Paskaitykime ištrauką iš signataro, politinio kalinio, poeto, rašytojo ir žurnalisto Gintauto Iešmanto paskutinės knygos ,,Rodanti kelią, teikianti prasmę. Kalba ir mes“ (p. 85–86).
Ar tik kuklumas?
,,Laikraštyje „Lietuvos aidas“ 1999 03 06 perskaičiau, kad pasaulyje gražiausia kalba yra lietuvių. Tokia ją paskelbė UNESCO 1992 metais sudaryta komisija. Tačiau nustebino ne tiek šis sprendimas, kiek aplinkybė, kad pro akis man galėjo prasprūsti toksai pasitikėjimą keliantis įvertinimas.
Visą gyvenimą domėjausi mūsų kalba, džiaugiausi jos gražumu, o štai ėmiau ir kvailiausiai pražiopsojau. Galbūt, sakau, spauda arba nutylėjo, arba žinią pateikė neefektingai. Bet, šiaip ar taip, bent kalbininkai turėjo trimituote trimituoti. Juk tokia neįkainojama parama! Ko gero, ją pasitelkę, dabar mažiau dejuotume, kad jaunimas griebiasi mėgdžioti anglišką šnekėseną, kad per mažai vertina savąją kalbą.
Ir verslininkai, matyt, dėl to neateina į protą, kaip tikėjosi vadovaują kalbininkai. Jie vis dar tebesižavi iškabose, pavadinimuose, reklamose tuo, kas nelietuviška, o per televiziją jau ir Šekspyro ,,Makbetas“ (spektaklis) tariamas be galūnės. Ko čia stebėtis, kad ir itališkos, net vokiškos operos atliekamos originalo kalba. Per lietuvių kalbos paskelbimo valstybine dešimtmečio minėjimą kalbos komisijos pirmininkė, atsakydama į klausimą, kodėl brukama autentiška užsieniečių pavardžių rašyba, trumpai drūtai atšovė: ,,Europėjame!“ Atseit, nenorime būti atsilikę, savaip rašą tiktai latviai ir albanai. Taigi taip ir verčiamės kūliais, stengdamiesi visose srityse įtikti svetimiems pažeisdami gyvąją kalbos dvasią. Kaip tada netarsi: keisti vis dėlto tie europiečiai – jiems gražiausia lietuvių kalba ir tiek. Ir turbūt ne vien jiems. Mat UNESCO – pasaulinė organizacija.
O aš pats jaučiu nuoskaudą, kad ligi šiol tokio reikšmingo fakto nežinojau. Matyt, kaltas lietuviškas kuklumas, kurį kaip trūkumą pastebėjo viena mokyti į Vilniaus universitetą atvykusi prancūzų profesorė. Antraip argi būtume tylėję?“
———————————–
Skaičiau ir aš „Lietuvos aide“ tą nuostabą keliantį Sorbonos universiteto profesorės straipsnį, atrodo, tokiu pavadinimu „Lietuviai, kodėl esate tokie kuklūs?“ Profesorė rašė, kad Vilniaus universitete per pertraukas prislinkdavusi prie tarpusavyje kalbančių lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojų ir klausydavosi, ramiai tekančios kalbos, kuri jai buvo panaši į paukščių čiulbesį…
Ir čia jau norėtųsi kreiptis į garsiausius mūsų kalbininkus ir kai ko paklausti. Be abejo, perskaitę tokią žinią, daugelis skaitytojų nėra naivūs ir supranta, kad kalbų grožio palyginimai ir panašūs komisijų sprendimai visada bus daugiau ar mažiau subjektyvūs. Tačiau jie nėra savavališki ir šališki, nes mėginimai nustatyti gražiausias pasaulio kalbas nuolatos kartojasi. Ir jie galimi tik todėl, kad turi pagrindą: vis dėlto egzistuoja tam tikros kalbų savybės, dėl kurių vienos kalbos laikomos objektyviai gražesnėmis, skambesnėmis ir patrauklesnėmis ausiai negu kitos.
