Siekdamas sustiprinti ir skatinti savanoriškos veiklos plėtrą Lietuvoje, praėjusių metų gruodį LR Seimas priėmė Savanoriškos veiklos įstatymo pakeitimus. Jais patikslinta savanoriškos veiklos sąvoka, ilgalaikės savanoriškos veiklos samprata, palengvintos administracinės procedūros savanorius priimančioms ir jų veiklą koordinuojančioms organizacijoms. Kiek didesnių ar mažesnių įsipareigojimų reikalaujančios savanoriškos veiklos yra svarbios mums, kaip visuomenei? Kiek ir kaip į jas įsitraukiame?
Kas lemia įsitraukimą į savanorišką veiklą?
Asmens polinkis į savanorišką, neatlygintiną veiklą grindžiamas tiek psichologiniais veiksniais – asmenybės bruožais ir stipriau išreikštu visuomenišku elgesiu, tiek vertybinėmis nuostatomis. Itin svarbus savanoriškos veiklos pagrindas – altruizmą skatinančios ir pilietinės visuomenės iniciatyvas palaikančios demokratinės tradicijos, nevyriausybinių organizacijų sektoriaus būklė. Būtent todėl aukštus rodiklius piliečių savanorystės srityje demonstruoja Skandinavijos regionas ir didžioji dalis Vakarų Europos šalių. Kita vertus, liberalios demokratijos šiandien vis dažniau susiduria su socialinio pasitikėjimo, bendruomeninės sanglaudos iššūkiais, kuriuos lydi augantis socialinis susiskaldymas, visuomenės narių atomizacija ir saviizoliacija. Tokioje situacijoje tarpusavio pagalba tampa nebe tik dosnumo išraiška, bet ir būtinybe.
Savanorystė, neatlygintina veikla savo esme yra ne mažiau svarbi ir patiems joje dalyvaujantiems asmenims. Įvairūs tyrimai rodo, kad asmenys, įsitraukiantys į savanorystę, neatlygintiną tarnystę visuomenei, savo subjektyvią gerovę ir pasitenkinimą gyvenimu vertina geriau. Juo labiau, kad ilguoju periodu toks įsitraukimas asmeniui suteikia ne tik emocinį pasitenkinimą, bet ir savirealizacijos galimybių.
Savanorystė – itin naudinga vyresniems
Šis ryšys daugelyje tyrimų ypač akivaizdus kalbant apie vyresnio amžiaus asmenų savanorystę ir jų subjektyvią gerovę. Savanoriška veikla užsiimantys vyresnio amžiaus žmonės savo fizinę bei emocinę sveikatą vertina geriau nei tokiose veiklose nedalyvaujantys jų bendraamžiai. Įsitraukimas į savanorystę vyresniame amžiuje neretai padeda kompensuoti anksčiau gyvenime vystytų darbo ir šeiminio gyvenimo vaidmenų netekimą ar jų reikšmės menkėjimą amžėjant bei leidžia asmeniui ilgiau išlikti aktyviam.
Vis tik Lietuvoje vyresni žmonės į savanorišką veiklą įsitraukia mažiausiai, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis. Tai galima sieti su kultūriniais veiksniais, bet, ko gero, labiausiai – su gana didele 60 metų ir vyresnių asmenų socialine atskirtimi, sveikatos būklės nulemtais apribojimais, gana silpnu skirtingų kartų solidarumu. Šios amžiaus grupės asmenų uždarumą, saviizoliaciją atskleidžia ir aukšti socialinio bei emocinio vienišumo rodikliai.
Kiek mums svarbu prisidėti prie pilietinių iniciatyvų?
Siekiant skatinti savanorystę ir visuomenės įsitraukimą į savanorišką veiklą, 2022-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Savanorystės metais. Tyrimai rodo, kad koronaviruso pandemijos laikotarpis ir karas Ukrainoje lėmė nemažos mūsų šalies visuomenės dalies susitelkimą, įsitraukimą į paramos ir savanorystės veiklas bei kilstelėjo vis dar gana menkus, kaip būdinga ir daugeliui kitų Rytų Europos šalių, savanorystės rodiklius.
Nors dėl skirtingų savanorystės sampratų ir formų gana sudėtinga lyginti šio reiškinio rodiklius tarp šalių, vis tik egzistuoja kriterijai, leidžiantys įvertinti ir paaiškinti jos raiškos netolygumus. Savanorystės rodiklių skirtumai siejami tiek su šalies demokratijos lygio, politinių teisių ir laisvių, tiek ir ekonominio vystymosi bei viduriniosios klasės dydžio (kuri paprastai ir yra labiausiai įsitraukusi), pajamų nelygybės įtaka. Didelė pajamų nelygybė lemia pasiturinčiųjų politinės galios augimą, mažėjant nepalankioje padėtyje atsidūrusių socialinių grupių įtakai.
