Keturių darbo dienų savaitės modelis: 100:80:100
Keturių darbo dienų savaitės pagrindinė idėja remiasi principu 100:80:100. Šiame modelyje laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę: jis atitinka modelyje 100 proc. dydį. Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui sąlyginai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32, ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti suplanuotas užduotis, kurias anksčiau atliko per penkias. Savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 proc. Ir galiausiai už tai, kad darbdavys mums sumokėtų tokio pat dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. produktyvumu, t. y. įsipareigojame, kad numatytos užduotys bus atliktos per keturias darbo dienas vietoje įprastų penkių.
Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai. Pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 val., dirbant penkias dienas per savaitę. Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. Dviejų savaičių laikotarpiu devynios dienos būtų skiriamos darbui (vietoje įprastinių dešimties), o penkios – asmeniniam gyvenimui (vietoje įprastinių keturių laisvadienių). Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis. Nepriklausomai nuo to, kuris modelis būtų pasirenkamas, tai reikalauja naujo požiūrio į darbuotojus ir į darbų organizavimo procesą. Akivaizdu, kad šiuose modeliuose pagrindinė ašis yra darbo rezultatai, našumas, o ne darbo valandų skaičius. Esminiai privalumai: padidėjęs našumas, pagerėjęs balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo
Remiantis kitose šalyse atliktais keturių darbo dienų savaitės tyrimais, galima išskirti eksperimentą Japonijoje, kurio metu buvo nustatyta, kad darbuotojų našumas padidėjo 40 proc. Analogiško bandymo metu Naujoje Zelandijoje 2018 m. darbuotojų našumas išaugo 20 proc. Panašaus pobūdžio rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kitur.
Kita vertus, svarbu ne tik tai, kaip greitai ir efektyviai darbuotojas geba atlikti jam paskirtas užduotis, bet ir kaip jis jaučiasi, kaip geba derinti dvi pagrindines gyvenimo sritis: darbą ir asmeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje 2018 m. keturių darbo dienų savaitės eksperimento metu buvo nustatyta, kad darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo balansas pagerėjo 45 proc. Šiame kontekste svarbu akcentuoti ir streso lygį, kuris, pagal Jungtinėje Karalystėje vykdyto eksperimento rezultatus, sumažėjo daugiau nei trims ketvirtadaliams (78 proc.) darbuotojų. Be to, trumpesnė darbo savaitė gali būti puiki motyvacinė priemonė talentų pritraukimui. Motyvuoti, laimingi, efektyviai dirbantys ir pailsėję darbuotojai progresyviai mąstančiam darbdaviui yra tikra vertybė. Taikant keturių darbo dienų savaitės modelį, sumažėja elektros sąnaudos (pvz., Japonijoje – 23 proc.). Vienas iš bankų Italijoje pasiūlė darbuotojams šį modelį, siekdamas spręsti išaugusias elektros energijos sąnaudas.
Galiausiai, dirbdami keturias dienas per savaitę, turėtume tris laisvadienius, kurių metu galėtume didesnį dėmesį ir laiko kiekį skirti šeimai, vaikams, pomėgiams, pramogoms, kelionėms ir kt. Iš to galima daryti prielaidą, kad pozityvus poveikis būtų įžvelgiamas ir makroekonominiu lygmeniu: daugiau išleistume pinigų įvairioms pramogoms, o tai, tikėtina, įvairių mokesčių pavidalu grįžtų į valstybės biudžetą.
Esminiai trūkumai: tinka ne visiems sektoriams ir profesijoms
Vis dėlto tenka pripažinti, kad ne visuose sektoriuose ir ne visoms profesijoms galima pritaikyti keturių darbo dienų savaitės modelį. Pavyzdžiui, 2015 m. Švedijoje įgyvendinto eksperimento rezultatai nėra vienareikšmiški: buvo atliekamas eksperimentas tarp 80 slaugytojų ir gydytojų. Minėtas streso lygis tikrai ne visiems sumažėtų, taikant tokios trumpesnės darbo savaitės modelį. Esame visi skirtingi, todėl dirbti efektyviau, turint sąlyginai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius, norint įgyvendinti iškeltus savaitės tikslus. Ne paslaptis, kad ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Antai, 2016 m. Jungtinėje Karalystėje apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 val.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti keturių darbo dienų savaitės eksperimentą, tikslinga atlikti didelius namų darbus tiek techniniu lygmeniu, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo mastu. Siekiant taikyti šį modelį, būtina išeiti iš standartinio mąstymo ribų: matyti ne grėsmes, o galimybes ir panaudoti tai kaip privalumą, gal net kaip konkurencinį pranašumą.
Kada turėsime keturių darbo dienų savaitę Lietuvoje?
Keturių darbo dienų savaitė nėra naujiena Lietuvoje. Dalis įmonių šį modelį jau sėkmingai taiko. Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį valstybės ir savivaldybių įstaigose. Drįstu teigti, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, bet nuo mūsų pačių priklauso, kaip greitai tai įvyks. Akivaizdu, kad darbo rinkoje, ypač praūžus COVID-19 pandemijai, atsirado lankstumo poreikis. Akivaizdu, kad tai nėra esminis raktas į geresnį gyvenimą, bet tai gali būti viena iš prielaidų, prisidedančių prie jo kūrimo.
Be abejo, tokiems pokyčiams būtini drąsūs sprendimai, kurie gali būti įgyvendinti, nuosekliai ir kruopščiai padarius atitinkamus namų darbus. Akivaizdus to pavyzdys yra JAV automobilių pramonės magnatas Henris Fordas, kuris 1926 m. gamykloje savo darbuotojams įvedė penkių darbo dienų savaitę (vietoje tuo metu buvusių šešių), bet darbo užmokestis išliko nepakitęs, lyginant su įprasta ilgesne darbo savaite. O 1938 m. tai buvo įgyvendinta, reglamentuota ir JAV kontekste, įvedant penkių darbo dienų savaitę daugeliui darbuotojų šalyje. Manau, kad ir Lietuvoje pirmus drąsius ir ryžtingus sprendimus priims kūrybiškai mąstantys lyderiai.
Dr. Viktorija Tauraitė
Autorė yra VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto mokslo darbuotoja