„Kada aš susirūpinau savo sveikata? Po apsilankymo pas gydytoją. Kada pradėjau tikrai rimtai galvoti apie dūmų detektorių? Po Viršuliškių. 
Šviesk mane nešvietęs, tačiau tik realios ir labai apčiuopiamos grėsmės priverčia susimastyti. Bet ir čia bėda – tik trumpam, palaipsniui emocija blėsta. Iki naujo apsilankymo pas gydytoją ar naujų Viršuliškių“, – taip savo pranešimą konferencijoje „Žaliosios kompetencijos ateities iššūkiams“ pradėjo Vilniaus universiteto klimatologas, profesorius Egidijus Rimkus.
Pasaulio Ekonomikos Forumo pateikiamais duomenimis, dėl šiltėjančio pasaulio dažnėja ir intensyvėja ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, o tai kasmet daro įtaką 40 milijonų vaikų švietimui, daugiausia mažų ir vidutinių pajamų šalyse.
Ar lauksime, kol statistika palies ir Lietuvos švietimo sistemą, ir veiksmų imsimės tik atsiradus apčiuopiamoms grėsmėms – tapo tolimesniu konferencijos diskusijos klausimu.
Be sistemiškos prieigos nebus rezultatų
Renginio organizatoriaus, „Žinių ekonomikos forumo“ vadovė Neda Žutautaitė teigia, jog pavienių klimato kaitos kompetencijų ugdymo iniciatyvų, kurias dabar mato iš mokytojų tiek formaliame, tiek neformaliame ugdyme, nevyriausybinių organizacijų bei verslų – neužtenka. Ilgalaikiam tvarumo kompetencijų ugdymui reikalinga sistemiška prieiga.
„Nors atsirandančios pavienės nevyriausybinių organizacijų ir verslo bendradarbiavimo su bendruoju ugdymo iniciatyvos nėra bevaisės, turime ir tikrai iniciatyvių mokytojų, tačiau sistemiškos prieigos prie klimato krizės švietime kol kas stinga. O dar labiau trūksta orientavimosi ne tik į žinojimą (mintinai išmoktus Darnaus vystymosi tikslus), bet į socialinę emocinę ir elgsenos dimensiją. Norėtųsi paskatinti didesnį visų suinteresuotų šalių įsitraukimą, kartu sprendžiant neišvengiamai mus paliesiančius globalius iššūkiu“, – teigė N. Žutautaitė.
Vilniaus universiteto profesoriaus Egidijaus Rimkaus teigimu, švietimo sistemai svarbu atsigręžti ir į mokytojų kompetencijas: „norint turėti pasaulį keičiantį jauną žmogų, mums reikia turėti tuos pokyčius skatinantį mokyklos mokytoją. Mokytojai turėtų būti kvalifikuoti ir turėti pakankamai įgūdžių, kad per pamokas mokiniai ugdytų savo kritinį ir kūrybinį mąstymą bei aplinkosauginį raštingumą.“
Pasak klimatologo, ne mažiau svarbu yra užtikrinti ir pačios mokyklos žalumą bei galimybes mokiniams pritaikyti savo įgytas žinias praktikoje.
„Itin svarbus aspektas yra pačios mokyklos žalumas. Energijos taupymas, rūšiavimas, skatinimas vykti į mokykla pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu, vegetariškų patiekalų pasiūlos valgyklose didinimas, įvairios aplinkosauginės akcijos. Na ir kas, jei mokytojai aiškins teisingus dalykus, o išėjus už klasės durų mokiniai nematys nieko panašaus“, – teigia prof. E. Rimkus.
Diskusijoje dalyvavusi Vilniaus Senvagės gimnazijos gamtos mokslų ir ekologijos mokytoja Kornelija Buivydaitė teigia, kad tokių mokyklų, tampančių geraisiais žaliųjų kompetencijų ugdymo pavyzdžiais, jau yra. Atsiranda mokyklų, kuriose diegiamos atskiros ekologijos pamokos, mokyklos jungiasi į aplinkosauginius mokyklų tinklus.
Vis dėlto, mokytojai tenka pripažinti, kad šias temas pilnai atskleisti, mokytojams pritrūksta laiko. Mokomosios medžiagos kol kas sukurta mažai, todėl reikia skirti daugiau laiko pasiruošimui pamokoms, ieškoti būdų, kaip integruoti jas į pamokų turinį. Be to, nors klimato krizė yra tarpdisciplininė tema, tačiau daugiausiai apie ją kalbama tik gamtos mokslų pamokose.
Sistemiškumo poreikiui žaliųjų kompetencijų ugdyme pritarė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos STEAM stiprinimo programos projekto vadovas Simonas Šabanovas. Pasak jo, labai svarbus yra kiekvieno švietimo sistemos nario indėlis.
„Darnus vystymasis ir globalūs iššūkiai yra kompleksinė problema reikalaujanti kompleksiškos prieigos ir kiekvieno iš mūsų įsitraukimo“, – diskusijoje teigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovas S. Šabanovas.
Klimato edukacinio projekto „Ecoscapes“ rengta konferencija, įgyvendinta „Žinių ekonomikos forumui“ bendradarbiaujant su Nyderlandų Karalystės ambasada Lietuvoje.