Habil. dr. Valerijos Čepulytės 120-mečiui
Šiemet minime žymios lietuvių geologės ir geomorfologės habil. dr. Valerijos Čepulytės (1904–1987) 120-metį. Jos nuveiktus darbus vertinant iš profesinės ir mokslinės pusės, akivaizdžiai matomi trys pagrindiniai stulpai, jos įkalti geomokslų srityje. Bene anksčiausiai įkaltas aprėpė nuo mūsų krašto apledėjimų laikų likusių ledyninės kilmės moreninių sluoksnių nuotrupinės medžiagos petrografinės sudėties tyrimus, atskleidusius ledynų slinkimo kryptis ir kelius. Šių tyrimų išvados buvo išdėstytos pirmojoje mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertacijoje (1946).
Antrasis stulpas – artimas pirmajam ir apima krašto paviršiaus tyrimus bei pirmojo Lietuvos geomorfologinio žemėlapio sudarymą (1953). Trečiasis, atraminis, stulpas – Lietuvos paleogeomorfologiniai tyrimai, nustatant po įvairaus amžiaus ledyninių nuogulų dangomis palaidotus paviršius, o tarp jų – skirtingų apledėjimų sukrautus mūsų aukštumų pamatus, dabar jau palaidotų senųjų upių slėnius ir ledynų išgraužtus kanjonus. Visus šių trijų krypčių tyrimus V. Čepulytė 1969 m. apibendrino daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertacijoje. Lietuvos mokslo istorijoje šis faktas fiksuotas kaip vienas pirmųjų tarp mokslininkių, siekusių habilituoto daktaro laipsnio (Voverienė, 2019).
Žinoma, paminėti pagrindiniai tyrimų „stulpai“ yra sąlyginiai, daugiau ar mažiau tarpusavyje susiję, kartais siejami su konkrečiais praktiniais klausimais, pavyzdžiui, kvartero periodo stratigrafija (apledėjimų seka ir skaičius), gamtosaugos, požeminio vandens išteklių ir kitais klausimais. Įdomu, kad besidominantys V. Čepulytės darbų bibliografija užfiksavo tik 2 jos kolektyvinius straipsnius iš 77. Panašu, kad ji nemėgo kolektyvinio darbo. Toks individualaus darbo stilius, žinoma, atėjo ir kaip tradicija dar iš prieškario metų, ir kaip savitas mokslinio darbo būdas.
Būsimoji mokslininkė V. Čepulytė gimė 1904 m. vasario 24 d. Rusijoje, Sankt Peterburge, Augustino Čepulio ir Cecilijos Papšytės-Čepulienės šeimoje, kuri 1919 m. grįžo gyventi į savo gimtinę – Lazinkų ir Galalaukių kaimus tuometiniame Tverečiaus valsčiuje. Dokumentuose pavardė ir vardas buvo užrašyti lenkiškai – Czepulisówna Walerja. Augo net aštuonių vaikų šeimoje, kurioje, deja, išgyveno tik Valerija ir jos jauniausias brolis Julius. Pradinį lietuvišką pradžiamokslį ji įgijo dar Sankt Peterburge, ten baigė ir tris Kotrynos gimnazijos klases. Šeimai sugrįžus į Lietuvą, Valerija pradėjo mokytojauti. Darbavosi Malikų, Kėriškių, Guntauninkų ir kitose kaimo pradžios mokyklose. Dėl mokytojavimo lietuviškose mokyklose ji pateko į tuo metu Lenkijos okupuotame krašte veikusios policijos akiratį.
1924 m. Valerija įstojo į Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokytojų seminarijos trečią kursą. 1927 m. gavusi seminarijos baigimo atestatą, norėjo tęsti mokslus, tačiau gyvenimo aplinkybės vertė ir toliau darbuotis kaimo mokyklose. 1933 m. bandė stoti į Varšuvos universitetą, deja, ten netiko lietuviškos mokytojų seminarijos baigimo atestatas. Tačiau po metų ji Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje eksternu sėkmingai išlaikė visus egzaminus ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Gamtos-matematikos fakulteto geografijos specialybę. Geografijos studijas baigė 1939 m., apgindama darbą „Gardino žemės šiaurės rytai. Geografiniai bruožai“ ir įgydama filosofijos magistro laipsnį.
