(žuvelės, vardu Arlekinas, pasakojimas)
Vieną dieną man, žuvelei, vardu Arlekinas, ramiai plaukiojant savo nuobodokame akademiniame akvariume, pelekas netyčia užkliuvo už intriguojančios ir bangas bandančios kelti temos. Ne toks rafinuotas akvariumo gyventojas pasakytų daug „riebiau“ – skaudulio, gal net pūlinio. Laidoje „Atspindžiai“ prof. Rasa Čepaitienė, politologas prof. Algis Krupavičius ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas kalbėjosi apie toksišką atmosferą akademijoje (taigi ir mano akvariume) bei kitur. Minėtas atmosferą nuodijantis užkratas, pasirodo, yra mobingas, laidoje pakrikštytas tyliąja pandemija. Kadangi juokdarių, kurių luomui, kaip rodo vardas, priklausau ir aš, priedermė rėžti tiesą. Nesivaržydamas nušviesiu situaciją akademiniuose vandenyse. Kas kitas pasakys, kad karalius beveik neapsirengęs, nes tik juokdariams už tokį įžūlumą galvos nenukerta.
Kas yra mobingas?
Pavarčius šaltinius (esu apsišvietusi žuvelė), aiškėja, kad mobingas yra nuosekliai destruktyvus, ilgai trunkantis, kruopščiai suplanuotas procesas, siekiant asmenį pažeminti, įbauginti, priekabiavimais ir grasinimais sukelti stresą, palaužti, izoliuoti nuo kitų, galiausiai priverčiant palikti įmonę, organizaciją ar socialinę grupę. Neretai griebiamasi pačių nuožmiausių priemonių. Kitaip tariant, tikslas – asmenį nužmoginti. Mobingas gali reikštis įvairiose srityse – darbe, ugdymo ir švietimo įstaigose, socialinėse grupėse. Ne išimtis ir akademija.
Akademinis susidorojimas paprastai būna nesmurtinis. Mandagiai, rafinuotai vieni akademinės bendruomenės nariai nepagrįstai kaltina, emociškai žemina kitus kolegas, priekabiaudami, taikydami psichologinį smurtą ir terorą. Žodžiu, dorojamasi, mūvint baltomis pirštinėmis, net pats ujamasis ne visada supranta, kad su juo elgiamasi netinkamai. Aplinka įpareigoja išlaikyti lygį, juk mokslas – tai šviesa, atitinkamos manieros, ceremonialai ir t. t.
Mobingas akademijoje dažniausiai kyla dėl banalių priežasčių – elementaraus pavydo, regint aukštus akademinius pasiekimus, drąsą prieštarauti (dažniausiai tik formaliems) autoritetams, demonstruoti kitokią, nepatogią nuomonę, palaikyti bendruomenės atstumtuosius (tai panašu į žemiausią Indijos kastą – parijus, kurių padėtis tokia niekinga, kad jų nedera net liesti), kažkaip įstengusius nenuskęsti… Be to, persekioja baimė, kad tie drąsuoliai paviešins užimančiųjų aukštą padėtį klaidas ir netinkamą elgesį…
Mobingo aukomis dažniausiai tampa talentingiausi, gabiausi, kūrybiškai ir netradiciškai mąstantys asmenys. Ne tik už jūrų marių, bet ir pas mus universitetai pavirtę skriaudikų irštvomis, nes remia susireikšminusius smulkaus kalibro tironus, pasitelkdami buką, išpuikusį, savavaliaujantį biurokratinį aparatą, kuris negailestingai kankina gabius, bet nepatogius darbuotojus.
Pilkoji zona
Kruvinu moraliniu rašalu rašomos pastabos apie mobingą, bet jis vyksta tik ten, kur tą leidžia stebėtojai. Anglų kalbos žodis mob, iš kurio kilo šis niūrus terminas, verčiamas kaip „minia“, „gauja“, „banda“, net „mafija“. Čia vėl švelniai kyštelsiu savo peleką, primindamas, kad kalbame apie akademinę bendruomenę… Taigi mobingui būtina ne tik engėjų gauja, bet ir nebyli minia, stebėtojai. Stanforde atliktas eksperimentas parodė, kad net geriausiems homo sapiens atstovams įdavus lazdą, juos aprūpinus kitais galios atributais ir statuso simboliais, jie, buvę balti ir pūkuoti, virsta žvėrimis.
