Pabaiga. Pradžia – Nr. 3 (734)
Jau minėtas mokslininkas Olegas Poliakovas rašo: „Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys.“
Na, o mes, lietuviai, ar turėtume puikuotis prieš kitas tautas, kad mūsų kalba tokia išskirtinė? Jokiu būdu, ne! Anaiptol, šis faktas įpareigoja kiekvieną lietuvį budriai saugoti savo kalbą tiek nacionaliniu mastu, tiek asmeniniu, kad išlaikytume šį brangų turtą ateinančių kartų pasaulio ir Lietuvos mokslininkams. Kviečiu lietuvių kalbos mokslininkus, mokytojus eiti į Tautą ir budinti ją savo straipsniais, paskaitomis, susitikimais. Kodėl taip giliai miegama? Kai miegama, kalbos niekintojai uoliai darbuojasi. Nūdiena parodė, kad Lietuvos kitataučiai tą ir daro.
Heinrichas Laubė tikrai teisingai pastebėjo: „Užsipulti tautos kalbą, reiškia užsipulti jos širdį.“ Todėl matant, kokios grumtynės dėl lietuvių kalbos dabar vyksta (o kovoja tik maža saujelė dorų kalbininkų), lietuviui skauda, bet turėtų skaudėti dar labiau, nes aiškiai matome, kaip taikomasi įvairiausiais būdais ją nužudyti, net naikinant valstybinės kalbos institucijas, kaip nusitaikyta į Kalbos komisiją arba stengiamasi padaryti ją neveiklią.
Į lietuvių kalbos abėcėlę įtraukiamos svetimos raidės, ir daug kitų dalykų, nuo kurių doram lietuviui plaukai piestu stojasi. Nė viena mūsų kalbos raidė netariama dviem garsais, o kas čia dabar? X – ks, Q – kju, W – dabl ju. Pastarosios W raidės lotyniškoje abėcėlėje nė su žiburiu nerasi. Šitos raidės niekada nebuvo mūsų ir nebus – pati lietuvių kalba jas spjauna lauk. Argi lenkai įsileistų mūsų š, č, ž? Argi šimtai tūkstančių lenkų, gyvenančių įvairiose Europos valstybėse, išdrįstų reikalauti, kad jų pavardės būtų rašomos su diakritiniais ženklais? Ne, neišdrįstų, nes ten aiškiai pasakyta, kokia kalba yra valstybinė, ir taškas. Ten gyvenantys lenkai supranta tokius reikalavimus, o čia – nesupranta… Įdomu.
Kai prekybos centrai „Maxima“ iškabino skydus: ,,Vaikai – didžiausi maximalistai“ ar pan., daug lietuvių nebėjo ir nebeina pas juos apsipirkti, nes yra ir kitų prekybos centrų. Tokie gerbia savo kalbą, bet ne savo pilvą. Kalba yra didi tautos jėga, ji yra tautos stuburas, matyt, dėl to ją taip puola vidaus priešai, nes jų tikslas yra sunaikinti Tautą. Jeigu lietuviai dar to nesupranta, tegul pagalvoja du ir tris kartus, o kai kam reikės ir ilgiau galvoti, kol suvoks, kas čia vyksta.
Mūsų kalbos vietą taikosi užimti kitos kalbos: atvykę į Vilnių, pasivaikštinėsite po Londoną, todėl angliakalbiai svečiai ir šaiposi, kad neturime jokios savo kalbos. Jie teisingai mato dalykus ir piktinasi teigdami, kad norėjo pamatyti savitą lietuvių kalbą ir kultūrą ir visai nenori išvysti Londono Vilniuje – juk jie iš ten atvyko, kad pasigrožėtų kažkuo kitu! Ir tikrai, mažiausia „šaraškino“ kontorėlė ar parduotuvėlė pasikabinusi anglišką pavadinimą didelėmis raidėmis, o lietuviškai vos įžiūrimai užrašyta, bet dažniausiai nėra jokio lietuviško užrašo. Net sovietiniais laikais pirmiausia užrašydavo lietuviškai didelėmis raidėmis, o žemiau mažesnėmis raidėmis rusiškai.
