Profesoriaus gimtadienis būdavo šauni galimybė susirinkti ir vadinamaisiais „tarybiniais“ metais paminėti tą dieną.
Diskutuoti, pasitikint vienas kitu. Tai primena suvenyrai ant sienos jo kukliame bute Antakalnyje. Tik tų bendraminčių nebelieka – išėjo Marcelijus Martinaitis, Romualdas Ozolas, Bronislovas Kuzmickas… Išėjo ir laisvamanis (taip jis prisistatydavo) filosofijos mokslų habilituotas daktaras Bronislovas Genzelis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Sąjūdžio žmogus TSRS Aukščiausiojoje Taryboje, Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusioje Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Sąjūdis suteikė galimybę ekstremaliomis sąlygomis pažinti iš arti daugybę naujų žmonių, bendražygių, įgyti draugų ir patirti bene sudėtingiausią išbandymą gyvenime – pasitikėjimą žmogumi. 1988 m. birželio 3-ioji suvedė ir mane su žmonėmis, apie kuriuos iki to meto žinojau tik viešoje erdvėje – nuo rašytojo Vytauto Petkevičiaus iki poeto Justino Marcinkevičiaus. Suvedė ir su profesoriumi Bronislovu Genzeliu. Nebuvo jokio asmeninio motyvo ir nusiteikimo šiais žmonėmis nepasitikėti. Visi jie sutiko būti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Man, asmeniškai ir tiesiogiai jų nepažinojusiam, tai reiškė ir nuoširdų norą būti ir veikti drauge, mokytis iš jų, tartis. Darbas, į kurį nerte panirome, bendražygių ir rėmėjų ratą plėtė nežmonišku greičiu. Nepaisant amžiaus skirtumo, su Broniumi tapome draugais ir likome tokiais iki šiandienio išsiskyrimo.
Tai, kas vyko šio istorinio virsmo metu, buvo neįkainojama gyvenimo pamoka ir didžiulė vertybė. Gyvenimas mokė pažinti ir atskirti žmones. Šios pamokos buvo ir džiugios, ir skaudžios, bet visos – svarbios. Tačiau be pasitikėjimo vienas kitu nebūtume pasiekę ir pagrindinio bendro tikslo – Lietuvos nepriklausomybės. Kaip šiandien trūksta tokio pasitikėjimo!
Įvykių gausa ir sparta buvo tikras gyvenimiškas išbandymas mums visiems. Netrukome pasiekti stadiją, kai visuomenės autoritetų ir didelės dalies žmonių, taigi ir tavo asmeninė nuomonė vienu ar kitu klausimu pradėdavo skirtis. O atsakomybė dėl priimamų sprendimų kone kasdien sparčiai didėjo. Patirtis ir vienas kito pažinimas taip pat didėjo, tačiau psichologiškai nebuvo lengva priimti sprendimus. Ypač kritinėse situacijose.
Be tokių svarbių dalykų, kaip viešumas, atvira diskusija, spartūs įvykiai, labai svarbus buvo žmogiškasis faktorius. Drįstu vadinti asmenybėmis tuos kolegas ir bendražygius, kurie ne tik buvo visuotinai žinomi autoritetai, turintys žinių bagažą ir gebėjimą jį perteikti kitiems, bet pirmiausia jie, būdami tikrais autoritetais, sugebėjo girdėti kitus, įsiklausyti į kitų argumentus, diskutuoti, ieškoti sprendimų drauge ir, svarbiausia, prisipažinti dėl vienų ar kitų priežasčių klydus, o paskubėjus ar pasikarščiavus – pasitaisyti. Ramia sąžine jų ratui priskirčiau šviesios atminties Kazimierą Antanavičių, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, Romualdą Ozolą ir, be abejonės, prof. Bronislovą Genzelį. Žmogų, kuris paskubėjęs galėjo ir suklysti, bet išklausęs kitos nuomonės, prisipažinti klydęs. Pasigendu šiandien tokių žmonių – asmenybių.
