, nugalėjo ir mirė su Stalino vardu“, atminimo ženklą. Stalino biustą pastate net ten, kur guli jo aukos – „Mednoje“ komplekse, skirtame lenkų belaisvių, nužudytų 1939 m., atminimui. Velikije Luki mieste aštuonių metrų aukščio paminklą Stalinui pašventino vienas iš vietinių šventikų. Kirovo srities Orlovo mieste paminklą diktatoriui pastatė net vaikų aikštelėje, nes šis paminklas ten stovėjo iki 1956-ųjų. Ant jo užrašyta: „Ačiū draugui Stalinui už mūsų laimingą vaikystę.“
Čeliabinske neseniai buvo surengtos iškilmingos pamaldos, skirtos pagerbti šventąjį kankinį Vasilijų Nosovą. Stalino laikais V. Nosovas nepritarė valdžios antibažnytinei politikai, neišsižadėjo tikėjimo, todėl buvo išsiųstas į taigą kirsti miškų, o 1937 m. – sušaudytas. Pamaldose dalyvavo Čeliabinsko srities gubernatoriaus pavaduotojas ir kiti pareigūnai. Kaip jų galvose derinasi neostalinizmas su tirono aukų pagerbimu? Tačiau pasirodo, kad viskas – labai paprasta: šventiko V. Nosovo tragedija panaudojama karo Ukrainoje propagandai. Jo provaikaitis dalyvauja „specialiojoje karinėje operacijoje“ (SKO – taip Rusijos propaganda vadina valdžios pradėtą karą prieš Ukrainą), o kareiviams, esantiems fronte, buvo išsiųstos ikonėlės su šventojo atvaizdu.
Karas Ukrainoje tapo pretekstu formuotis „naujam kultūros sluoksniui“, suteikiančiam trečiąjį kvėpavimą Putino režimui. Daugiau kaip 60 Rusijos mokyklų pavadintos SKO dalyvių vardais. Į ekranus jau išėjo filmas „Liudytojas“, kuris, tiesą sakant, nepateisino platintojų vilčių. Teatrai pasirengę statyti spektaklius apie karą. Norint paskatinti dramaturgus, surengtas konkursas „Nauji laikai. Nauji didvyriai“. Pagal konkurso sąlygas, „pjesė turi atspindėti laiką, kuris iškėlė tikrus didvyrius, bebaimius ir ryžtingus, ginančius mūsų šalį“. Tai – laikas, kuris reikalauja „tiksliai apibrėžti, kas yra Tėvynė, patriotizmas ir tikros žmogiškos vertybės“.
Laikraščio „Žvilgsnis“ (rus. „Vzgliad“) autorė Olga Andrejeva tvirtina, kad „specialioji karinė operacija“ sukėlė Rusijoje kažką panašaus į kultūrinę revoliuciją. Vyksta beveik tas pat, kas darėsi su rusiškąja kultūra po 1917 metų revoliucijos, kai buvo „atsisakyta senųjų stabų ir sukurti nauji didvyriai“. Reaguodami į bandymus „atsisakyti senosios kultūros“, rusų kūrėjai pateikė naujus kūrinius, kuriuose, anot jų, apžvelgiamas šiuolaikinės Rusijos likimas. Vienu iš tokių pavyzdžių tapo patriotinis roko festivalis „Už Rusiją“.
Neostalinizmas suklestėjo karo ir „kultūrinės revoliucijos“ fone, o diktatūra, kaip žinoma, neįsivaizduojama be įskundimų. Mūsų karta, išaugusi Brežnevo laikais, puikiai prisimena filmą „Kaliausė“, kuriame smerkiamas liežuvavimas. Skundikus visur lydėjo panieka. Bet šiandieninėje Rusijoje skundimas tapo įprastiniu reiškiniu: skundžiami kaimynai, bendradarbiai, menininkai, mokytojai ir tėvai, politikai ir tinklaraštininkai. Užtenka įtarti, kad kažkas neteisingai vertina karą. 2022 m. kreipimųsi į Generalinę prokuratūrą skaičius išaugo 26 proc. Šios institucijos duomenimis, dauguma skundų yra susiję su „antiįstatymiškos“ informacijos platinimu internete. Rusijos teisėtvarkos priežiūros agentūra taip pat praneša apie rekordišką skundų skaičių, išaugusį iki daugiau kaip 5 mln. O tai yra aukščiausias rodiklis per pastaruosius du dešimtmečius. Savo populiarumą prokurorai aiškina aukštu piliečių pasitikėjimu priežiūros institucijomis.
Vargu, ar auga pasitikėjimas, o štai baimės tikrai atsirado daugiau. „Levados“ centras surengė apklausą: „Jeigu kažkas viešoje vietoje, pavyzdžiui, laukiant eilėje, autobuse ar traukinyje, pradeda pokalbį apie specoperaciją Ukrainoje, ar įsitrauksite į pokalbį ir išsakysite savo požiūrį?“ 84 proc. atsakė, kad to nedarys. Tai leidžia suprasti, kaip žmonės jau yra įbauginti. Kaip ir mano močiutės laikais, pavojinga ne tik pasakoti anekdotus, bet ir jų klausytis.
Jelena Sorokina
Autorė yra politologė ir žurnalistė. Vertė J. J. Šaltinis: Radijas „Svoboda“ (liet. „Laisvė“), 2023 11 11.