(Žuvelės, vardu Arlekinas, pasakojimo pabaiga)
Kaip tai įmanoma?
Pradžia – Nr. 22 (731)
Plaukdami toliau, pasvarstykime, kaip išvis įmanomas mobingas akademijoje ir kodėl jis ten puikiai suvešėjo. Prisimenant patarimą būti „žemesniam už žolę“, akivaizdu, kad mobingas galimas tik ten, kur jis toleruojamas. Nebūtina pačiam terorizuoti kolegą, užtenka tik žinoti apie tai, bet apsimesti, neva to nėra, ir jūs – jau pasyvus mobingo dalyvis. Pasyvus dalyvavimas apibrėžiamas kaip žinojimas apie vykstantį mobingą, jo rėmimas ar ignoravimas. Sakysite, kas jau kas, o akademinės bendruomenės nariai smegenų žievės dykos tikrai nelaiko. Deja, tai netiesa: kadangi drebama dėl varganų postelių, statusėlių ir vietelių akvariume, dažnai besąlygiškai paklūstama „viršesniems“ už save. Tokį elgesį pirmiausia lemia savisauga – vienas iš esminių instinktų, pasireiškiantis baimės jausmu. Priminsiu, kad instinktas – tai bet kokia neišmokta reakcija, būdinga žmonėms ar gyvūnams. Evoliucijos eigoje išsivystę elgsenos modeliai laiduoja rūšies išlikimą. Va tai tau ir homo sapiens – nepavyksta pakilti aukščiau roplio! Vivat Academia!
Niekas nesiginčys (savo žvynais patyriau), kad prisitaikymo, susiliejimo su aplinka strategija yra labai veiksminga, ypač kai bijai tapti eiline mobingo auka, jei bandai kilstelti galvą aukščiau. Suprask – išsišoksi. Į tokią grėsmę reaguoji bėgdamas arba slėpdamasis, o gal sustingdamas ar apsimesdamas negyvas. Tapdamas akmeniu, žole, rekvizitu ar tik įrankiu funkcijai vykdyti. Žodžiu, neišsišok, nes gyvą suės, sudraskys į skutelius. Kuo mažiau išsiskirk iš aplinkos, o dar geriau – susiliek su ja. Moksliškai tai vadinama mimikrija, o akademiniame akvariume – elementariu bestuburių prisitaikymu prie bet ko. Mimikrijos didmeistrių dažnai pasitaiko ir tarp mano kolegų. Pavyzdžiui, jei melanochromių genties akvariume atsiranda labai stiprus patinas, kiti patinėliai geba keisti kūno spalvą, supanašėdami su patelėmis, ir taip apsisaugo nuo lyderio puldinėjimų.
Akademinio akvariumo fauna
Kai kurie apžvalgininkai yra taikliai pastebėję, kad Lietuvoje esama stauridinių šeimos žuvelių locmanų, prilimpančių prie politikos ryklio ir mintančių jo puotos likučiais (čia, žinoma, perkeltine prasme). Žuvelės vadinamos locmanais todėl, kad, rykliui artinantis prie grobio, plaukia priekyje, tarsi rodydamos kelią. Bet ne iš altruistinių paskatų, greičiau priešingai. Ne rykliui reikia locmanų, o jiems ryklio, nes, pasak vadovėlių, stauridės minta trupiniais nuo jo stalo. Plaukia iš priekio dar ir todėl, kad pasinaudotų didžiosios žuvies sukelta srove, arba ištisai laikosi prie ryklio krūtinės pelekų. Rykliui įkliuvus, locmanai iškart išsibėgioja ir ieško kito šeimininko. Nieko neprimena? Čia kyštelsiu savo peleką, kad žuvelės locmanai paplitę ne tik politiniuose, bet ir akademiniuose telkiniuose.
