„Mikrokredencialo paskirtis yra ne konkuruoti su pirminiu profesiniu išsilavinimu, bet paskata jau vieną ar kitą išsilavinimą turintiems asmenims įgyti papildomų kompetencijų, tą paliudijant skaitmeniniais duomenimis“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos (VDU ŠA) docentė dr. Elena Trepulė.
Kartu su VDU ŠA Inovatyvių studijų instituto kolegomis bei lektore dr. Estela Daukšiene, ji įgyvendino projektą „Skaitmeniniai mikrokredencialai aukštajame moksle“, kurio metu ne tik aprašė mikrokredencialui būtinus reikalavimus ir sukūrė skaitmeninį jo prototipą, bet ir vieni pirmųjų Europoje išdavė Europass skaitmeninius mikrokredencialus universiteto studentams.
Kas yra mikrokredencialai ir kodėl šį pavadinimą netrukus vis dažniau ims linksniuoti ne tik aukštųjų mokyklų studentai, bet ir darbdaviai – interviu su VDU mokslininkėmis.
Skaidriai pateikiami duomenys
Kaip aiškina docentė E. Trepulė, žodžio „mikrokredencialas“ kilmę nusako du dėmenys: mikro, reiškiantis sumažintą elementą ir kredencialas, reiškiantis pažymėjimą ar įrodymą. „Pavyzdžiui, aukštosios mokyklos baigimo diplomas yra kredencialas, t. y., tam tikrų kriterijų atitikimo ar kvalifikacijos pasiekimo įrodymas. Tuo metu mikrokredencialas yra mažas pažymėjimas, liudijantis apie vienokio ar kitokio mažos apimties mokymosi kurso arba mokymosi patirties įgijimą. Jis gali būti teikiamas ir už, pavyzdžiui, praktikos atlikimą ar mokymąsi darbo vietoje, stažuotę. Tai ne tik kursas, bet ir kitokia mokymosi patirtis“, – mikrokredencialo apibūdinimą pateikia docentė.
Kalbėdama apie skaitmeninius mikrokredencialus, ji taip pat pabrėžia, jog būtent žodis „skaitmeninis“ nurodo pažymėjime esant metaduomenis, kurie apibūdina detalią ir skaidrią informaciją apie tai, kaip ir kokiu būdu vyko mokymasis (nuotoliniu ar mišriu), kas dėstė, kokia kurso apimtis, kokios buvo užduotys ir kokie įvertinimai už jas gauti. „Visi šie duomenys gali slėptis po kiekvienam mokymų dalyviui išduodamu QR kodu. Tai yra pažymėjimas apie išklausytą kursą arba mokymosi patirtį su išsamiais ir skaidriais metaduomenimis“, – pasakoja VDU tyrėja.
Tuo metu dr. E. Daukšienė pažymi, jog mikrokredencialas nėra pažymėjimas, suteikiamas tik už dalyvavimą. „Mikrokredencialas yra suteikiamas atsižvelgiant į tai, kaip asmuo buvo įvertintas mokymosi eigoje – ar tikrai geba atlikti tai, kas nurodyta suteiktame pažymėjime. Jame taip pat atsispindi, kaip vyko pats mokymasis ir kokiu būdu vyko vertinimo procesas bei suteikiama prieiga kitiems suinteresuotiems asmenims, pavyzdžiui, darbdaviams, šiuos įgalinant išsamiau susipažinti su būsimo darbuotojo gebėjimais ir kaip šie buvo įgyti“, – teigia mokslininkė.
Tiesesnis kelias į darbo rinką
Pasak docentės E. Trepulės, mikrokredencialus naudoti patogu dar ir todėl, jog visoje Europos Sąjungoje (ES) veikia mikrokredencialų struktūra, susieta su atsinaujinusia Europass CV sistema. „Šioje sistemoje organizacijos gali teikti mikrokredencialus, kurie vėliau bus susiejami su mokymuose dalyvaujančių asmenų gyvenimo aprašymu. Tai palengvina darbą ne tik darbdaviams, bet kartu ir darbuotojams, kurie nori išryškinti vieną ar kitą įgytą kompetenciją, kuri yra siauresnė, konkretesnė bei praktiškesnė nei visas diplomas. Pavyzdžiui, aplikuodamas į vieną ar kitą darbo vietą ir turėdamas reikalingas žinias liudijantį mikrokredencialą, asmuo savo gyvenimo aprašyme gali pateikti nuorodas į konkrečius mikrokredencialus, tiksliai apibūdinančius jo kompetenciją. Tuo metu diplomas yra bendrinio pobūdžio dokumentas, apibūdinantis labai platų žinių lauką, o ne specifines žinias ar konkrečia žinutę darbdaviui“, – teigia mokslininkė.
