Pusiausvyra
Ankstesniuose straipsniuose aptarėme ekonominio augimo paradigmos pakeitimo būtinybę,
nes begalinio augimo paradigma, sudaryta sudėtinių palūkanų pagrindu, išsisėmė, palaiko klaidingų sprendimų priėmimo galimybę ir, negalėdama tinkamai reaguoti į rinkų (ir ekonomikų) prisotinimą, skatina nestabilių situacijų formavimąsi. Šiuo atveju į procesus, vykstančius rinkose, ypač kainų formavimosi srityje, pažvelkime giliau.
Bendruoju atveju – kuo produktas pigesnis, tuo jis patrauklesnis pirkėjui. Tačiau gamintojai ir pardavėjai turi padengti gamybos ir tiekimo išlaidas ir užsidirbti, t. y. pasiekti, kad jų veikla būtų pelninga. Jei jie pajamų gaus nepakankamai, tai atsilieps pasiūlai. Padidinus pardavimo kainą, bus daugiau galimybių plėsti gamybą. Bet ar pirkėjams reikės brangesnės prekės? Viskas pasaulyje remiasi pusiausvyra, ir rinka nėra išimtis. Dėl to prekė turi kainuoti tiek, kad verslui būtų naudinga ją gaminti, o pirkėjas norėtų ją įsigyti. Mes sakome, kad tą pusiausvyrą, t. y. kainą, nustato rinkos mechanizmas.
Rinkos mechanizmo veikimas paremtas pasiūlos ir paklausos tarpusavio priklausomybe. Kainų svyravimą lemia pasiūlos ir paklausos santykis, t. y. pasiektas kompromisas tarp paklausos ir pasiūlos kainų. Paklausos kaina nustatoma pagal prekės ribinį naudingumą ir yra didžiausia kaina, kurią pirkėjas nori mokėti už prekę. Pasiūlos kaina siejama su gamybos sąnaudomis ir nustatoma pagal pelningumo ir naudingumo priklausomybę nuo kiekio. Ji yra minimali kaina, už kurią pardavėjas dar sutinka parduoti savo prekę. Taigi rinkos kainą lemia paklausos ir pasiūlos kainų pusiausvyra (žr. 1 pav.).
Ribinis naudingumas – veiksnys, lemiantis kainą. Istorinis žvilgsnis
Jules Dupuit (1804–1866) buvo prancūzų statybos inžinierius ir ekonomistas, nagrinėjęs kelių tiesimo, tiltų ir tunelių statybos tikslingumą Jis gilinosi į techninių projektų socialinį ekonominį efektyvumą ir naudojimų rinkliavų pagrįstumą. Jo teorija buvo paremta civilinių objektų statybos pagrįstumu ir supratimu, kad pastačius, tarkime, pirmąjį tiltą, jungiantį du regionus ar du miesto rajonus, nauda yra akivaizdi, o mokesčių surinkimas – užtikrintas. Tačiau pastačius antrąjį tiltą ir esant toms pačioms sąlygoms, jo nauda (kartu ir rinkliava) bus gerokai mažesnė. Statant daugiau tokių objektų tame pačiame regione ir nesikeičiant bendrai situacijai, kiekvieno jų naudingumas bus mažesnis už prieš tai buvusio. Kai už naudojimąsi tiltu imama rinkliava, tai su kiekvienu nauju tiltu ji taip pat mažėja. Tuo tarpu jų suminis naudingumas (suminė rinkliava) auga, tačiau ji turi tam tikrą ribą. Šiuos ribinio naudingumo principus J. Dupuit paskelbė dar 1844 m., tačiau tuo metu jo idėjos nesulaukė platesnio atgarsio ir greitai buvo primirštos.