Šilutės centrinėje gatvėje stovi kioskas su užrašu: „Second-hand clothes“ („Dėvėti drabužiai“). Girdėjau juokaujant, kad kioskelio savininkai laukia Anglijos Karaliaus atvykstant apsipirkti! Nejaugi miesto meras gali būti toks nesupratingas, kad leidžia taip tyčiotis iš valstybinės kalbos? Neįtikėtina! Būtų griežtos taisyklės visiems verslininkams, būtų kitaip. Dažniausiai tai daroma ne iš piktos valios, bet kad atrodytų originaliau ir, aišku, prašaunama pro šalį. Bet labai dažnai tai daroma dėl supratimo stokos ir nemeilės Tėvynei. Todėl kiekviename mieste ir miestelyje turi būti įsteigta po principingą Kalbos komisiją ar inspekciją ir tokiems Konstitucijos laužytojams turi būti numatytos didžiulės baudos – pasipildytų savivaldybių iždas.
Privalome saugoti savo kalbą, nes pasauliui ji visų archajiškiausia ir gražiausia, nes mums ji – valstybinė pagal Konstituciją ir Tautos išreikštą valią, nes mums ji – visų didžiausia Tautos brangenybė. Sau iškelkime didelius reikalavimus ir savo kalbos nežeiskime, nesubjaurokime svetimybėmis, žargonybėmis ir keiksmažodžiais – tai kiekvieno lietuvio, lietuvių kalbos mokytojo pareiga. Bet pirmiausia kiekvienas pradėkime nuo savo šeimos! Be asmeninių pastangų padėtis kalbos klausimu tikrai nesikeis.
Kazimieras Būga, lietuvių kalbos mokslo kūrėjas, rašė, kad jis lietuvių kalbos nemoka, todėl jos kasdien mokosi. Jeigu toks iškilus žmogus apie save taip kalbėjo, tai ką mes galime pasakyti apie save?
Ar pastebėjote, kad net tyla suklūsta, kai per televiziją koks nors žmogus ramiu balsu taisyklingai lietuviškai kalba… Tada darbai atidedami ir klausomasi, ir klausomasi, ir pasiilsima… Bet skubame išjungti televizorių išgirdę, kai per LRT televiziją žinių ir forumų vedėjas sako: „Ane?“ Skubame išjungti, kai kokia nors laidos vedėja ar vedėjas tujina laidos svečią, kaip koks prasčiokas purvu aplipusiais batais. O juk, pasak gerbiamo Audriaus Valotkos, verčiau turėtume „tamstuotis“, bet ne tujintis.
Na, o Mikalojaus Daukšos šauksmas, matyt, niekada nepasens per visą mūsų Tautos istoriją: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“
Tai štai, kai pagalvoji, tikrai keisti tie užsieniečiai kalbų mokslo didžiavyriai. Anot G. Iešmanto, jiems ta lietuvių kalba esanti visų gražiausia ir visų archajiškiausia pasaulyje. O tau, LIETUVI?
Alina Laučienė
Autorė yra mokytoja metodininkė.
Literatūra:
Olegas Poliakovas (2008). Pasaulis ir lietuvių kalba. Indoeuropiečių ir lietuvių kalbų giminystė. Monografija. Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 408 p.
Lietuvių kalba yra langas į platų indoeuropiečių kalbų pasaulį, jo dabartį ir praeitį. Ji yra raktas į senovės indoeuropiečių istoriją ir kultūrą, per ją geriau suprantama Lietuvos istorija, kultūra, jos vieta indoeuropiečių tautų pasaulyje. Knyga skirta senovės laikų indoeuropiečių kalboms ir jų santykiui su lietuvių kalba.
Antanas Klimas The University of Rochester, Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences LITUANUS, Volume 30, No3- Fall, 1984.