Mobingas – tai silpnavalių įrankis susidoroti su nepatogiais asmenimis, keliančiais realią ar įsivaizduojamą grėsmę jų karjerai. Tai socialinis santykis, kuriam būtinas skriaudikas, skriaudžiamasis ir viską nebyliai stebinti masė, minia, kolektyvas, gauja, banda, planktonas ar kas bebūtų. Nuolankiai tylintys avinėliai, kaip taikliai įvardyta šiuos pamąstymus įkvėpusioje laidoje. Kur juos, atkakliai tylinčius, paklusniai spūdinančius, varo? Tikrai ne į privilegijų, statuso ir prestižo rojų… Viskas kaip laukinėje gamtoje – yra kraugeriai, grobuonys, kurie puola, persekioja, medžioja, ir maitėdos, mintančios jų puotos likučiais. Aukos jau nebepasiskųs… Skirtumas tik tas, kad gyvūnai savų neėda. Bet mes, homo sapiens, esame atskira kategorija, ar ne?
Problema dar ir ta, kad mobingas teisiškai siejamas tik su darbo santykiais. Pabandykime suvokti, kol patys to nepatyrėme, kaip demoralizuoja darbuotojus dirbtinai sudaromos tokios sąlygos, kokiomis jie neišvengiamai dirbs prastai. Tai iš anksto pasmerktas reikalas, kaip geležines klumpes sunešioti, tačiau viskas teisėta. Beje, mobingas gali plisti daug toliau. Persekiojama ir ne darbinėje aplinkoje, dažnai kitų rankomis. Tai jau ne mobingas? Pilkoji zona? Ir apskritai mūsų šalyje už mobingą daugių daugiausia galima sulaukti papeikimo ar panašios nuobaudos. Negi kam rūpi, kad asmens persekiojimas yra kriminalinė veikla? Juk tą labai sudėtinga įrodyti. Taip suteikiamas leidimas teisėtai tyčiotis iš kitų.
Žurnalistas Vilius Kavaliauskas, pasipiktinęs konkrečiais konkretaus miesto savivaldybės sprendimais, galimai galinčiais pažeisti teisę į privačios nuosavybės neliečiamumą, neseniai sakė: „Beregint eičiau užsirašyti į medžiotojų draugiją. Ar teisė šiuo atveju stabdoma?“
Jei nepriklausote akademinei bendruomenei, dar nereiškia, kad galite jaustis ramūs. Mobingas klesti visur, kaip kažkada dainavo „Keistuoliai“ (beje, švelniai tariant, „nukosėtą“ grupės ABBA dainą). Juos kiek perfrazuojant: būkite budrūs, mieli žiūrovai, mokslų ir menų žinovai, ponai darbininkai, bedarbiai ir daktarai, Seimo nariai, žemdirbiai ir žvejai! Toliau minimi siuvėjai, jūreiviai, lakūnai, kalviai ir kt. Žodžiu, niekad negali žinoti…
Kuo čia dėti gyvūnai?
Kaip minėta, mobingininkai, ypač iš akademinių sluoksnių, aukomis dažniausiai renkasi gabiausius, netradiciškai mąstančius, aukštas bangas keliančius, kitaip tariant, nepatogius asmenis, potencialiai galinčius išstumti „akademikus“ iš šiltos vietos. Panašu į kovą už būvį, natūralią atranką? Man irgi. Juk ne veltui mobingo sąvoką praėjusio amžiaus antrojoje pusėje pirmasis pavartojo austrų zoologas, gyvūnų elgsenos tyrinėtojas Konradas Lorenzas, pastebėjęs, kad kartais banda susivienija prieš vieną iš gentainių, kuris, paprastai silpnesnis už kitus, po sistemingo puolimo galiausiai išvejamas. Paklausite, kuo tai skiriasi nuo mobingo, kuris būdingas homo sapiens gentims? Gal tuo, kad persekiojimams skirtų ginklų arsenalas yra gerokai gausesnis, o jeigu tai vyksta akademijoje, kūrybingieji protai pagal išgales ir siautėja išradingai.