Nepriklausomai nuo J. Dupuit siūlymų, po 10 metų ribinio naudingumo teorijos pagrindus (1854) savarankiškai suformulavo ir paskelbė vokiečių ekonomistas H. H. Gossen (1810–1858). Bet ir jo teorijos pripažinimas atėjo ne iš karto: patyręs kolegų ekonomistų patyčias dėl sudėtingo matematinio teorijos pateikimo, H. H. Gossen atšaukė neparduotą savo knygos tiražą ir jį sudegino. Tik gerokai po jo ankstyvos mirties atsitiktinai surastas knygos egzempliorius pelnė H. H. Gossen pavėluotą pripažinimą.
Nedaug geriau sekėsi ir kitiems šių teorijų kūrėjams. Štai A. Cournot (1801–1877), kuris matematinius metodus taikė dar anksčiau, nei H. H. Gossen ar J. Dupuit, per daugelį metų nesugebėjo parduoti nė vieno savo knygos „Turto teorijos matematinių principų tyrimai“ egzemplioriaus, dėl to negalėjo pasidžiaugti akademine sėkme. Tik XIX a. pabaigoje savarankišką ribinio naudingumo ekonominę teoriją išplėtojo austrų mokyklos atstovai: C. Menger, E. von Böhm-Bawerk ir F. von Wieser, anglų tyrėjas W. S. Jevons, šveicaras M. E. L. Walras ir daugelis kitų. Tačiau šios mokslinės inovacijos sunkiai skynėsi kelią. Čia galime prisiminti ir logistinės funkcijos, kurios pagrindu sukurta prisotinimo paradigma, beveik 200 metų trukmės kelią su užmarštimi ir netikėtu atgimimu. Daug tyrėjų, dažnai nepriklausomai vienas nuo kito, identifikuodavo paklausos kreivę, kaip ribinio naudingumo funkciją, todėl mažėjančio ribinio naudingumo samprata galų gale virto mažėjančia paklausa. Taip, praėjusi nelengvą savo raidos kelią, paklausos teorija išsirutuliojo iš ribinio naudingumo teorijos.
Paklausa ir pasiūla
Paklausa yra atvirkštinė priklausomybė tarp kainos P ir per tam tikrą laikotarpį nuperkamos prekės ar paslaugos kiekio Q, esant ceteris paribus (liet. kai visa kita nesikeičia) sąlygai. Be to, paklausa bus tik tuomet, jei pirkėjas (vartotojas) ne tik norės, bet ir galės įsigyti prekę ar paslaugą už pageidaujamą kainą, t. y. turės tam lėšų ir suvoks jos poreikį bei naudą. Pasiūla grindžiama principu: pardavėjai (gamintojai) nori ir gali parduoti per tam tikrą laikotarpį daugiau prekių ar paslaugų didesnėmis kainomis ir mažiau – mažesnėmis, kai kitos sąlygos nesikeičia.
Pasiūlos kreivę sudaro visi įmanomi prekės ar paslaugos kainos ir jos siūlomo kiekio, kurį sutinka parduoti pardavėjai, deriniai. Tačiau tai nereiškia, kad visi tie deriniai bus įgyvendinti. Panaši situacija yra ir su paklausos kreive. Pasiūlos, kaip ir paklausos, funkcija gali būti paremta sudėtinių ar prisotinimo palūkanų regresijos modeliais. Tokia išvada padaryta, įsigilinus į kainos ir palūkanų aspektus.
Palūkanų norma arba tų palūkanų pelningumo parametrai yra tiesiogiai siejami su kaina. Kaina savo ruožtu yra paklausos ir pasiūlos pagrindinė sudedamoji dalis. Nuo kainos priklauso, kiek gėrybių bus realizuota ar įsigyta. Taigi transformavus tiek sudėtines, tiek prisotinimo palūkanas, galima gauti patogius pasiūlos ar paklausos regresijos modelius.
