Gyvybė kuriama fabrikuose. Kūdikius galima pirkti ir parduoti kaip prekes. Ne, tai ne mokslinė fantastika ir ne koks nors distopinis kraštutinės ateities vaizdinys. Tokia mūsų ateities „vizija” pateikta Švedijos nacionaliniame parlamente – Riksdage registruotame įstatymo projekte. Jo autorius yra Joaras Forselas, parlamento narys, atstovaujantis liberalų partijai. Jis siūlo, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų išleisti „dirbtinių gimdų tyrimams”, siekiant išplėsti „reprodukcinę laisvę” „gimdyvėms nešiotojoms”. Kitaip tariant, J. Forselas nori, kad Švedijos vyriausybė remtų mašinų, galinčių užauginti kūdikį nuo pradėjimo iki gimimo, kūrimą, kad nė vienai moteriai nebereikėtų būti nėščiai.
Tikėjausi, kad Švedijos parlamento narys ras kiek produktyvesnių būdų, kaip išleisti mokesčių mokėtojų pinigus. <…> Šalis, kurios įstatymų leidžiamosios valdžios narys yra J. Forselas, turi didelių problemų, ją kamuoja didelis smurto ir korupcijos lygis. Deja, biudžeto prioritetų nustatymas yra tik pradžia problemų, su kuriomis susiduriame. Didžiausia jo problema yra ta, kad kūdikiai, kuriuos pagimdytų dirbtinės gimdos, ateitų į šį pasaulį, neturėdami jokių žmogaus teisių. Jie būtų privati nuosavybė bet kurios bendrovės, kuriai priklauso įstaiga, kurioje jie pradedami, auginami ir „gimsta”. Šie kūdikiai būtų prekės, kurios būtų perkamos ir parduodamos atviroje rinkoje, kaip ir bet koks kitas turtas.
Panaikinus biologinius apribojimus ir socialines normas, susijusias su nėštumu, visiems atsiveria galimybės visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime neaukojant savo sveikatos ir gerovės. <…> Anot politiko, natūralus nėštumas yra vienas pavojingiausių dalykų, su kuriais gali susidurti gimdos nešiotojos, o kartu ir negimę vaikai. Civilizacijos evoliucija reikalauja, kad pažanga būtų daroma ta linkme, kad žmonija būtų atleista nuo šios natūralios, bet beviltiškai pasenusios naštos. Panašiai kaip tai daro abortų propagandistai, J. Forselas bando įteigti, kad nėštumas yra liga ar sužalojimas. Sveiko proto skaitytojui tai skamba kaip absurdiška parodija. Deja, taip nėra. <…> Atvirai kalbant, stebina, kad žmogus, kuris buvo demokratiškai išrinktas į civilizuotos Europos šalies įstatymų leidžiamąją instituciją, gali siūlyti atimti iš kūdikių bet kokią galimybę būti žmonėmis ir būti saugomiems žmogaus teisių.
Norėdami suprasti, kodėl J. Forselo įstatymo projektas taip daro, grįžkime prie žmogaus dauginimosi prigimties. Kūdikį gimdanti moteris yra švenčiausias žmogaus egzistencijos momentas. Tai įkūnija procesą, kurį Dievas paskyrė gyvybei sukurti. Jis taip pasielgė ne veltui: norėdamas visais įmanomais būdais išreikšti, kad gyvybė, didžiausia Jo mums duota dovana, yra šventa ir laikoma aukščiau mūsų, žmonių, vertinimo ir valdymo. Mūsų moralinė pareiga – gerbti sukurtos gyvybės šventumą, palaikyti ir gerbti gyvybę pagal savo galimybes.
Tačiau šis įstatymo projektas iš tiesų yra nukreiptas prieš gyvybę. Jis nori atskirti žmogaus gyvybės sukūrimą nuo pačios žmonijos. Jis išdėsto savo viziją apie pasaulį, kuriame nė viena „gimdyvė nešiotoja”, kalbant jo mizoginiška kalba, neturės kūdikių natūraliu būdu. Vietoj to žmogaus reprodukcija perkeliama į gamyklas, kuriose eilė po eilės stovi gimdos, o kūdikiai auginami kaip ląstelių mėginiai laboratorijoje. Vien Švedijoje J. Forselui reikėtų gamyklų, kurių laboratorijose kasmet būtų pagaminta 100–150 000 kūdikių.
