Praėjusių metų lapkričio 18 d. Latvija paminėjo Nepriklausomybės šventę – 105-ąją. Džiaugiuosi broliais latviais ir vis pagalvoju: kodėl broliškos, faktiškai per pastarąjį šimtmetį to paties likimo tautos artimiau nesuartėja?
Neskaitant trumpo Liaudies frontų veiklos išsivadavimo akimirksnio 1988–1990 m. Nors būtent jie, tie frontai, sukūrė daug žadėjusią Baltijos asamblėją, kurios idėją, atrodė, lyg ir perima nepriklausomybes paskelbusieji parlamentai, tačiau artimesnis bendradarbiavimas per tris dešimtmečius taip ir neišsivystė. Nors tiek Vakarai, tiek Rytai Baltijos valstybes laikė ir tebelaiko vientisu regionu, tai yra tarsi išvirkščias Beneliukso šalių grupės variantas.
Labiausiai į akis krentančios šios parodomosios „kooperacijos” pavyzdžiai – „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“. Trys laisvės dešimtmečiai, o tik tokie rezultatai… Pastarųjų metų vasaromis kelis kartus važiavau automobiliu į Latvijos ir Estijos pajūrius. Pamačiau iš arti, ko verta mūsų „Via Baltica“ atkarpa. Nors yra neblogai sutvarkytų gabaliukų, didesnė dalis kelio Lietuvoje jau šaukte šaukiasi remonto. Nekalbant jau apie tai, kad pats projektas a priori yra nevykęs, nes tai žemesnės net už automagistralę Vilnius–Kaunas kategorijos kelias, o iki Vilnius–Panevėžys – jam dar toliau.
Dardėdamas per „Via Baltica“ atkarpų nelygumus ar riedėdamas 70 km/val. greičiu, užspaustas vilkikų, vienpusio eismo kelio dalyse, kuriose negalima lenkti, galvojau sau: kodėl iš Vilniaus į Minską turime plačią dviejų juostų automagistralę, o štai į Rygą, Taliną, Helsinkį didelę kelio dalį turime važiuoti 70 km/val. greičiu? Per 30 metų nebuvo galima įvykdyti projekto, kuris leistų per 5 val. iš Vilniaus atsirasti Taline, o ne gaišti vilkikų eilėse 8 ar daugiau valandų? O kas suskaičiuos nuostolius avarijų, kurių kaskart ne vieną tame kelyje mačiau, dėl intensyvaus ir didele dalimi sunkiasvorių mašinų eismo?
Prisimenu, kai pradėjau dirbti „Laisvosios Europos“ radijuje ir nuo 1989 m. dažniau važinėjau į Vokietiją, Lietuvos keliai, lyginant su Lenkijos, atrodė kaip „vokiški”. Šiandien Lietuvos keliai, lyginant su Lenkijos, jau yra „rusiški”. Net ir Vokietijos keliai, palyginus su Lenkijos, kartais jau atrodo prasčiau. Nuo 1990 m. Lenkija nutiesė per 5000 (!) km vien tik autostradų, nekalbant jau apie krašto kelius, kurie yra lygūs, kaip biliardo stalai. Lietuvos potencialą gretinant su Lenkijos, per tą patį laiką mes turėjome būti nutiesę bent 400–500 kilometrų naujų autostradų.
Ką turime šiandien? Lopą ant lopo trasoje Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir prie tos pačios lemties artėjančią Vilnius–Panevėžys. Net nuo Marijampolės iki Lenkijos pasienio (tuos varganus 50 km) nesugebėjome nutiesti europinius standartus atitinkančio greitkelio, ką jau kalbėti apie ką nors daugiau. Čia geriausias strateginių infrastruktūros „prioritetų” ir „valstybinio” galvojimo atspindys: vertinant pagal tai, tikrasis prioritetas ir toliau lieka Minskas, nors viešumoje putos plakamos būtent ta kryptimi.
Tačiau grįžtu prie Latvijos, nuo ko pradėjau. Turėjome vieną valstybininką, taip pat Mintaujos gimnazijos (paruošė gyvenimui tris prezidentus – du Latvijos ir vieną Lietuvos) auklėtinį, kuris savo metu kėlė bendros – Lietuvos ir Latvijos – valstybės idėją. Tai Jonas Šliūpas (1861–1944) – gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, buvęs Palangos miesto burmistras, Lietuvos istorijos autorius, pasaulio matęs, Amerikoje gyvenęs žmogus.
ribos. Iš FB V. Valiušaičio paskyros nuotr.
Suprantu, kad daug kas šiandien gali sakyti: na, per daug skirtumų tarp lietuvių ir latvių. Bet žvelgiant į Europą jau iš šių dienų perspektyvos, kai šį žemyną nemaža dalimi užplūdo jau išties reikšmingais skirtumais besiskirianti populiacija, kuri plūsta ir toliau, lietuvių ir latvių skirtumai tampa tokie nereikšmingi, kad faktiškai tai net ne skirtumai.