Taigi šiuo komisijos paskelbtu vertinimu piktnaudžiauti nebūtina ir nėra jokio reikalo. Tačiau sunku suprasti, kodėl juo nepasirėmus, protingai ir nuosaikiai skleidžiant žinią apie tokį lietuvių kalbos vertinimą. Juk tai puiki proga populiarinti gimtąją kalbą, kelti jos autoritetą tarp lietuvių, kurių daugelis į ją jau žvelgia su atsainia panieka ir net nesuvokia, kad šitaip sugrįžta į savo kalbos besigėdijusio XIX a. lietuvio tautinės saviniekos būklę. Juk daugybė lietuvių net nebežino, kad jų kalba yra visų archajiškiausia (senovinė, bet vis dar vartojama) iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje! Ir tokia ją pripažįsta garsiausi pasaulio kalbininkai.
Kodėl tautiečiai nežino, kad mūsų kalbos mokosi garsiausių pasaulio universitetų lingvistikos fakultetų studentai? Jeigu ten studentas studijuoja indoeuropiečių kalbas, pirmiausia jam patariama mokytis lietuvių kalbos. Nustebote? Apie tai mūsų kalbininkai turėtų rašyti straipsnius, juos plačiai paskleisti, kad nereikėtų gaudyti žinių po kruopelytę iš įvairiausių šaltinių. Nejaugi šių dienų kalbininkai nebėra lietuvių kalbos sargai ir jos puoselėtojai, kokie buvo jų pirmtakai? Juk anksčiau lūždavo lentynos nuo mūsų kalbininkų knygų knygelių, nes kiekvienam būdavo garbė mokyti Tautą. Tad kodėl, gerbiami kalbininkai, jūsų niekur nesimato? Kur jūsų, kad ir nedidelio formato, knygelės, bet su tokia žinia paprastam lietuviui, kad šis nenustotų iš nuostabos aikčiojęs ir tai, ką perskaitė, papasakotų kitam?
Teko kalbėtis su airių kilmės amerikiečiu, gerbiamu dialektologijos profesoriumi Džeimsu Duranu, teigiančiu, kad be lietuvių kalbos yra neįmanoma dėstyti pasaulio indoeuropiečių kalbų tarmių. Todėl iš plokštelių, o vėliau iš lietuviškų knygų tobulai išmoko lietuviškai, dar gyvendamas JAV, Kalifornijoje, kad savo studentams padėtų lengviau suprasti tarmių subtilybes. Užsienio kalbininkų visai nestebina lietuvių kalbos grožis ir jos reikšmė pasauliui, tad žymus rusų kalbininkas Olegas Poliakovas parašė knygą ,,PASAULIS IR LIETUVIŲ KALBA“ (tai pati geriausia dovana išsilavinusiam bičiuliui), kurioje drąsiai teigia, kad lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“ (326 psl.). Autorius rašo: ,,Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė ir materialinė kultūra. Šiomis kalbomis kalba apie 44,78 proc. Žemės gyventojų. Visos indoeuropiečių kalbos atsirado prieš kelis tūkstančius metų iš indoeuropiečių prokalbės. Šios prokalbės tarmėmis ir šnektomis kalbėjo mūsų protėviai indoeuropiečiai. Apie 3–2 tūkst. m. pr. Kr. įvykęs galutinis indoeuropiečių prokalbės skilimas buvo visų žinomų indoeuropiečių kalbų pradžia. Dabartinės lietuvių kalbos ypatumas yra tas, kad ji tiesiogiai lyginama su indoeuropiečių kalbomis, kurios jau seniai išnyko arba taip pakito, kad tapo itin nesuprantamos šiuolaikiniams jų vartotojams: indoarijams, graikams, romanams, germanams, keltams, slavams. Dvi skandinavų kalbos – islandų ir farerų – per tūkstantį metų pakito nežymiai, tačiau jos turi daug daugiau naujadarų nei lietuvių kalba.
