Šviesių ir turtingų ūkininkų Juozo Aleksos ir Magdalenos Klučinskaitės-Aleksienės šeimoje prieš 205 metus, 1819 m. sausio 3 d., Kumetiškiuose, Kalvarijos apskrityje, Augustavo vaivadijoje, Lenkijos karalystėje
(tada priklausiusioje Rusijos imperijai, dabar – Marijampolės savivaldybė) gimė būsimasis mokslininkas – botanikas ir pedagogas, profesorius Jurgis Aleksa. Baigęs Seinų gimnaziją, įstojo į Sankt Peterburgo universitetą. Pavardę Aleksa į Aleksandravičiaus pakeitė po Lenkijos ir Lietuvos 1830–1831 m. sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią, siekdamas išvengti tuometinės okupacinės administracijos persekiojimų, nes du jo broliai dalyvavo sukilime.
1843 m. J. Aleksa-Aleksandravičius aukso medaliu baigė studijas Sankt Peterburgo universitete ir atvyko į Varšuvos realinę gimnaziją dirbti gamtos mokytoju. Dėstė ir Meno mokykloje augalų anatomiją. 1857–1861 m. Varšuvos medicinos-chirurgijos akademijoje mokė studentus botanikos, zoologijos, lyginamosios anatomijos, vėliau – ir mineralogijos. 1862 m. buvo pakviestas pereiti į ką tik įkurtą Varšuvos vyriausiąją mokyklą. Tais pačiais metais jam suteiktas profesoriaus vardas.
J. Aleksos-Aleksandravičiaus paskaitos sulaukė didelio populiarumo tarp būsimųjų gamtininkų ir medikų, nes jis dėstė labai vaizdžiai ir įdomiai. Buvo puikus mokslo organizatorius, surengė daugybę specializuotų pažintinių kelionių studentams, juos skatindamas išsiaiškinti gamtos įdomybių paslaptis. 1864 m. Varšuvoje atkūrė Botanikos sodą.
1870 m. vietoje Varšuvos vyriausiosios mokyklos buvo įkurtas Varšuvos universitetas. J. Aleksa-Aleksandravičius jame dėstė iki 1878 m. 1879 m. įkūrė pirmąją sodininkystės mokyklą, o vėliau – ir Bitininkystės muziejų Varšuvoje. 1878–1886 m. buvo Varšuvos pomologinio sodo direktorius, įkūrė jame bityną. 1887 m. tapo Pramonės ir žemės ūkio muziejaus direktoriumi. Buvo žinomas ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip visuomenės veikėjas. Bendradarbiavo spaudoje, populiarino šilkininkystę. J. Aleksa-Aleksandravičius buvo Varšuvos medicinos draugijos garbės narys, Paryžiaus ir Sankt Peterburgo mokslo draugijų narys korespondentas.
Šis mokslininkas buvo pirmasis, išgarsinęs Sūduvos Aleksų giminę. Visą gyvenimą jis išsaugojo gebėjimą kalbėti gražia lietuvių kalba. Į savo gimtinę – Kumetiškių gyvenvietę – jis atvežė retų veislių vaismedžių ir įvairių kitų augalų, kurie prigijo ir puikavosi giminės vienkiemyje.
J. Aleksos-Aleksandravičiaus amžininkai pabrėžė, kad jis labai rūpinosi jaunimu, jiems padėdamas mokytis, stengdamasis parūpinti stipendijas, spręsti iškilusias problemas. Savo bičiulius stebino išskirtiniu jautrumu ir aukšta bendravimo kultūra. Dažnai į savo namus pasikviesdavo studentus pavalgyti su jo šeimos nariais – trimis dukromis: Zofija (Sofija), Elena (Helena), Vladislova ir sūnumi Bronislavu. Profesorius su žmona ir kitais šeimos nariais rodė ypatingą dėmesį savo studentams, skleidė dvasinę šilumą. Buvo labai gerbiamas Varšuvos mokslo, kultūros ir meno žmonių sluoksniuose.
Mirė 1894 m. sausio 13 d. Varšuvoje. Palaidotas Varšuvos senamiestyje, Povonzkų (lenk. Powązkach) kapinėse, Profesorių alėjoje, 62-ajame kvartale, 5-oje eilėje, 22-ajame kape. Šios kapinės yra seniausios ir svarbiausios Varšuvos kapinės. Čia palaidota per du su puse milijono išėjusių į Amžinybę.
Valentinas Aleksa
Autorius yra Sūduvos krašto mokslo akademijos prezidentas