Ankstesniuose straipsniuose buvome užsiminę, kad proveržis rinkos pusiausvyros modelių kūrime buvo pasiektas, įvertinus rinkų finansinį prisotinimą ir pasiūlos funkciją suformavus iš prisotinimo procentų. Tam buvo atliktos nesudėtingos transformacijos: grąžos arba naudingumo– pelningumo parametrai buvo išreikšti, kaip kiekio (apimties) Q funkcija. Tai ir sudarė pasiūlos funkcijos branduolį. Gautosios funkcijos prototipas yra prisotinimo fenomeno kreivė, esanti visos finansinio prisotinimo teorijos centre. Klasikinė rinkos pusiausvyros teorija nagrinėja atvejį, kai nėra prisotinimo. Tuo atveju gėrybių (prekių ar paslaugų) kiekis yra neribojamas, o ir pasiūlos kainos augimas yra lėtas. Toks pusiausvyros modelis dar vadinamas Alfredo Maršalo (angl. Alfred Marshall) žirklėmis arba kryžiumi.
Kaina yra pagrindinis prekių ir paslaugų paklausos kitimo veiksnys, bet jis nėra vienintelis. Paklausą sąlygoja ir kiti veiksniai. Svarbiausi jų: ekonominiai (pajamų lygis, gamybos lygis ir kt.), socialiniai (išsilavinimas ir bendroji visuomenės elgsena), demografiniai (gyventojų skaičius, jų amžius ir kt.), gamtiniai (temperatūra, drėgmė, biologinė įvairovė ir kt.). Remiantis ekonominės pusiausvyros teorija, paklausos padidėjimą ar sumažėjimą dėl bet kurio iš šių veiksnių pusiausvyros modelyje galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę – didėjant paklausai, arba į kairę – jai mažėjant. Panašiai yra ir su pasiūla.
Prisotintos rinkos pusiausvyra
Kiekviena prisotinama rinka turi savo potencialiąją talpą Qp. Rinkos talpa Qp sudaro tą kiekio barjerą, kurio pasiūla negali peržengti, ir taip suformuoja pasiūlos deficitą. 2 pav. šis barjeras pavaizduotas vertikalia asimptote, prie kurios artėja (tačiau neperžengia) pasiūlos kreivė S. Dėl to pasiūlos kaina, kiekiui artėjant prie to barjero, pučiasi (veržiasi aukštyn), taip sudarydama potencialią kainos augimo galimybę. Jei nebūtų prisotinimo, tai neribotai didėjant kiekiui kaina ir toliau keistųsi santūriai. Rinkos prisotinimo modelyje neliktų vertikalios asimptotės, o santūriai auganti pasiūla S egzistuotų esant bet kokiam kiekiui Q. Kitaip tariant, rinkos prisotinimas esmingai keičia pasiūlos funkciją ir kartu visą pusiausvyros modelį (žr. 2 pav.).
Svarbus momentas yra tai, kad, susiformavus prisotinamai rinkai ir atsiradus kainų didėjimo požymiams, paklausos kreivė, lemiama grįžtamojo ryšio, ima slinktis į dešinę ir taip nustato didesnę galutinę kainą PE. Taip ir susiformuoja kaina prisotinimo deficito sąlygomis.
Staigų kainų augimą galima paaiškinti taip: kiekiui Q artėjant prie rinkos ribos Qp, mažėja pasiūlos galimybės, pasiūla pradeda sekti. Formuojasi aštrėjantis siūlomų gėrybių deficitas, dėl to staigiai auga pasiūlos kainos. Paklausa, paveikta grįžtamojo ryšio, reaguoja į besikeičiančią situaciją, kreivė D slenka dešinėn ir taip nustato aukštą, deficitinę pardavimo kainą. Prisotinimą vertinantis visos ekonomikos (ūkio) pusiausvyros modelis, kuris labai panašus į analogišką rinkos pusiausvyros modelį, leidžia naujai pažvelgti į ekonomikos augimą ir gali būti panaudotas, apibrėžiant ir išsamiai analizuojant ekonominius burbulus, verslo ciklus, infliaciją ir kitus ekonominius reiškinius. (Apie tai – kituose straipsniuose)
Prof. dr. (hp) Stasys Girdzijauskas