B. Genzelis buvo nepakantus melui ir neteisybei. Jį ir apgaudavo, nes jis būdavo atviras ir sutiktą žmogų priimdavo kaip siekiantį gero ir tiesos. Tačiau jis viską vertindavo sveiku protu ir logišku mąstymu, filosofiniu pagrindimu ir apibendrinimu, todėl negalėjo nurimti ir dėl vagių, ir melagių, atsidūrusių valdžioje. Deja, šios problemos – amžinos.
Asmenybių vaidmuo Atgimimo istorijoje nėra deramai aptartas ir išryškintas. B. Genzelio asmeninės studentiškos pažinties Maskvoje su buvusio Islandijos užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hanibalsono (Jon Baldvin Hannibalsson) broliu Arnonu dėka įvyko tikras stebuklas – šie broliai iškart po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nelegaliai atvyko į Lietuvą, pamatė savo akimis tai, kas įvyko, ir perdavė mums svarbią žinią iš Vakarų – be Kovo 11-osios Akto reikia dar ir mūsų tautos nuomonės, t. y. referendumo.
Džiaugiamės karžygišku Islandijos veiksmu – Lietuvos Respublikos pripažinimu jau 1991 m. vasario 11-ąją, t. y. praėjus vos dviem dienoms po istorinio vasario 9-osios plebiscito. Tačiau tai galėjo ir neįvykti, jei ne, atrodytų, mažytė aplinkybė – B. Genzelio vaidmuo, kuriuo jis nesigyrė, Sausio 13-osios medalio neprašė, o tiesiog padarė tai, ką manė esant būtina. Gal ši aplinkybė galėjo nusverti istorijos svarstykles į vieną ar kitą pusę? Kas iš mūsų gali būti drąsus ir atsakingas pasakyti, kad priešingu atveju vis tiek būtų nutikę tai, kas nutiko? Gal ir taip, tačiau gal tai būtų nutikę gerokai vėliau, gal aukų būtų buvę daug daugiau?
Nebuvo jokių teorijų ar „koncepcijų“, kaip pramušti Vakarų šalių tylėjimo šiuo klausimu sieną. Bandyta buvo viskas, kas tik įmanoma. Arnonas supažindino studijų draugą Bronislovą su savo broliu Jonu Baldvinu, o Bronislovas tai paaiškino Vytautui Landsbergiui. Sąjūdžio metais, Lietuvoje, kaip turistas, lankėsi Arnono Hanibalsono sūnus, kuris dalyvavo ir mūsų mitinguose. Ir pats A. Hanibalsonas viešėjo Lietuvoje dar prieš tai. Kadangi profesoriaus B. Genzelio butas buvo mažas, svečias apsistodavo dailėtyrininko Gyčio Leopoldo Vaitkūno erdvesniame bute. G. L. Vaitkūnas taip pat 1959 m. baigė filosofijos studijas Maskvoje. Visa tai patvirtina Bronislovo Genzelio ir A. Hanibalsono susirašinėjimas nuo 1959 m., laiškai, kurie dabar saugomi Lietuvos naujajame valstybės archyve. VDU leidinio „Darbai ir dienos“ Nr. 30 (2002 m.) paskelbti B. Genzelio straipsnis „Supratusi savo garbę (Kodėl ir kaip Islandija pripažino Lietuvą)“ ir Romualdo Ozolo interviu su Arnonu Hanibalsonu „Šalių ryšius kūrė jų žmonės“. Čia taip pat paskelbta ir dalis A. Hanibalsono šia tema rusų kalba B. Genzeliui rašytų laiškų faksimilių.
