Kuriant naujas technologijas, inovacijas, atliekant įvairius tyrimus ir eksperimentus, mokslininkams kyla klausimas – ar tai, ką jie daro bei kuria, yra moraliai teisinga bei humaniška? Ar tai priimtina visuomenei?
Apie tai, kodėl šie klausimai yra neatsiejama mokslo dalis bei itin svarbūs žmonijai, kalbame su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Fundamentinių mokslų fakulteto (FMF) profesore, biomedicinos mokslų daktare, Nacionalinio vėžio instituto (NVI) vyriausiaja mokslo darbuotoja Vita Pašukonienė.
Ištakos siekia Hipokrato laikus
Pasak mokslininkės, bioetikos pradžia tapo atsiradęs gydytojo ir paciento santykių reguliavimas dar Hipokrato laikais. Hipokrato priesaika – tai pirmas bioetikos norminis dokumentas ir jis, nors ir tapęs simboliniu, galioja ir šiandien. Vis tik, šiandien ši bioetikos dalis apima ne tik gydytojo – paciento santykius, tačiau ir gyvybės išsaugojimo bei nutraukimo, transplantacijų-donorystės klausimus, sveikatos sistemos organizavimo, klinikinių ir biomedicininių tyrimų klausimus, pacientų duomenų apsaugos bei daugelį su sveikatos apsauga susijusių taisyklių, reguliavimų, įsakymų ir įstatymų. Tačiau bioetika – toli gražu ne tik medicininė etika.
„Besivystant biotechnologijų mokslui, bioetikos reguliavimas atsirado ir visuose biotechnologijos procesuose. Tai ypatingai svarbu atliekant tyrimus su eksperimentiniais gyvūnais, o plečiantis kamieninių ląstelių, klonavimo ir genų inžinerijos mokslams – be bioetikos normų kūrimo ir kontrolės procesai iš viso sunkiai įsivaizduojami“, – pasakoja prof. dr. V. Pašukonienė.
Dar viena bioetikos apibrėžimo sritis – biocentristinė etika. Pasak profesorės, tai platesnis suvokimas apie žmogaus atsakomybę už pasaulį.
„Praktiškai iki šiol žmonija visą gamtą (tiek gyvąją, tiek negyvąją) tvarko kaip savo naudos šaltinį. Ir kur mes su tokiu požiūriu baigiame nueiti mato net ir jokio bioetinio išsilavinimo neturintys žmonės. Biocentristinė etika pabrėžia, kad svarbiausia – teises turi ne tik žmogus, bet ir gyvoji ir negyvoji gamta. Tai žmonijos išgyvenimo ir išlikimo garantas“, – pabrėžia mokslininkė.
Profesorė pasakoja, jog pagrindinė etikos ir etiško elgesio taisyklė – nekelti kančios (tiek fizinės, tiek psichologinės) kitam, tiek žmogui, tiek bet kuriai kitai gyvai būtybei.
„Kalbant apie negyvąją gamtą – moralumo reikalavimas turi apimti ir bet kokius žmogaus veiksmus aplinkai, žinant, kad didžioji žmonijos progreso veiksmų dalis bumerangu sukelia kančias visoms gyvoms būtybėms, įskaitant ir pačiam Homo sapiens“, – paaiškina prof. dr. V. Pašukonienė.
Apibendrindama VILNIUS TECH mokslininkė teigia, jog bioetika tampa žmonijos gyvenimo kelrodžiu praktiškai visose gyvenimo srityse.
Su kokiomis moralinėmis dilemomis susiduria mokslas?
Su bioetikos reguliavimais susiduria daugelis mokslo sričių, pavyzdžiui, ląstelių technologijų vystytojai, tiek naudodami žmogaus ląsteles gydomųjų preparatų kūrimui, tiek bakterijas vandens valymui. Bioetika taip pat svarbi planuojant miškų kirtimą, vandens telkinių apsaugą, atliekų rūšiavimą ir vystant atsinaujinančias energetikos technologijas. Visiems procesams, kurie liečia gyvąją ir negyvąją gamtą bei žmogų, yra reikalingas bioetikos normų išmanymas, o su biotechnologijų plėtra – ir pastovus naujų bioetikos normų kūrimas.
„Visuomenė turi teisę ir net pareigą kurti taisykles ir ribojimus mokslininkams, kad besigilindami į savo tyrimų objektus jie nepažeistų moralinių ribų, nesukeltų skausmo ir kančių tyrimų objektams bei subjektams, kad mokslinių tyrimų tikslas netaptų aukščiau nei žmogaus ar aplinkos teisių užtikrinimas. Taip pat visuomenė privalo kontroliuoti, kaip mokslininkai laikosi tų normų. Iš kitos pusės – mokslas eina į priekį, ir jei šiandien atliekami tyrimai telpa į anksčiau sukurtas normas, tai rytoj – tos senos normos gali tapti trukdžiu mokslui tirti ir kurti naujus produktus“, – sako prof. dr. V. Pašukonienė.