Prie paramos Ukrainai prisidėjo du trečdaliai Lietuvos gyventojų
Įsitraukimas į savanorišką veiklą yra glaudžiai susijęs su socialinio kapitalo rodikliais šalyje – kiek visuomenės nariai pasitiki ir yra linkę padėti vieni kitiems, kiek kliaujasi valstybės institucijomis. Pasaulio gerovės indekso (angl. – The Legatum Prosperity Index) 2023 m. ataskaitoje pažymima, kad Lietuva per pastarąjį dešimtmetį socialinio kapitalo srityje pakilo 30 vietų (nuo 159 – 2013 m. iki 129 – 2023 m.), o bendrame indekse užima 32 vietą (Estija – 21, Latvija – 31). Šį rodiklio pokytį ataskaitos rengėjai sieja ir su didelio Ukrainos karo pabėgėlių skaičiaus priėmimu Lietuvoje. Teigiamas pilietinio ir socialinio dalyvavimo pokytis siejamas su itin reikšmingu labdarai paaukotų lėšų išaugimu.
2022 metais buvo atlikta Lietuvos pilietinės galios indekso tyrimo apklausa, kuri parodė, kad vienu ar kitu būdu prie paramos Ukrainai arba ukrainiečiams prisidėjo du trečdaliai šalies gyventojų. Lyginant su ikipandeminiu laikotarpiu, visuomenės pilietinis aktyvumas išlieka itin didelis.
Apklausos duomenimis, populiariausios veiklos, į kurias 2022 m. įsitraukė didžiausia dalis respondentų, išliko tos pačios, kaip ir ankstesniais metais – aukojimas labdarai (46 proc. respondentų), dalyvavimas aplinkos tvarkymo talkose (39 proc.) ir dalyvavimas vietos bendruomenės veikloje (31 proc.).
Kas dvejus metus vykdomo Europos socialinio tyrimo (EST) duomenimis, 2010–2021 m. laikotarpiu Lietuvoje įvyko statistiškai reikšmingų pokyčių, kalbant apie tai, kaip šalies gyventojai vertina pagalbą kitiems ir rūpestį aplinkinių gerove. 2021 m. duomenimis, lyginant su ankstesniais tyrimo etapais (bangomis), šalyje išaugo skaičius respondentų, kuriems artimas arba labai artimas besirūpinančio aplinkiniais asmens bruožas (50 proc. apklaustųjų) (1 pav.). Tik maža dalis (8 proc.) apklaustųjų mano, kad aplinkinių gerove besirūpinančio žmogaus apibūdinimas jiems netinka. Šis dėmuo išlieka gana pastovus visų tyrimo bangų atveju.
1 pav. Pagalbos aplinkiniams žmonėms ir rūpesčio jų gerove vertinimas. EST 5–10 bangų (etapų) duomenys.
2021-aisiais, dešimtojo EST etapo metu, apklausos dalyvių buvo paprašyta įvardinti, ar per paskutinius metus jie ėmėsi tam tikrų veiksmų, siekdami geresnio gyvenimo Lietuvoje arba norėdami užkirsti kelią gyvenimo blogėjimui. Tik 13 proc. apklaustųjų atsakydami į šį klausimą nurodė, kad jie savanoriavo pelno nesiekiančioje ar labdaros organizacijoje.
Daugiausiai pasirinkusiųjų šį atsakymo variantą buvo tarp jauniausio amžiaus respondentų (21,6 proc.), 30-59 m. amžiaus grupėje savanoriavę nurodė 15,2 proc., o 60 metų amžiaus ir daugiau grupėje – tik 6,5 proc. apklausos dalyvių. Vertinant lyties aspektu, reikšmingų skirtumų nepastebėta – per pastaruosius metus užsiėmę savanoriška veikla nurodė 11,7 proc. vyrų ir 13,7 proc. moterų.
Verta paminėti, kad 10-osios Europos socialinio tyrimo bangos apklausa buvo atliekama 2021 m. antrąjį pusmetį – liepos–gruodžio mėnesiais, pandemijos laikotarpiu, kuris galėjo turėti įtakos respondentų atsakymams. Kita vertus, aptariami rezultatai nėra itin išsiskiriantys, lyginant su kitų panašių tyrimų duomenimis. Kaip valstybė ir kaip visuomenė dar turime nemažai erdvės socialinio pasitikėjimo stiprinimui, įvairių pilietinių iniciatyvų ir savanoriškos veiklos plėtrai, kuri gali būti kaip atsvara dalyje visuomenės grupių pastebimoms prieštaringoms susvetimėjimo ir nepasitenkinimo kultūros apraiškoms. Taip pat, pilietinės ir savanoriškos veiklos naudingos ir siekiant asmeninių – didesnio pasitenkinimo gyvenimu, ilgaamžiškumo, savęs įprasminimo tikslų.
Vytauto Didžiojo universiteto vykdomą projektą „Lietuvos narystės Europos Socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume plano įgyvendinimas“ (Nr. VS–3) finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos mokslo taryba.
Dr. Rasa Indriliūnaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dėstytoja, EST projekto Lietuvoje mokslo darbuotoja