Prisiminkime ir B. Genzelio pilietišką ir drąsią Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio ir Prezidento Algirdo Brazausko kritiką. Tai galėjo padaryti ne tik drąsus, bet pirmiausia principingas žmogus. Manau, dėl nuoširdaus noro sakyti teisybę ir priversti visus besiklausančius pirmiausia susimąstyti, pradėti galvoti, diskutuoti, o ne aklai vykdyti kažkieno valią. Kad ir mūsų pačių išrinkto Pirmininko valią. Neklystančių nėra ir nebūna. Tas yra didis, kuris prisipažįsta klydęs. Būtent tokią asmenybę gerbia ir gerbs kolegos, tauta.
B. Genzelis buvo gyva enciklopedija – jo iki galo nesurašytų žinių apie ilgametę kovą už lietuvybę ir pasaulinę filosofiją Vilniaus valstybiniame universitete ir visoje Lietuvoje pasigesime šiais veidmainiškais „sovietmečio“ neigimo laikais. Profesorius nebijojo nukentėti, imtis atsakingos ir nedėkingos veiklos. Atgimimo metais jis sutiko su universiteto kompartijos narių ir sąjūdiečių pasiūlymu tapti VU partinės organizacijos sekretoriumi, tačiau pateikė sąlygą: „Pritarkite mano idėjai sušaukti neeilinį partijos suvažiavimą.“ Taip 1989 m. gegužės 30 d. B. Genzelis tapo Koordinacinės tarybos LKP suvažiavimui ir atsiskyrimui nuo TSKP rengti pirmininku. Šios tarybos veikloje dalyvavo ir sąjūdiečiai Romualdas Ozolas, Romas Gudaitis, Jokūbas Minkevičius, LKP Vilniaus Lenino rajono komiteto pirmoji sekretorė Janina Gagilienė, Arvydas Domanskis. Taip prasidėjo istorinis virsmas – LKP atskyrimas nuo TSKP monolito.
B. Genzelis skausmingai pergyvendavo išdavystę, melą. Jis nesitaikstė ir su tokiais melais, kaip istorija apie Dalią Grybauskaitę. Kaip TSRS liaudies deputatas jis vyko į mūšių draskomą Kalnų Karabachą, nors jam buvo sunku vaikščioti – jaunystėje sprogmuo atėmė iš jo koją.
Palydint Bronislovą Genzelį, kviečiu Vytautą Landsbergį ir Emanuelį Zingerį atsiprašyti profesoriaus dėl jo nuopelnų lietuviškoje ir islandiškoje istorijoje savinimosi. 1990 m. Vytautui Landsbergiui lankantis Islandijoje, jo paklausė, kodėl drauge su juo neatvyko Islandijos kviestas ir kitas profesorius – Bronislovas Genzelis? Profesorius V. Landsbergis paaiškino, kad profesorius B. Genzelis sunkiai susirgo. Įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis profesorius B. Genzelis, išgirdęs į Vilnių atvykusių brolių Hanibalsonų klausimą apie jo „sunkią ligą“. Ar profesorius B. Genzelis turėjo paremti profesoriaus V. Landsbergio melą „vardan tos Lietuvos“, ar ne? Islandijos atstovams į galvą nešovė mintis, kad Lietuvos Nepriklausomybės siekiantys aukščiausi Lietuvos politikai galėtų taip elgtis… Šokiruojantį klausimą išgirdusiam profesoriui B. Genzeliui taip pat buvo nelengva: sakyti ar nesakyti garbingiems ir lauktiems svečiams, kad jam niekas nepranešė apie jam skirtą Islandijos kvietimą atvykti į Reikjaviką?
Kiek dar tokių istorijų mena mūsų Atgimimas, kiek jų su savimi nusinešė Bronislovas Genzelis? Tikrų istorijų. Ne pasakų. Tiek šiandien, tiek ir 2024 m. vasario 16 d., mieli Lietuvos žmonės, nepamirškime uždegti namuose žvakelę Bronislovo Genzelio atminimui ir jo 90-ųjų gimimo metinių paminėjimui.
Autorius – dr. Zigmas Vaišvila, Kovo 11-osios Akto signataras