Lapkričio 29-ąją mes, visas būrys mokslo istorikų ir kitų smalsuolių, dalyvavome skaitymuose, skirtuose chemikui ir gydytojui eruditui, Vilniaus universiteto (VU) profesoriui Andriui Sniadeckiui (1768–1838).
Tie skaitymai vyksta kasmet. Juos organizuoja energingoji dr. Birutė Railienė, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos sekretorė, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriaus Bibliografijos sektoriaus vadovė, atrasdama vis naujų A. Sniadeckio veiklos sričių. O jų atrodo yra tiek, kad niekada tie skaitymai nepasibaigs. Ir ačiū Dievui, kad nepasibaigs, nes visada būna įdomu. Skaitymai rengiami vis naujose, tačiau su A. Sniadeckiu susijusiose, vietose. Todėl ir noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis, kilusiomis vaikštant po erdvę, susijusią su A. Sniadeckiu ir daugeliu kitų garsių asmenybių.
Šįkart skaitymai vyko name, kuris vadinamas Franko arba Stendalio, arba Franko-Stendalio vardais, t. y. Didžiojoje gatvėje Nr. 1. Dabar čia yra Prancūzų institutas. Tame pačiame name, šalia instituto esančiose erdvėse, įsikūrusi ir Prancūzijos ambasada. Trumpai priminsiu tiems, kurie galbūt nebuvo susidūrę su žymių žmonių, gyvenusių šiame name, vardais.
XIX a. pradžioje, beveik 20 metų čia gyveno gydytojas prof. Jozefas Frankas, atvykęs iš Austrijos darbuotis Vilniaus universitete. Diegė naujoves, įsteigė Vakcinacijos institutą, kuriame buvo gaminama vakcina nuo raupų ir skiepijami gyventojai. Buvo ir muzikantas, jaunystėje klavesino pamokas lankęs pas Vofgangą Amadėjų Mocartą, bendravęs su Haidnu ir Bethovenu. Franko žmona buvo gera dainininkė, tad jie abu organizuodavo Vilniuje operų pasirodymus, pelną iš kurių skyrė labdaros organizacijoms.
Stendalis, kurio romanais taip žavėjomės jaunystėje, Vilniuje lankėsi du kartus su Napoleono armija (buvo armijos intendantas ir tuomet dar vadinosi savo tikru vardu ir pavarde – Henry Beyle). Vėliau pasirašinėjo savo romanus Stendalio slapyvardžiu. Pirmąkart Vilniuje jis lankėsi, Napoleonui žygiuojant į Maskvą (kuriame name tada buvo apsistojęs, neaišku), o antrąkart – 1816 m. gruodžio 6–7 d. – traukiantis nuo rusų kariuomenės, nes intendantūra ir iždinė buvo įsikūrusi būtent šiame name.
1804 m. šį namą nusipirko universitetas savo darbuotojams apgyvendinti. Čia gyveno daugybė garsių universiteto profesorių, tarp jų ir prof. Andrius Sniadeckis (1823–1838 m.).
Mūsų skaitymų salė buvo Mediatekoje, įkurtoje buvusiame J. Franko bute, tiksliau, toje erdvėje, kur tas butas buvo, nes dabar viskas perdaryta pagal šiuolaikinius poreikius. Suprantama, kad visi fotografuojantys puolė prie langų, išeinančių į gražiausią šios vietos panoramą – Pilies ir Didžiosios gatvių susiliejimą. Nufotografuoju vaizdą, atsiveriantį į Piatnickajos cerkvę, ir susimąstau, kokį vaizdą matė Franko šeima? Akivaizdu, kad naujo pastato, stovinčio kiek kairiau, tikrai nematė. O kaip Šv. Paraskevės (arba Piatnickajos) cerkvė? Ar ji jau stovėjo šioje vietoje? J. Frankas įsikėlė į šį namą 1805 m. ir gyveno iki 1823 m., po to su šeima grįžo į Vieną.
Piatnickajos cerkvė turi ilgą istoriją Ji pastatyta 1345 m. kunigaikščio Algirdo žmonos Marijos Vitebskietės iniciatyva. Šventovė daug kartų degė, būdavo apleista, vėl atstatyta, priklausė tai unitams, tai stačiatikiams; tad ir jos išvaizda nuolat keitėsi. 1748 m. visiškai sudegė ir daugelį metų buvo neatstatyta. Išlikęs paveikslas, kuris liudija, kad 1807 m. cerkvė buvo visiškai apleista. Tad atrodo, kad gyvenimo Vilniuje pradžioje Frankai pro savo langus matė liūdnoką jos vaizdelį, o ir visa aikštė nebuvo Vilniaus puošmena. Cerkvė 1839 m. grąžinta stačiatikiams, kurie 1864–1865 m. (tuoj po 1863 m. sukilimo numalšinimo) ją rekonstravo pagal architekto Nikolajaus Čiagino projektą. Būtent tokią, rekonstruotą N. Čiagino, ją dabar ir matome.