Yra dar vienas reiškinys, lipčiumi arba prielipa vadinamas! Dvejoju, ar didžiuotis šia giminyste, ar jos kratytis? Kai kurios žuvys specialiu disku prisisiurbia prie didesnių stauridžių kūno. Fantastiškai patogu – galima plaukti bet kur, nieko neveikiant, nepajudinant nei peleko, nei uodegos. Va čia tai gyvenimėlis (slapta pavydžiu)! Akademiniame akvariume per lipčių kartais net kelio nematyti, bet čia jau atskira kalba, gal kitąkart prie to dar sugrįšiu.
Ryklių taip pat esama visokių – atskirai paminėsiu vadinamuosius kūjagalvius. Jų galvos forma leidžia turėti ilgesnius elektroreceptorius – organus, fiksuojančius aukos skleidžiamą elektros lauką. Iš gerokai didesnio atstumo, nei įstengia kitų rūšių rykliai, kūjagalviams pavyksta nustatyti, kur plaukioja geidžiamas užkandis. Viliuosi, kad jums asmeniškai neteko su tokiais susipažinti, bet nežinia, kas laukia už akademinio akvariumo kampo… Beje, ar žinojote, kad psichopatinio tipo asmenybių, kokios dažniausiai ir užsiima mobingu, žvilgsnis vadinamas „ryklio akimis“ (roplio spoksojimu)?
Jūrų ekosistema neišsiverstų be planktono. Tai mikroskopiniai gyviai, plūduriuojantys vandens gyvūnų maisto grandinės apačioje, vargiai gebantys judėti savarankiškai, nes yra tokie maži, kad neįveikia stiprių srovių. Tiesa, kai kurie akademinio planktono atstovai – net labai judrūs ir aktyvūs, savaip išradingi. Viena planktono rūšis vadinama dinoflagelatais. Šie maži organizmai naktį dažnai sukelia vandenyno paviršiaus blizgesį. Tokių „blizgučių“ esama ir akademiniuose vandenyse – fiksuodami kiekvieną savo projekčiuką ar vos girdimą (kartais tik jam pačiam), atsiprašant, pirstelėjimą, bando pasirodyti gražuoliais-šaunuoliais, nes laukia atestacijos ir konkursai, tad mokslo taškus renka kaip įmanydami.
O dabar, mieli kolegos, nuoširdžiai atsakykite, gal tarp žuvelių atpažinote save ar savo kolegą, net kolektyvą? Ar neapima noras sviesti nors mažučiuką akmenėlį, kad akvariumo paviršius suraibuliuotų? O gal sudėjus regėtus, bet nutylėtus mobingo atvejus, net kiltų cunamis?
Ar užteks drąsos iškuopti užrūgusį dumblą?
Daug gyvybės formų galima rasti akademiniame akvariume, o ir naujų rūšių bei porūšių vis atsiranda, visų čia neapžvelgsiu. Bet apie vieną iš įdomesnių reiškinių dar magėtų užsiminti. Kartais mažos žuvelės spiečiasi į būrį, imituodamos didelę žuvį ar kitą bauginantį darinį, išmintingai siekdamos atbaidyti alkanus plėšrūnus. Juokingiausia, kad šitas spiečius angliškai vadinamas „mokykla“. Vis dėlto protingas mailius ar ne?! Juk sakiau, kad mokslas – jėga! Galvą lenkiu savo, t. y. karpinių, šeimos atstovams – mes, žuvelės arlekinai (lot. harlequin rasbora), esame iš tų, kurie į spiečius ir buriasi, tad galime pagrįstai didžiuotis neimitaciniu bendruomeniškumu.
