Net augant visuomenės susirūpinimui aplinka, apie perfluoralkilintų ir polifluoralkilintų (PFAS) medžiagų sukeliamą taršą vis dar mažai kalbama.
Spalį Vilniaus Gedimino technikos universitete vykusioje „Zero PFAS. Vilnius Roadshow“ konferencijoje mokslininkai iš Lietuvos, Švedijos, Vokietijos, Latvijos ir Suomijos pasidalino naujausių tyrimų rezultatais. Apie tai, kas yra PFAS ir kokį poveikį šios medžiagos sukelia gamtai bei žmogui, kalbėjomės su konferencijos organizatore, šio universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos instituto vyriausiąja mokslo darbuotoja prof. dr. Edita Baltrėnaite-Gediene.
„Amžinieji teršalai“ mūsų maisto grandinėje
Pasak prof. dr. E. Baltrėnaitės-Gedienės, PFAS – tai keliolikos tūkstančių sintetinių cheminių medžiagų, plačiai naudojamų buityje ir randamų aplinkoje, grupė. Jos sunkiai skyla, bet lengvai kaupiasi gyvuosiuose organizmuose, todėl yra vadinamos „amžinaisiais teršalais“. „PFAS aptinkame geriamajame vandenyje ir žemės ūkio produkcijoje, todėl šios medžiagos jau yra tapusios mūsų maisto grandinės dalyvėmis. Panaudotos maisto pakuotėse, drabužių gamyboje, automobilių ir kompiuterių gamybos bei kitose pramonės šakose, PFAS vėliau patenka į technogeninių atliekų srautus ir teršia aplinką. Su maistu patekusios į mūsų kūną, šios medžiagos sukelia imuninės sistemos, inkstų bei kitų vidaus organų veiklos sutrikimus. Vien Europoje jau žinoma daugiau kaip 17 tūkst. teritorijų, užterštų šiomis medžiagomis, ir yra dar apie 21 tūkst. vietovių, kuriose PFAS tarša – labai tikėtina “, – aiškina mokslininkė.
Trūksta tyrimų ir infrastruktūros
Nors šių medžiagų taršos plitimas kelia pavojų tiek žmonių, tiek gyvūnų sveikatai ir aplinkai, vis dar trūksta išsamių dirvožemio, geriamojo vandens, nuotekų ir net gyventojų sveikatos tyrimų. Tai būdinga ir Lietuvai. Pasak mokslininkės, reikia stiprinti bendradarbiavimą tarp įvairių aplinkos ir visuomenės sveikatos mokslo sričių. „Tikimės, kad šioje konferencijoje tokį bendradarbiavimą jau pavyko pradėti. Artimiausiu metu turi būti parengta PFAS valdymo strategija ir vykdoma specializuota visuomenės sveikatos stebėsena“, – teigia prof. dr. E. Baltrėnaitė-Gedienė. Pasak profesorės, geros praktikos pavyzdžių galime pasimokyti ir iš Švedijos partnerių, tarp jų ir iš skaičiusių pranešimus šioje konferencijoje. Švedai vykdo ilgalaikius dirvožemio, oro uostų aplinkos, geriamojo vandens ir nuotekų, sąvartynų filtrato ir, aišku, žmonių sveikatos tyrimus.
Tuo tarpu Lietuvoje vis dar trūksta tyrimams reikiamos įrangos. „Kiekvienam teršalui ar jų grupei tirti būtina ne tik speciali įranga, tyrimų metodika, bet ir tinkamai parengtas tyrėjų personalas. Žinoma, būtinas ir šios veiklos finansavimas, bet svarbiausia reikia supratimo, kad tai – svarbu. Turint daugiau tyrimų medžiagos, galima ne tik šviesti visuomenę, bet ir padėti valdžios institucijoms priimti mokslo duomenimis pagrįstus sprendimus. Galime pasidžiaugti nebent tuo, kad po šios konferencijos matome Lietuvos ministerijų ir kai kurių žinybų, pavyzdžiui, vandens ruošimo įmonių, susidomėjimą, o tai jau yra pradžia tolimesniam bendradarbiavimui, galinčiam duoti vertingų rezultatų“, – teigia prof. dr. E. Baltrėnaitė-Gedienė.
Milda Mockūnaitė-Vitkienė
Autorė yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Viešosios komunikacijos direkcijos projektų vadovė.