Straipsnio pavadinime užsiminiau, kad kalbėsiu apie mintis, kilusias žvelgiant pro langą, tad leisiu savo mintims nušokti į laikotarpį, nesusijusį su Franku, bet siejamą su šia cerkve. Taigi, kas buvo architektas Nikolajus Čiaginas (arba Čaginas – rašoma įvairiai)? Apie jį galima rasti gražių apibūdinimų, rašytų okupacinės rusų valdžios laikais. Deja, tos „grožybės“ kartojamos daug kur ir dabar, nes juk reikėjo pagrįsti, kodėl Vilniuje XXI a. pradžioje, antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje, prestižinėje vietoje atsirado Čagino restoranas. Ir Palangoje taip pat – miesto centre, Basanavičiaus gatvėje. O gal ir dar kur nors Lietuvoje, nežinau. Pasiremsiu labai trumpa ištrauka iš Lietuviškosios enciklopedijos V tomo, išleisto Kaune 1937 m.: „Jis ypatingai pasižymėjo Vilniaus architektūros paminklų griovimu bei jų perdirbimu-pritaikinimu oficialiajai rusų dvasiai. 1867 perdirbo šv. Kazimiero bažnyčią į pravoslavų soborą <…> 1872 sugriovė Trakų vartus <…>.” O geriausiai N. Čiaginą apibūdina ištrauka iš jo paties minčių, kurias galėjau perskaityti metų pradžioje Istorijų namuose vykusioje parodoje „Aš esu vilnietis“. Būtinai perskaitykite. Rusų akademiko „vertingos“ mintys – tai mintys akademiko, gerai žinančio, kaip palaužti tautos dvasią. Ironizuojant: o kodėl gi Vilniuje nėra Muravjovo-koriko restorano? Gražiai pritaptų prie savo bičiulio N. Čiagino.
Primenu, kad Piatnickajos cerkvės rekonstrukcija atlikta tuoj po 1963 m. sukilimo numalšinimo, „kad mieste nebekiltų abejonių, kas jo šeimininkai“ (cituoju N. Čiaginą). Bet to maža. Dar reikėjo sukurti ir legendas, patvirtinančias Vilniaus rusiškumą. Ir vienoje iš cerkvės išorės nišų atsirado akmenyje iškaltas užrašas, kad čia šitoje cerkvėje 1705 m. buvo krikštytas įžymiojo rusų poeto Aleksandro Puškino senelis afrikietis Hanibalas, kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos imperatorius Petras I. Iš tikrųjų Hanibalas buvo A. Puškino prosenelis. Ši legenda, užtvirtinta N. Čiagino veiklos metu, kartojama iki šiol: kai kur – kaip tikras faktas (pvz., Vikipedijoje), o kitur – kaip nepatvirtinta legenda. Mokslininkai sako, kad nėra jokių šaltinių, patvirtinančių šį faktą: legenda sukurta A. Puškino pasakojimų motyvais, tačiau jo nelabai domino tiksli istorija, rūpėjo tik romantinė jos pusė.
O dabar vėl mintimis grįžtu į Prancūzų institutą. Prieš prasidedant skaitymams, pavaikščiojome po jo patalpas. Viduje – viskas jauku ir gražu, tačiau labai šiuolaikiška: pakeistos erdvės, daug stiklinių durų ir gerokai pažemintos lubos. Tiksliau sakant, vietoje lubų yra vadinamosios „fabrikinės“ plokštės, po kuriomis patogu išvedžioti elektros instaliacijas, tačiau kurios gerokai sumažina ir supaprastina erdvę. Autentiškų dalykų likę labai mažai, tik keliose vietose: sienos dekoras, o viename tamsiame, tuščiame kambarėlyje stovi nuostabaus grožio krosnis, tačiau šio kambarėlio paprasti lankytojai nepamato. Išgirstame, kad, prieš restauruojant, šis namas buvo labai prastos, beveik avarinės būklės, tad reikėjo daug ką perstatyti. Šioje pasakojimo vietoje toks „dinozauras“, kaip aš, labai nustembu, nes name dažnokai lankydavausi 1972 m. ir jokiu avaringumu jis tuomet nekvepėjo. Čia dvelkė tik senove. Ir še tau: nepraėjus pilniems 20-čiai metų, tokia liūdna būklė? Mūriniame name, kuris atlaikęs jau ne vieną šimtmetį? Pasiaiškinu pati sau, kad XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje nutikdavo daug stebuklinių įvykių, todėl tiems stebuklams priskiriu ir šį faktą…
Išeinu iš Prancūzų instituto, prasmingai praleidusi laiką, mintimis nusikėlusi į ankstesnius amžius, maloniai pasišnekėjusi su kolegomis prie kavos puodelio. Bet neišsinešu jokios šių namų autentiškos dvasios. Pora senų dekorų ir slaptoji, gražioji krosnis – gal kiek per mažai? Nėra to įstabaus autentiškumo jausmo, kurį galima patirti kitur, pavyzdžiui, Čiurlionių mediniame namelyje Druskininkuose arba varganame, ankštame kambarėlyje Zalcburge… Mažame kambarėlyje, kuriame gimė didysis Mocartas…
Dr. Laima Petrauskienė
Autorė yra Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos narė