Tokių drąsiai besivienijančių labiausiai pasigendu akademiniuose vandenyse. O ką jau kalbėti apie sveikus maištininkus, išdidžiai bandančius drumsti užrūgusį dumblą! Koks nepakeliamas akmuo juos dabar yra prislėgęs, kad nė nosies neiškiša? Suprantu, gyvūnų pasaulyje drąsa dažnai kainuoja gyvybę, todėl ir bijoma pasipriešinti engėjams. Tad kreipiuosi į akademinės bendruomenės narius: jūs juk – žmonės, jums būdingi ne tik instinktai, bet ir dorybės, tarp kurių ypač svarbi drąsa ar bent jau atjauta skriaudžiamajam. Tad kas trukdo suremti pečius kaip toms žuvelėms, besiginančioms nuo grobuonių, kurie nedrįsta užpulti spiečiaus? Užtektų kelių paprastų taisyklių, kaip išmintingai veikti būriu, laikytis arčiau draugo ir turėti bendrą tikslą. Esate vienintelė rūšis, turinti introspekcijos dovaną bei sąžinę. Tačiau kodėl instinktai ima viršų?
Vėl priminsiu smegenų veikimo principą. Kol žmonės, reaguodami į aplinkos siunčiamus signalus, naudosis roplių smegenimis (tai natūralu tik stresinėse situacijose, keliančiose baimę, nesaugumą, neapibrėžtumą) ir neįjungs smegenų žievės, tol plaukios šiapus zoologijos sodo tvoros (beje, tą įsivaizduojamą tvorą pasistatė liguista sąmonė), murkdysis dumblinuose akvariumuose. Duok, Dieve, atsiras koks bebaimis gelbėtojas, bet ir jam reikia kariaunos. Tad uždekite vilties žvakelę ir tyliai kampe pasimelskite. Juk tiek ir temokate, taip tiesiog patogiau. Tik žvakės pernelyg ryškiai nežibinkite, maža kas gali pamatyti… Juk žmonės – ne žvėrys, tie žvakelių nedegioja geresnio gyvenimo laukdami. Oresnė, protingesnė rūšis viską sprendžia civilizuotai.
Nebūčiau žuvelė Arlekinas, jei akademiniame akvariume, kuriame irgi turiu (ne)laimės plaukioti, ramiai tūnočiau ir tuščiai postringaučiau. Juk ne tokia juokdario priedermė, jei giliau pakapstytume. Gal jau laikas traukti kardus, kad ir kokie užrūdiję jie būtų. Neleiskime iš mūsų tyčiotis. Prisimindami tą būrį žuveliokų, sumaniai nuo grobuonių besiginantį, gal ir mes nebūkime akademinis planktonas, burkimės, parodykime vienybę ir valią pasipriešinti engėjams, kurie dažnai pasirodo šiaudiniai. Tegul būsiu pirmas, nes neturiu ką prarasti, išskyrus žvynus. Tad kreipiuosi į jus: profesoriau, docente, lektoriau, daktare, emerite ar dar kas nors, jei tik jautiesi akademinės bendruomenės dalimi, pridėk ranką prie širdies ir nuoširdžiai atsakyk, ar esi gyvūnas, ar žmogus, ar žemesnis už žolę, ar turintis balsą ir jo neslepiantis? Kai tokių drąsiųjų ims daugėti, akademinis planktonas susitrauks, o skriaudikai su engėjais natūraliai išnyks. Nes mobinginiams santykiams reikštis būtinas tas, kuris demonstruoja galią, ir tas, kuris jai paklūsta. Jie gyvena simbiozėje, šerdami vienas kitą. Bet ši simbiozė – mirtina, bent jau vienam iš jų. Tad jei pasisektų sugauti auksinę žuvelę, pasakykite, koks būtų jūsų noras?
Bet apie ką aš čia? Kaip tvirtina viena iš nedaugelio mobingą, kaip socialinį reiškinį, tyrinėjančių mokslininkių Jolita Vveinhardt, jokio mobingo Lietuvoje nebuvo ir nėra (pasirodo, jai sarkazmas – irgi nesvetimas). Na, bet mėšlungis jau baigia peleką sutraukti. Tad iki kitų pasiplaukiojimų! „Net Barbės ir Kenai sukyla, o akademinė bendruomenė tyli…“ Šaltinis: „Kultūros barai“