Esant lietuviams ir latviams vienoje valstybėje, jų potencialas būtų nepalyginamai didesnis. Net jeigu šios valstybės teritorija ir nebūtų tokia didelė, kokią projektavo J. Šliūpas (žr. Šliūpo žemėlapį). Apie Latvijos, ypač Rygos, svarbą Lietuvai nepranokta įžvalga yra prasitaręs Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), kuris buvo pagrindinis derybininkas su Livonija ir karštas jos prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šalininkas, kai Maskvos kunigaikštis, susiglemžęs ir pavergęs aplinkines slavų žemes, atsikreipė jau ir į Livoniją, o netiesiogiai – ir į Lietuvą. Savo laiške karaliui Žygimantui Augustui M. Radvila atkakliai įrodinėjo Rygos reikšmę Lietuvai: „Su Rygos laisve bei gerove yra glaudžiai susijusi ir kitų sričių gerovė, ją gi praradus gresia ir kitų žemių praradimas bei tikriausia pražūtis; o iš čia didžiausias pavojus ir nelaimė gali pasiekti ir paties karaliaus valdas.
Neduok Dieve, kad amžinas karaliaus priešas, Maskva, užvaldytų taip svarbų pačios gamtos ir žmogaus darbo sustiprintą prekybinį centrą, į kurį plačiomis upėmis yra gabenamos įvairių rūšių prekės; Mūšos upe jos siunčiamos iš Žemaitijos, o Dauguva – iš Polocko ir kitų Lietuvos ir Rusios vietų; tais pat keliais jos gabenamos ir į karaliaus valdas.
Kas gi aiškiai nemato, į kokį didelį pavojų patektų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paveldimoji karaliaus tėvonija, jei Dauguvos krantuose būtų išgriautos tos pilys ir sustiprinimai?“ Štai kodėl derybų su rygiečiais metu jis visada prisimindavęs Krokuvos kašteliono Tarnovskio teisingus žodžius, kad „už Vilnių nemokėtų nė dešimties lenkiškų markių, jei Rygos miestas atitektų į priešo rankas“.
Lietuva, didele dalimi dėl Mykolo Radvilos Juodojo išminties ir diplomatijos, sugebėjo 1561 m. taikiai, be karo veiksmų (skirtingai nuo Maskvos, kuri tik kalaviju „vienijo” aplinkines žemes) prisijungti pietinę Livonijos dalį, vadinamąją Kuršo kunigaikštystę, kurią vėliau su Lenkija drauge valdė iki pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 1795 m., t. y. 234 metus! Beje, 40 metų (1581–1621) ATR valdė ir Rygą, kol ją paveržė švedai, XVII a. prasidėjus jau valstybės saulėlydžiui.
Čia tik priminsiu Žemaičių seniūno ir Livonijos administratoriaus Jono Karolio Katkevičius, Liublino seime karščiausiai gynusio Lietuvos reikalus ir jos teisę į Livoniją (priešinosi, kad ji būtų pavesta valdyti Lenkijai ir Lietuvai drauge), žodžius Žygimantui Augustui: „Jūsų Didybei gerai žinoma, kaip mes ją gynėme, kiek turėjome išlaidų ir kiek tam paaukojome kraujo ir sveikatos. Kas dar svarbiau, mes prisiekėme jiems, kad jie bus Lietuvos kunigaikštystės globojami. Bet jeigu Livonija, Jūsų Didybei patariant ir įtikinėjant, panorės laisvu noru nuo mūsų pasitraukti, mes tam nesipriešinsim, bet prašysim Jus atleisti mus nuo priesaikos. Be to, teisinga būtų atlyginti mums nuostolius, nes, kaip sakiau, šią šalį gavome brangia kaina, aukodami tam savo turtą ir sveikatą.“
O tą kainą Lietuva sumokėjo ne kovodama su livoniečiais, o gindama nuo juos Ivano Žiauriojo, kuris paskelbė Livoniją savo „tėvonija” ir pasiglemžė jos dalį. J. K. Katkevičius Liublino seime reikalavo, kad Livoniją paliktų Lietuvai, nes ji su ja sudaro vieną valstybę (Litewskie panstwo). Čia jis vėl apeliavo į karalių Žygimantą: „Jūsų Didybė pavedė man valdyti šią žemę, ką liudija Jūsų ranka pasirašyti raštai. Paskui Livonija prisijungė prie Lietuvos – apie tai taip pat yra Jūsų pasirašytas aktas. Tiesa, ten sakoma, kad ji bus prijungta ir prie Karūnos, bet kas nori turėti naudos, tesirūpina ir išlaidomis.“
Lietuviams, deja, Liubline teko nusileisti. Ir ne tik dėl Livonijos, dėl Ukrainos taip pat, kurios didžiuliai plotai atiteko Lenkijai. Deja, tokio kalibro politikų, kokie buvo Mikalojus Radvila Juodasis ir Jonas Karolis Katkevičius, Lietuvoje niekada nebuvo daug. Tikriausiai jų nėra daug ir dabar. Ir gal ne vien Lietuvoje. Prieškario Latvijoje į Lietuvą taip pat buvo žvelgiama šiek tiek iš aukšto dėl įvairių priežasčių, bet Vilniaus klausimas buvo vienas esminių. Deja, kaimynų smulkiomis trintimis sumaniai naudojosi didieji, kurie jomis manipuliavo, kol galų gale visoms surengė vienodą galą.
Žvelgiant į dramatišką, didele dalimi tragišką istoriją per šimtmečius, argi ne stebuklas, kad štai jau 33-eji metai, kaip gyvename nepriklausomi? Visu trečdaliu ilgiau, nei tvėrė tarpukario Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybė? Lai dzīvo Latvija!
Vidmantas Valiušaitis
Šaltinis: www.alkas.lt