Žiemojančiuose Lietuvos laukuose kilusi audra persikėlė ir į sostinę. Tai ne tik tamsūs debesys, keliantys grėsmę būsimam derliui, bet ir augantis nepasitenkinimas, kuris užgimė Europos žemės ūkio lygumų širdyje.
Pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėję ūkininkų protestai – daugiau nei vietinis pasipiktinimas. Susiduriame su akivaizdžiu Europos agrarinio nerimo simptomu, signalizuojančiu apie ūkininkų bendruomenę šiandien kamuojančius rimtus iššūkius.
Kodėl Lietuvos ūkininkų apmaudo šaknys gilėja?
Europos komisaras Janušas Voicechovskis (lenk. Janusz Wojciechowski), atidarydamas „Agromaisto dienas 2023“ (angl. „Agri-Food Days 2023“) Briuselyje, pabrėžė, kad kiekvienais metais prarandame vis daugiau ūkių, kurie nebeišsilaiko. Statistika išties gana liūdna: 2020 metais Europos Sąjungoje (ES) iš viso buvo 9,1 mln. ūkių, t. y. net 37 proc. mažiau nei 2005 metais. Vadinasi, 5,3 mln. ūkių tiesiog nebeliko.
Šiuo metu Lietuvoje vyksta precedento neturintis taikus ir labai vieningas ūkininkų protestas. Kaip ir daugelyje ES šalių, jie išėjo į gatves. Tiksliau, išriedėjo – ūkininkų traktoriai, kaimo pragyvenimo simbolis, tapo ir protesto emblema. Priežasčių protestuoti yra ne viena ir konkretūs rūpesčiai, slegiantys žemę dirbančių žmonių pečius, skiriasi. Tačiau mažos žemės ūkio produktų supirkimo kainos, didelės veiklos sąnaudos, negailestingas rinkos nepastovumas ir kriziniai laikotarpiai – pandemijos padariniai ir pašonėje tebevykstantis karas – daugelį ūkininkų vienodai stumia į nesaugią padėtį.
Susitelkime į faktą, kad ūkininkų apmaudo šaknys vis gilėja. Tiek nacionalinė, tiek Briuselio koridoriuose kuriama žemės ūkio politika dažnai yra jų nepasitenkinimo šaltinis. Norisi pabrėžti, kad 1962 metais pradėta įgyvendinti ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – tai partnerystė tarp žemės ūkio ir visuomenės bei Europos ir jos ūkininkų. Šia politika siekiama juos remti ir gerinti žemės ūkio produktyvumą, užtikrinant stabilų įperkamo maisto tiekimą. Tarp politikos keliamų tikslų – apsaugoti valstybių narių ūkininkus, kad jie galėtų pragyventi, padėti kovoti su klimato kaita ir taupiai valdyti gamtos išteklius, išlaikyti kaimo vietoves ir kraštovaizdį visoje ES, palaikyti kaimo ekonomiką gyvą, skatinant darbo vietų kūrimą žemės ūkyje, maisto pramonėje ir susijusiuose sektoriuose.
Nors BŽŪP yra ES integracijos kertinis akmuo, ji turi kritikų. Subsidijų paskirstymas, biurokratinė painiava, politikavimo ir praktikos atotrūkis – pasikartojančios temos ūkininkų nusivylimo priežasčių sąraše.
Europos ūkininkai – ne vien maisto tiekimo grandinės stuburas
Pastaraisiais metais, ypač nuo 2019-ųjų (arba Žaliojo kurso patvirtinimo), ES išaugo ūkininkų protestai, pasižymintys dideliu organizuotumu ir gausiomis dalyvių gretomis. Reikšmingos demonstracijos vyko tokiose šalyse kaip Nyderlandai, Vokietija, Prancūzija, Lenkija, Ispanija ar Italija. Šiuos protestus lėmė daugybė tarpusavyje susijusių problemų. Ekonominis spaudimas, žemos produkcijos kainos ir nesąžininga konkurencija bei iššūkiai, susiję su žemės ūkio politika, ypač dėl BŽŪP sudėtingumo ir nelygybės. Aplinkosaugos taisyklės, neabejotinai labai svarbios klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo akivaizdoje, tačiau jos ir klaidina reikalavimų labirinte. Europos kaimų gyvybiškumo sergėtojai – ūkininkai dažnai „pakimba“ tarp aplinkos tvarumo nuostatų ir žemės ūkio gamybos realijų.