Mikrokredencialus docEntė E. Trepulė apibūdina ir kaip paprastesnį priartėjimą tiek prie darbo rinkos, tiek prie paties darbdavio. „Mikrokredencialo tikslas yra iš aukštojo mokslo paimti labai sukonkrentintus specifinius gebėjimus bei žinias ir jas pateikti kaip atskiras kompetencijas. ES vyrauja tendencija, kuomet mikrokredencialai kaip tik yra labiau siejami su veiklos, verslo, pramonės sritimis, kurių darbdaviams svarbiau matyti tai, ką darbuotojas iš tiesų moka, o ne kokius kursus yra išklausęs. Pavyzdžiui, IT kompanijoms yra svarbiau ne būsimo specialisto diplomas, o su kokiomis programomis šis geba dirbti. Būtent mikrokredencialo pagalba galima iš plačios bakalauro programos „ištraukti” ir parodyti labai konkrečius gebėjimus iliustruojantį savo pasiekimą. Tad aukštosios mokyklos, studijų dalykams įdiegdamos atskirus mikrokredencialus, gali tapti labiau patraukliomis dirbantiems žmonėms, neturintiems galimybių išklausyti viso 4 ar 6 kreditus apimančio studijų kurso. Tačiau jiems užtektų įgyti vieną ar kelis konkrečius mikrokredencialus, apimančius 1 ar 2 kreditus. Atlikę tam tikras užduotis, jie gebėtų įrodyti, kad yra įgiję reikalingą kompetenciją”, – naudas vardina VDU tyrėja.
Tuo metu dr. E. Daukšienė papildo, jog mikrokredencialai būtent ir atsirado iš idėjos mokymosi pasiekimų įrodymą padaryti lengvai prieinamą pačiam besimokančiajam, kuomet asmuo pats turi teisę nuspręsti, su kuo šiais rezultatais nori dalintis. Taip mikrokredencialai yra integruojami su besimokančiojo ar studijuojančiojo gyvenimo aprašymu.
„Ir pats darbdavys, turėdamas prieigą prie kelių skirtingų sistemų ir matydamas kandidato pateiktus metaduomenis, gali lengviau ir greičiau atsirinkti, kuris darbuotojas geriausiai atitinka reikalavimus siūlomai pozicijai užimti. Žiūrint tiek iš besimokančiojo, tiek iš darbdavio pusės, mikrokredencialai yra daug potencialo turintis dalykas. Mes, kaip mokslininkai, visų pirma, žiūrime, kaip šią prieigą galėtume pritaikyti universitete. Pavyzdžiui, teikiame rekomendacijas, kad norint taikyti mikrokredencialų sistemą, studijų dalyko aprašas turi išsiplėsti pateikiant papildomus duomenis apie studijų procesą ar jo vertinimą. Tuo pačiu šie skaitmeniniai įrodymai turėtų būti lengvai importuojami ar eksportuojami iš vienų sistemų į kitas, taip kartu palengvinantys ir darbą darbdaviui“, – teigia viena iš projekto vykdytojų.
Aktualu nusprendusiems studijų nebetęsti
VDU Inovatyvių studijų instituto atstovės pasakoja, kad nuotolinės studijos universitete pradėtos vykdyti dar 2009 m., tad studijų dalykai yra pritaikomi ir atestuojami nuotolinėms studijoms pagal ekspertų parengtus reikalavimus. Pasak dr. E. Daukšienės, šioje vietoje daugiausia išlošia dėstytojai, kurie nuolat atnaujina savo dėstomo dalyko turinį bei yra jį pritaikę dėstyti tiek mišriu, tiek pilnai nuotoliniu būdu, skirtingai nuo jų kolegų, kurie studijų dalyką yra pritaikę tik dėstymui auditorijoje.
Tuo metu E. Trepulė pabrėžia, jog universitetai, norėdami pereiti prie mikrokredencialų išdavimo, turi atlikti namų darbus. „Projekto metu būtent ir eksperimentavome, kaip suderinti studijų dalyko aprašą, jo paskyrą virtualioje mokymosi aplinkoje su Europass kredencialų sistemos meta duomenų laukais. Visa tai pavyko padaryti dėka to, jog šios sistemos geba „kalbėtis“ tarpusavyje. Norint, kad būtų pasiektas toks sisteminis suderinamumas, universitetas turi priimti strateginį sprendimą – tiek perėjimas prie šios sistemos, tiek patys duomenys turi būti perduodami centralizuotai. Žinoma, atsinaujinimo procesas vyksta visada ir dėstytojai turi nuolat įvesti vienokias ar kitokias naujoves. Šiuo atveju, yra tikslinga siekti ne vien pakeisti dalyko aprašą, bet, visų pirma, siekiant pridėtinės vertės studentams ir iš išorės besimokantiems asmenims”, – teigia ekspertė.
VDU Inovatyvių studijų instituto mokslinių tyrimų grupė, įgyvendinusi projektą „Skaitmeniniai mikrokredencialai aukštajame moksle“, vieni pirmųjų Europoje išdavė Europass skaitmeninius mikrokredencialus Švietimo akademijos studentams. Pasak projekto mokslininkų, skaitmeniniai mikrokredencialai studentams buvo išduoti eksperimento tvarka.