Kaip pavyzdį mokslininkė pateikia kamieninių ląstelių preparatus, kurie, pasak jos, gali atlikti stebuklus gydant daug iki šiol nepagydomomis laikytų ligų (diabetą, neurodegeneracines ligas, aklumą, audinių ar organų atkūrimui ir kt.), tačiau iki šiol nėra tinkamo reguliavimo apie ląstelių šaltinius. Tam trukdo pasenusios normos mokslui panaudoti net tai, kas pagal paskirtį nebebus panaudota, ką reikėtų utilizuoti, bet tvarkos ir bendro sutarimo tuo klausimu dar nėra.
Dar vienas pavyzdys – naujai atsirandančios problemos, kurių sprendimai ir bioetiniai reguliavimai nebuvo aktualūs anksčiau, kaip kad su dirbtiniu intelektu (DI).
„Kol DI buvo siekiamybė, technologijų tikslas – visi džiaugėmės ir laukėme. Kai atsirado – matome, kiek problemų jis gali sukelti. Ir tai, kad studentai nesąžiningai gali juo pasinaudoti studijų metu – tikrai yra smulkmena, lyginant su tuo, kaip DI gali pasinaudoti mumis pačiais, įskaitant ir mūsų biologinę informaciją. Taigi bioetika, kaip ir visa etika bei visas mokslas, yra pastoviame procese“, – įsitikinusi profesorė.
Kita sritis, kurioje bioetika tampa neatsiejama disciplinos dalimi – bioinžinerijos mokslas, dėstomas ir VILNIUS TECH Fundamentinių mokslų fakultete.
Kaip pasakoja bioetikos dėstytoja, bioinžinerija – tai mūsų veikla, panaudojant inžinerijai bio-būtybes (į bio įskaičiuojant ir visą aplinką) ar jų dalis, arba inžinerija produktų, kuriais galėtume biologines būtybes keisti.
„Bioinžinerija – labai plati sąvoka, ir visas galimas etikos problemas, iškylančias šios srities specialistams iš anksto nuspėti sunku. Todėl mes su studentais per vieną neilgą bioetikos kursą bandome bent trumpai susipažinti su dažniau pasitaikančiomis: tai eksperimentai su gyvūnais, jų panaudojimo moksle bioetikos reikalavimai, norminis biotechnologijos procesų – genų inžinerijos, ląstelinių technologijų, kamieninių ląstelių panaudojimo reguliavimas, produktų klinikiniam naudojimui kūrimo ir tyrimo teisinis pagrindas, ekologinės etikos problemos“, – vardija profesorė.
Mokslininkė priduria, jog su visais šiais ir daugeliu kitų procesų bioinžinieriai gali susidurti, tačiau svarbiausia – kad jie turėtų žinių ir supratimo, jog žmogus pasaulyje gyvena ir kuria ne vienas, todėl būtina rasti etiškus bendravimo būdus ir tarpusavyje, ir santykiuose su gamta.
Kas moksle yra moraliai teisinga?
Bioetikos dėstytoja teigia, jog vienareikšmiškai atsakyti į etinius klausimus neįmanoma.
„Kalbant apie įstatymais, draudimais reguliuojamą etikos sritį biomedicinoje ir bioinžinerijoje, pavyzdžių, kas šiandien teisinga, o rytoj jau ne, yra labai daug. Vienas tokių – vėjo jėgainių technologijų plėtra. Tai technologija, kuri gali sumažinti iškastinio kuro panaudojimą, todėl iš vienos biocentristinės etikos pusės – labai teigiama. Tačiau jei mes jėgainių parkus įrengsime saugomose teritorijose – naikinsime bioįvairovę, jei arti gyvenamųjų vietų – biomedicinos atstovai tvirtins apie neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Galiausiai tvarios bioinžinerijos mokslininkas primins, kad gaminant jėgaines buvo į aplinką išmesta be galo daug kenksmingų dujų, o kaip utilizuoti sparnuotėje esančius sunkiuosius metalus – dar niekas nesugalvojo. Kaip priimti teisingiausius atsakymus, turėtų nuspręsti kažkokios objektyvios svarstyklės, kurių, deja, neturime“, – teigia prof. dr. V. Pašukonienė.
Profesorė toliau tęsia, jog taip pat neturime ir autoritetingų bioinžinerinių sprendimų etikos specialistų ar komisijų, todėl turime daug blogų, neteisingų arba trumparegiškų sprendimų. Bioetikos specialistų bioinžinerijai niekas neruošia ir, mokslininkės teigimu, nepanašu, jog tokių specialistų pramonė pasigestų.
„Stiprūs kol kas tik biomedicininės etikos sargai, prižiūrintys klinikinius klausimus ir mokslinius tyrimus, atliekamus su žmonėmis ir eksperimentiniais gyvūnais. Ir būtų labai džiugu, jeigu bioetikos specialistų nuomonė taptų svari ar net privaloma ir technologijų vystymo, gamtos išsaugojimo, tvarių sprendimų užtikrinimo procesuose mūsų visų, mūsų vaikų ir ateities išsaugojimui. O kol kas pasidžiaukime bent tuo, kad bioetikos kursą privalu išklausyti bet kokios specialybės studentams, studijuojantiems programose su įrašu bio, taigi ir biotechnologijų, ir bioinžinerijos“, – sako prof. dr. V. Pašukonienė.