Neseniai Nyderlanduose įvykę protestai, paskatinti azoto emisijų mažinimo priemonių, iliustruoja šią įtampą – subtilią pusiausvyrą tarp gamtos išsaugojimo ir pragyvenimo šaltinių puoselėjimo. Ginčijamasi dėl aplinkosaugos reglamentų, kuriais siekiama sumažinti išmetamų teršalų kiekį ir skatinti tvarumą. Ūkininkai tvirtina, kad dažnai neatsižvelgiama į praktinius ūkininkavimo aspektus ir ekonominį gyvybingumą. Protestuose pasikartojo raginimas gerbti ir iš naujo įvertinti žemės ūkio vaidmenį visuomenėje, pabrėžiant būtinybę užmegzti tikrą dialogą tarp politikos formuotojų, visuomenės ir ūkininkų bendruomenės. Svarbiausias tikslas – visapusiškai spręsti daugialypius šiuolaikinio žemės ūkio iššūkius ir užtikrinti tvarią bei klestinčią ateitį visoms suinteresuotosioms šalims.
Pripažinti nepakeičiamą ūkininkų vaidmenį – labai svarbu. Jie ne tik maisto tiekimo grandinės stuburas, bet ir mūsų kraštų bei tradicijų saugotojai. Jų triūsas ir atsidavimas – pagrindas, ant kurio pastatytas aprūpinimas maistu, todėl ūkininkų gerovė yra ir visos visuomenės sveikatos sinonimas. Protestai nėra tik šauksmas dėl ekonominės pagalbos ar politikos reformos. Jais reikalaujama pripažinimo ir pagarbos. Ūkininkai nėra vien maisto gamintojai – jie ir kultūros paveldo saugotojai, inovacijų pradininkai, aplinkosaugos gynėjai. Tačiau visuomenės nusistatymas, kad toks daugialypis vaidmuo dažnai neatitinka lūkesčių, skatina atskirties jausmą.
Sprendimas – ateitį formuojanti ir bendruomenės realijomis grįsta politika
Atsakas į agrarinį nerimą nėra paprastas. Tam reikia kompleksinio požiūrio, kuris pripažįsta ūkininkų bendruomenės rūpesčius ir kartu sprendžia platesnius tvarumo, ekonominio gyvybingumo ir socialinio teisingumo iššūkius. Svarbiausia – konstruktyvus dialogas, įtraukiantis visas suinteresuotas šalis. Politikos formuotojai, ūkininkai, pramonės veikėjai ir pilietinė visuomenė turi susivienyti, kad sukurtų politiką, kuri būtų ne tik teisinga ir žvelgianti į ateitį, bet ir pagrįsta ūkininkų gyvenimo tikrove.
Investicijos į kaimo infrastruktūrą, parama tvariai praktikai, sąžiningos prekybos sąlygos ir tikras bendradarbiavimas su žemės ūkio sektoriumi yra tik dalis žingsnių, galinčių nutiesti kelią. ES įsipareigojimas užtikrinti aprūpinimą maistu, kaimo plėtrą ir aplinkos tvarumą – politikos pagrindas, kuriuo remiantis galima imtis šių veiksmų. Žinoma, šis kelias nėra lengvas ir reikalauja bendrų pastangų, bendros vizijos ir elementaraus noro prisitaikyti bei diegti naujoves.
Agrarinio nerimo atgarsiai iš Lietuvos pasklis ir į tolimus ES kampelius. Todėl prisiminkime, kad Europos žemės ūkio sveikata neatsiejama nuo visuomenės, ekonomikos ir aplinkos sveikatos. Iššūkių, su kuriais susiduria ūkininkai, sprendimas – tai ne tik sektoriaus neramumų malšinimas. Kalbame apie pačių Europos klestėjimo ir tvarumo šaknų puoselėjimą. Lietuvos, o iš tikrųjų visos Europos, laukai – ne tik dirbami plotai, bet ir sveiko gyvenimo horizontas, kuriame rūpestingai, supratingai ir su pagarba turi būti sėjamos tvarios ateities sėklos. Pripažindami nepakeičiamą ūkininkų vaidmenį, kuriame saugią ateitį visiems.
Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė
Autorė yra „AgriFood Lithuania“ generalinė direktorė