Gali būti, kad ponas J. Forselas per daug kartų žiūrėjo filmą „Žvaigždžių karai: klonų ataka”. Tai „Žvaigždžių karų” sagos epizodas, kuriame Obi-Vanas Kenobi apsilanko Kamine, planetoje, kur dideliame fabrike gaminami klonuoti humanoidai. Klonai kuriami, auginami ir mokomi būti federalinės armijos kareiviais. Vienas iš filmo istorijos aspektų yra teisinis klonų statusas: jie yra Kamino gamintojo nuosavybė, kol už juos nesumoka federalinė vyriausybė. Trumpai tariant, jie yra prekė, gaminama tik siekiant pelno. Tai rodo pačios gyvybės degradaciją iki parduodamos prekės. <…> Užuot padėjęs natūraliam procesui, kūdikių fabrikas atstovauja naujam žmogaus sukūrimo procesui.
Skirtumas pasireiškia vienu paprastu klausimu: kam priklauso teisinė kūdikio globa? Natūralaus proceso metu motina yra neginčijama globėja. Dirbtinio proceso atveju ji būtų pagamintos gimdos savininkė. Tačiau dėl to kyla esminė moralinė problema. Vyro ir moters, pradėjusių vaiką natūraliu būdu, tikslas yra sukurti šeimą o įmonės, gaminančios kūdikį dirbtinėje gimdoje, tikslas yra disponuoti kūdikiu už pinigus. Kadangi kūdikis yra ne šeimos dalis, o prekė, jis negali turėti žmogaus teisių kaip šeimoje gimęs kūdikis. Kodėl? Paprasta. Negalima parduoti žmogaus. Vergovė yra neteisėta. Tačiau tokio kūdikių fabriko, kokį numato J. Forselas, tikslas – parduoti kūdikius, siekiant pelno.
<…> Pagrindinis skirtumas tarp šios išgalvotos istorijos ir tikrovės, kurios laukia mūsų švedų liberalusis draugas, yra tas, kad „Žvaigždžių karų” klonų fabrikas apsiribojo tik karių kariuomenei gamyba. Ponas J. Forselas turi omenyje kur kas didesnį mastą: kiekvienas šalies kūdikis – ne tik tas, kurio reikia kariuomenei – būtų auginamas dirbtinėje gimdoje, gamykloje. Nė vienas iš šių kūdikių negalėtų būti žmogus. Visus juos būtų galima parduoti atviroje rinkoje. Norėdami suprasti, ką tai reiškia, pagalvokite, kas nutiktų, jei pora pasirašytų sutartį su kūdikių fabriku ir sumokėtų už produktą grynaisiais pinigais „gimimo” metu arba kasmėnesinėmis įmokomis. Tarkime, kad jie neišrašo čekio nėštumo laikotarpio pabaigoje. Tarkime, kad jie vėluoja mokėti mėnesines įmokas ir galiausiai nevykdo įsipareigojimų.
Ką dabar daro kūdikių fabrikas? Akivaizdu, kad sulaiko kūdikį, kol būsimieji tėvai sumokės gamyklai skolą. Tačiau jis negali laukti amžinai: tam tikru momentu kūdikis „gimsta” ir fabrikas turi pradėti juo rūpintis ex utero. Galiausiai jis turi atgauti savo išlaidas, o vienintelis būdas tai padaryti – parduoti kūdikį atviroje rinkoje. Liberaliu, laisvosios rinkos požiūriu, tai ne sudėtingiau nei bankui areštuoti kieno nors namą, nes jis negrąžina hipotekos paskolos. Moraliniu, konservatyviu požiūriu, tai, žinoma, yra bjaurus žmogaus gyvybės pažeminimas.
Šaltinis: laikmetis.lt