Grįžtant prie minėtos laidos, ji taip pat kažkaip natūraliai zoologijos linkme pasuko. Tai logiška. Prisiminkim, kad mobingo esmė – asmens nužmoginimas, išvarymas iš genties ar būrio. Thomo Hobeso terminais kalbant, žmogus žmogui – vilkas, o natūrali žmonijos būklė yra visų karas prieš visus. Tokia žiauri tikrovė. Neiškęsiu nepridūręs, kad net ir akvariumas, angliškai „vandens tanku“ vadinamas, yra mūsų kraujyje, kaip ir džiunglių įstatymai, troškimas perkąsti kitam gerklę, avinėlių tylėjimas (sąrašą galima tęsti)…
Laidos dramaturgija „nurovė stogą“ (tiksliau, akvariumo dangtį), kai pereita prie botanikos. Žiūrovams ir klausovams primintas akademinio bendrabūvio principas – būk žemesnis už žolę, tada niekas tavęs nelies. Vėliau esama situacija dar palyginta su pelke – puiki ekosistema, nieko neturiu prieš (čia, jei kas nesuprato, bandau būti sarkastiška žuvele). Bet, pala, pala, apie ką kalbama? Apie AKADEMINĘ bendruomenę?! Man, smulkiai žuvelei, tiesiog balzamas širdžiai… Kokia kompanija! Pasirodo, ne tik mūsiškiai roplio smegenimis mąsto (dabar aš, išprususi žuvelė, bandysiu trumpai paaiškinti, kas ir kaip).
Yra toks gudriai vadinamas neurosekvencinis smegenų veikimo modelis, pagal kurį žmogaus smegenys panašios į keturių sluoksnių tortą (taip sakė dr. Bruce ir B. Perry, neišsigalvoju). Viršutinis – smegenų žievė, pati „žmogiškiausia“ jų dalis. Šis sluoksnis lemia, kad galime kalbėti, abstrakčiai mąstyti, planuoti, būti kūrybingi, čia saugomos ir mūsų vertybės bei įsitikinimai. Apačioje yra smegenų kamienas, kontroliuojantis reguliacines organizmo funkcijas, tokias kaip temperatūra, kvėpavimas, pulsas ir pan. Šis sluoksnis vadinamas roplio smegenimis, kurios, gyvybei evoliucionuojant, išsivystė pirmiausia. O ką gali ropliai (apmaudu, tačiau tai pasakytina ir apie mano rūšies atstovus)? Įstengia reaguoti čia ir dabar, pirmiausia vedami savisaugos instinkto. Kai kurie budresni akademinio akvariumo gyventojai čia prisimins tris galimas reagavimo į stresą strategijas („kovok, bėk arba sustink“). Tikslumo dėlei paminėsiu, kad, kylant aukščiau, yra tarpinės smegenys, atsakingos už miegą, apetitą, judesius, ir limbinė sistema, reguliuojanti atmintį, emocijas.
Neurosekvencinis smegenų veikimo modelis atskleidžia, kad smegenys, prieš galvodamos, pirmiausia jaučia, reaguoja. Analogiškai viskas vyksta palaipsniui – iš apačios į viršų, nuo smegenų kamieno iki smegenų žievės. Jokia juslinė informacija nepatenka tiesiai į žievę, savo kelionę visada pradeda nuo kamieno ir kyla aukštyn. Būtent smegenų žievė žmones daro žmonėmis, galinčiais kritiškai vertinti faktus, reflektuoti, abstrahuoti, daryti logiškas išvadas, įsivaizduoti ateitį ir visa tai susieti su svarbiausiais dalykais, t. y. vertybėmis.
Problema ta, kad homo sapiens dažnai apsiriboja roplio mąstymu. Ne išimtis (greičiau taisyklė) ir akademiniai sluoksniai. Kaip teisingai pabrėžta šiuos pamąstymus inspiravusioje laidoje, dominuoja materialinio gyvenimo, individualizmo, karjerizmo ir konkurencijos instinktai, o ne kūryba, saviraiška, bendruomeniškumas ar bendradarbiavimas.
Oi, kolegos išgrūs mane lauk iš akvariumo, nes pažeidžiau akademinę etiką – išnašų nesudėjau! Bet juk čia visai kitas žanras, už šią laisvalaikio refleksiją niekas manęs neatestuos, gal net nebaus. O tie, kam įdomu, susiras patys. Būdama įžūli žuvelė, pajuokausiu, kad dažnu atveju išnašos – tinginiams, o jei kas su šia mintimi nesutinka, gali mesti akmenuką į mano akvariumą. (Pabaiga – kitame numeryje)