„Mūsų tikslas buvo pabandyti sukurti skaitmeninius mikrokredencialus ir juos išduoti studentams. Projekto metu studentams buvo sudarytos galimybės studijuoti vieną studijų dalyką ar dalį jo. Vieni studijų dalykai vyko mišriu būdu, kiti pilnai nuotoliniu. Remdamiesi į Moodle nuotolinių studijų aplinką įkeltų duomenų pagrindu, galėjome stebėti, kaip sistema suformuluoja pažymius. Studentams niekas nepasikeitė, nes jie, kaip ir anksčiau, mokėsi toje pačioje Moodle aplinkoje. Tiesiog dėstytojai turėjo pateikti detalesnius aprašymus, kokias užduotis studentai turi įgyvendinti, kad gautų mikrokredencialą. Žinoma, iš pradžų turėjome tiek studentus, tiek pačius dėstytojus su viskuo supažindinti, kadangi visiems tai buvo nauja patirtis”, – pasakoja dr. E. Daukšienė.
Kaip teigia docentė E. Trepulė, pilotavimo režime mokymosi procesas buvo organizuotas Moodle aplinkoje, o mikrokredencialai studentams išduoti tiek iš pačios Moodle aplinkos, joje sukūrus prototipą, tiek vėliau, remiantis tais pačiais duomenimis, per Europass sistemą. Pasak dr. E. Daukšienės, dėl vis dar tobulinamo Europass formato, projekto vykdytojai neturėjo galimybės tiesiogiai iš Moodle duomenis perkelti į Europass sistemą, tad teko šiuos iš abiejų sistemų studentams išduoti atskirai. „Studentai Europass mikrokredencialą gavo elektroniniu laišku, kuris, nors atrodo kaip paprastas pažymėjimas, tačiau šį atsisiuntus ir žiūrint per Europass viewer, į sistemą gali įkelti savo pažymėjimą ir pamatyti, kokie metaduomenys po juo slepiasi. Žinoma, šis pažymėjimas darbdaviams nėra siunčiamas, o įkeliamas į savo Europass paskyrą, kurį gali integruoti tiek į cv, ar pateikti kaip atskirus sertifikatus bei dalintis prieiga į konkrečius duomenis“, – pabrėžia VDU mokslininkė bei tikina, jog ši sistema ypač aktuali tiems, kurie mokosi, tačiau studijų nebaigia, o tokių asmenų, pasak vienos iš projekto vykdytojų, atsiranda vis daugiau.
Ne konkurencijai didinti, bet profesiniam tobulėjimui skatinti
Kalbėdamos apie mikrokredencialų ateities perspektyvas, VDU mokslininkės pastebi, jog kuo toliau, tuo labiau jie taps patrauklesni. „Jau praėjusiais metais moksleiviai gavo skaitmeninius mokyklos baigimo pažymėjimus, nors pdf formato dokumentus prilyginti skaitmeniniams būtų neteisinga. Svarbu atkreipti dėmesį, jog ne visos ES šalys yra tame pačiame skaitmenizacijos lygyje. Tikrai yra tokių, kurioms dar toli iki to. Sunku visoms rasti vieną bendrą susitarimą dėl „skaitmenizacijos“ apibrėžimo. Palaipsniui viskas keliasi į skaitmeninę erdvę, tačiau kaip greitai ir kiek toli nueisime, sunku pasakyti. Viena vertus, kai daug sričių yra skaitmenizuotos, tai padeda ne tik greičiau atnaujinti informaciją, bet ir mokytis patiems“, – tikina E. Daukšienė.
Tuo metu E. Trepulė primena, jog mikrokredencialo paskirtis yra ne konkuruoti su pirminiu aukštojo mokslo išsilavinimu, bet skatinti rinktis profesinį tobulėjimą. T. y. jau turint vieną ar kitą išsilavinimą, ar diplomą, įgyti papildomų kompetencijų ir jas demonstruoti, paliudijant skaitmeniniais duomenimis. „Nemanau, kad mikrokredencialai pakeis pačius diplomus, tačiau kuo toliau, tuo labiau įgis vis svarbesnę vietą darbuotojų profesiniame tobulėjime. Aukštosios mokyklos juos inkorporuos į savo diplomus, taip suteikiant daugiau virtualaus mobilumo galimybių savo studentams, kurie galės ne tik studijuoti užsienio universitetuose, pavyzdžiui pasinaudodami tarptautinio mobilumo programos „Erasmus+“ galimybėmis, bet ir įgyti reikalingas kompetencijas, rinkdamiesi studijuoti atskirus studijų dalykus ne viename, o keliuose šalies universitetuose, kurie yra labiau pažengę vienoje ar kitoje srityje“, – mikrokredencialų naudą pabrėžia ekspertė.