1932 03 03–2024 01 20
Sausio 20 d. savo žemiškąją kelionę baigė zoologė, entomologė, biologijos mokslų daktarė Aldona Stanionytė.
Aldona Stanionytė gimė Dzūkijoje, Lazdijuose. Nuo 1933 m. Stanionių šeima gyveno Ukmergėje. Baigusi Ukmergės gimnaziją, Aldona dėl šeiminių aplinkybių negalėjo iškart toliau mokytis ir kurį laiką dirbo rajono Švietimo skyriuje. 1951 m. įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą ir netrukus tapo žinoma kaip viena geriausiai besimokančių studentų. 1956 m. baigusi studijas, įgijo zoologės entomologės specialybę ir tais pačiais metais pradėjo dirbti moksline bendradarbe Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute. 1964 m. tapo mokslų daktare. Disertacijos vadovas buvo žymus Lietuvoje mokslininkas biologas, eksperimentinės zoologijos pradininkas Pranciškus Baltrus Šivickis.
Institute, kurio pavadinimas kelis kartus keitėsi (Zoologijos ir parazitologijos, vėliau – Ekologijos), Aldona dirbo iki 1993 m. pradžios. Ne vieną vasarą jai kartu su kolegomis teko praleisti prie įvairių Lietuvos ežerų, atliekant mokslinius tyrimus. A. Stanionytė laikoma žirgelių (laumžirgių) tyrimų pradininke Lietuvoje. Mokslininkė ištyrė ne tik žirgelių rūšių priklausomybę nuo vandens telkinio, bet ir jų vystymosi trukmę, tankį, elgseną. Vien žirgelių biologijos ir ekologijos bei kitais susijusiais klausimais paskelbė daugiau kaip 20 mokslo straipsnių.
Nuo 1967 m. dr. A. Stanionytė pradėjo tyrinėti tuo metu mažiausiai ištirtą vabzdžių grupę – entomofagus-chalcidus. Jei žirgeliai yra stambūs, 4–7 cm ilgio, tai chalcidai tėra vos 1–2 mm dydžio. Mokslininkė surinko didelę šių vabzdžių Lietuvos faunos kolekciją, išaiškino svarbiausius chalcidus – sodų kenkėjų parazitus, taip pat nustatė ir jų praktinę naudingumo reikšmę sodų agrocenozėms. A. Stanionytė buvo leidinio „Vabzdžių-sodų kenkėjų entomoparazitai Lietuvoje“ (1979) bendraautorė, parengė mokslo straipsnius apie chalcidus. Prisidėjo rengiant „Lietuvos raudonąją knygą“ (1992) ir leidinį „Žuvinto rezervatas“. Iš viso paskelbė apie 70 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.
Kaip rašoma straipsnyje, mokslininkės 65-mečio proga išspausdintame žurnale „Ekologija“, A. Stanionytė su bendradarbe Elena Mikėnaite-Gaidiene buvo pirmosios Lietuvos mokslų akademijos mokslininkės entomologės, daug prisidėjusios prie Lietuvos vabzdžių faunos kolekcinių fondų ir rinkinių sudarymo. Šie rinkiniai dabar saugomi Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
1972 m. A. Stanionytei buvo suteiktas entomologijos specialybės vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas. Nuo pat Lietuvos entomologų draugijos įkūrimo (1965), mokslininkė buvo šios draugijos narė. Bendradarbiai, išreikšdami jai pagarbą, yra pavadinę net dvi naujų mokslui vabzdžių rūšis (gentys – Pseudonopomyza ir Tersilochus).
A. Stanionytė buvo plačių interesų žmogus, didžiulė gamtos ir tautos meno mylėtoja, kolekcininkė. Ji užrašė iš Dzūkijos kilusios savo mamos Teofilijos Stanionienės, buvusios geros dainininkės, išsaugotas liaudies dainas, parašė atsiminimus apie vyresniąją seserį, žinomą Ukmergės tautodailininkę Nelę Marazienę. Mokslininkė daug skaitė, nemažai keliavo, rinko lietuviškus ir užsieninius pašto ženklus gamtos, vabzdžių ir miestų temomis, sukaupė daugiau kaip 400 molinių ir porcelianinių ąsotėlių kolekciją. Išėjusi į užtarnautą poilsį, ypač daug laiko skyrė rankdarbiams. Vilniuje jos buto lentynos buvo pilnos įvairių dydžių lėlių, aprengtų pačios mokslininkės pasiūtais arba nunertais drabužėliais. Apie A. Stanionytės rinkinius buvo paskelbtas platus gausiai iliustruotas straipsnis svetainėje „Bičių korys. Bendruomenių kraštotyra“ (žr. https://bendruomeniukrastotyra.lt/2020/01/08/mokslininkes-aistra-kolekcionavimas/).
Dr. Aldona Stanionytė mirė, baigdama 92-uosius gyvenimo metus. Palaidota Ukmergėje, Vaižganto gatvėje esančiose kapinėse, šalia motinos Teofilijos Stanionienės ir brolio Algirdo. Geru žodžiu ją ilgai prisimins bendradarbiai ir kiti, pažinojusieji ją. Buvę bendradarbiai