Lietuvių kalbos ypatumas yra tas, kad ji iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų išsaugojo archajiškiausią kalbinę struktūrą ir nemažai senosios indoeuropietiškos leksikos. Daugeliu atžvilgių ji labai artima bendrajai indoeuropiečių prokalbei ir padeda ją rekonstruoti (kai kurie žodžiai ir formos mažai skiriasi nuo ide. prokalbės formų, pvz., duktė, sūnus, avis, penki, esti ir kt.). Taip pat ši kalba padeda atkurti išnykusias įvairių kalbų formas ir yra labai svarbi seniausių kalbų istorijai.“
Tai bent kalba! Tai bent lietuvių tauta, kuri šią kalbą taip nugludino, kad ji virto tikru žėrinčiu deimantu tarp kitų kalbų. Džiaukimės! Užplūsta daug pamąstymų, bet kad nebūtų nereikalingų įtarimų, tikėkimės, kad lietuvių kalbos mokslininkai galbūt susisieks, kad ir po tiek metų, su pačia prancūzų kalbos profesore, su UNESCO ir tuo klausimu galų gale pradės domėtis. Juk jums, gerbiami kalbininkai, priklauso savo motulę ginti, kai šiandien ji taip ujama.
Neprisimenu, kuris iš kalbininkų vis dėlto rašė, kokiomis mūsų kalbos išskirtinėmis savybėmis rėmėsi UNESCO sudaryta komisija, nustatydama jos išskirtinumą. Pamėginsiu keletą punktų atkartoti, nes giliai įstrigo į širdį. Komisija pirmąją vietą skyrė lietuvių, antrąją – norvegų, o trečiąją – italų kalbai.
1. Lietuvių kalboje yra labai daug balsių, dvibalsių ir dvigarsių. Būtent jie suteikia kalbai plaukimą, banguotumą – tarytum ne kalbame, bet dainuojame.
2. Lietuvių kalbos kirtis yra nepastovus; jis šokinėja žodžiuose ir sakiniuose (išlinksniuokite žodį „vanduo“ ir pamatysite, kaip kirtis „bėgioja“ po skirtingus linksnius ir kaip švelniai nutupia žodžio pradžioje arba gale. Tikrai išgirsite tylų vandens čiurlenimą, bangelės šoktelėjimą ar jos nuvinguriavimą tolyn…). Džiugu, kad išlaikėme indoeuropietiškas priegaides.
3. Lietuvių kalboje yra nepaprastai daug mažybinių priesagų, kurias turi daiktavardžiai, būdvardžiai ir net prieveiksmiai, pavyzdžiui: namelis, namukas, nameliukas, namelytis, namužis; gražutis, gražutėlis, gražėlesnis; artėliau, gražėliau, linksmėliau, tolėliau ir taip toliau.
4. Lietuvių kalboje moterų ir vaikų drabužių pavadinimai taip pat vartojami su mažybinėmis priesagomis: skrybėlaitė (vyrų – skrybėlė), kepuraitė, kepurytė, dirželis, diržiukas, bateliai, batukai, šalikėlis, šalikutis, skarelė, skarutė, skarytė, suknelė, suknutė, suknytė, suknelytė, sijonukas, sijonėlis, striukytė, striukelytė, striukelė, megztukas, megztinukas, pirštinaitės, kojinytės, kojinaitės ir taip toliau.
5. Lietuvių kalba turi labai turtingą veiksmažodžio formų (dalyvių, pusdalyvių, padalyvių) sistemą – tokios neturi jokia kita indoeuropiečių kalba. Apie tai buvau rašiusi kitame straipsnyje, o čia dar kartą priminsiu. Taigi valgąs, valgęs, valgydavęs, valgysiąs, valgomas, valgytas, valgysimas, valgant, valgius, valgydavus, valgysiant, valgydamas, valgytinas (žr. Antanas Klimas The University of Rochester, Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences LITUANUS, Volume 30, No3- Fall 1984).
6. Lietuvių kalboje pasitaiko netgi šeši vietininko linksniai: name, namuose, namie, namo, namopi, namop (šiandien sakome: saulė leidžias vakarop, o einu namop – rečiau). Deja, šiandien literatūrinėje kalboje šie linksniai vartojami ne visi, tačiau dialektuose dar gana dažnai sutinkami (žr. Antanas Klimas).
7. Lietuvių kalboje raidė „Ė ė“ yra vienintelė tokia raidė visame pasaulyje (o jame yra daugiau nei 7000 kalbų). Tai labai įspūdingas faktas: gražuolei „ė“ net paminklas Kaune pastatytas! Už ją turime būti dėkingi Danieliui Kleinui, kuris ją sukūrė Karaliaučiuje. Su raide „ė“ lietuviai pirmą kartą susipažino skaitydami D. Kleino redaguotą Jono Bretkūno Bibliją, o 1653 m. ji įtvirtinama lietuvių kalbos gramatikoje, kurią parašė tas pats Danielius Kleinas.
8. Lietuvių kalboje visai nėra keiksmažodžių. Šiuo nuostabiu faktu XV a. žavėjosi ir stebėjosi net iškilus ir prūsiškų kilmės šaknų galimai turėjęs mokslo vyras Kopernikas. Jis rašė, kad nei buitinėje lietuvių kalboje, nei jos dainose, nei pasakose nėra keiksmažodžių. O jie juk labai subjauroja ir iškreipia kalbos sandarą, padarydami kalbą tokią šiurkščią ir tokią nemalonią, lyg ji būtų skardinė. Ne veltui lietuviai sako, kad ,,ausį rėžia“. Tiesa, turime keletą su specialiai sukurtais naujadarais, bet jie sukelia veikiau šypseną, nei pyktį. Pavyzdžiui, ak tu trivirviau, kad tave balti arimai, rupūs miltai, po paraliais ir kiti (Kazimieras Gaivenis „Margas žodžių pasaulis“). Užtat turime nemažai daiktavardžių, turinčių bendrą formą abiem giminėms. Verta pažymėti, kad beveik visi pabrėžia neigiamas žmogaus savybes, kurios bendruomenei labai nepriimtinos. Gal todėl mūsų senoliai nevartodavo keiksmažodžių; būdami pakantūs ir tylaus būdo, apsieidavo švelnesne forma sakydami: rukšla, dvasna, džiūsna, mėmė, valkata, išgama, pabaisa, naktibalda ir t. t. Gal čia tiktų ir „žmoga“? Eini gatve, sutinki šio baisaus naujadaro kūrėją ir sveikiniesi: „Laba diena, žmoga!”
9. Lietuvių kalba labai turtinga žodžių: kiekvienas mažiausias daikčiukas ar reiškinys turi savo pavadinimą. Neturime labai daug žodžių su daugybe reikšmių, tokių kaip anglų kalboje. Prieš daugelį metų per televiziją teko klausytis JAV gyvenančios Balio Sruogos giminaitės, kuri išvertė „Dievų mišką“ į anglų kalbą. Ji išskirtinai pabrėžė, kad versti buvo labai sunku, nes anglų kalboje nerado tiek daug vaizdingų sinonimų, antonimų ir įvairiausių žodžių žodelių, kokių yra lietuvių kalboje.
10. Lietuvių kalba labai sunki, nes ji sintetinė, ne analitinė, kaip anglų. Ji labai sudėtinga dėl savo gramatikos, septynių linksnių, kirčiavimo, labai gausios leksikos, frazeologijos, kuri sunkiai verčiama į kitą kalbą ir daug daug kitų dalykų. Mūsų lietuviukams ne juokais sunku išmokti sudėtingesnes formas, nes kai kurie tėvai vartoja paprastesnes, kurios nuobodžios ir bespalvės. Koks užsienietis gali išmokti kad ir tokį sakinį: „Kaip būtų buvę gerai, jeigu būčiau pasistatęs namą?“ Galima paprasčiau, bet bus skurdžiau: gaila, kad nepasistačiau namo. O angliškai šis sakinukas skamba šitaip: „I wish I had built a house.“ Bet tokiame sakinyje žodžiai tikrai nenuplaukia tolyn nemunais. Jau minėtas mokslininkas Olegas Poliakovas rašo: „Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys.“ (Pabaiga – kitame numeryje)
Alina Laučienė