Nors darbo pavadinimas buvo „geografiškas“, tačiau nagrinėjama medžiaga buvo geologinė, susijusi su buvusio ledynmečio suformuotomis morenomis ir jų nuotrupinės medžiagos petrografine analize. Tuo metu Vilniaus universitete veikė stipri geologų petrografų grupė, kurioje ir darbavosi būsimoji mokslininkė. Įdomu tai, kad ir domėdamasi geologija, Valerija daug dėmesio skyrė literatūrinei veiklai. Paminėtini V. Čepulytės to meto literatūriniai bandymai, kartu su Mykole Krinickaite rašant scenos kūrinius klojimo teatrams. Žinomi devyni tokie kūriniai, iš kurių išspausdinta buvo tik trijų veiksmų komedija „Išmakė“ (su M. Krinickaite, pastatyta 1936 m., išleista 1937 m.). Tuo metu taip pat buvo parašyta pjesė „Tarp lūšnų“ (su M. Krinickaite, pastatyta 1937 m.), vaidinimai vaikams – „Užauginai kovotojus“ (su M. Krinickaite, pastatyta 1939 m.) ir „Sigutė“ (su M. Krinickaite, pastatyta 1943 m.) bei kt.
Nors ir baigė universitetines studijas, V. Čepulytė ir toliau dirbo pedagoge mokyklose. 1940–1941 m. ji vadovavo Birutės (lietuvių mergaičių) gimnazijai Vilniuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje, netekusi turėto darbo, ji vėl įstojo į Vilniaus universitetą, tik šį kartą į Geologijos skyrių, o netrukus buvo įdarbinta ir asistente neseniai įsteigtame Geologijos ir geografijos institute, vėliau – Geologijos institute, kuriame ir liko iki pat mirties – 1987 m.
Ir Geologijos skyriui, ir Institutui tuo metu vadovavo profesorius Juozas Dalinkevičius, tapęs jaunosios tyrėjos mokslinės veiklos krikštatėviu. Įdomus jų susirašinėjimas, ypač pirmaisiais karo metais:
„1941-XII-28 d.,
Didžiai Gerbiamas Profesoriau,
Manau, kad Tamstai įdomu, kas pas mus girdėti. Viskas tvarkoje. Įsilaužimų nebuvo. Nelaukti svečiai nepasirodė. Dobrovolskio dar nėra. Karveliui išvykti nepasisekė. Klivickas dviračiu išvažiavo. Bucevičiūtė ir šventėse buvo atėjusi pasižiūrėti. <…>
Per vėlai patekau į Institutą. Ar būsiu geologe? Na, tokia, kuri pasitenkintų vieno baseino fosilijų krapštymu, tai tikrai ne. Bendrai geologe būsiu, jei gyvenimas nepašauks manęs kitur. Geologija kaip ir geografija – tai mano asmeninis, subjektyvus, tiesiog organinis reikalas. Pas mane stipriai išvystytas erdvės pajutimas. Aš, pone Profesoriau, nemoku galvoti apie tylų kaimo kapinyną su čerškiančiais žiogais. Uždusčiau jame. Aš noriu, kad po mano mirties sudegintų mano kūną ir pelenus išbarstytų į visas keturias pasaulio šalis. Tikrumoje niekad negalvoju apie mirtį ir visiškai jos nebijau. Taip. Tai laikas, sveikata, gyvenimo sąlygos ir nulems mano geologinių užsimojimų realizavimą. <…>“. (Cituojama iš: Valė Čepulytė. „Akademikas Juozas Dalinkevičius. Laiškai, prisiminimai“. Sud. A. Grigelis. Vilnius, 2014.)
Pirmoji laiško ištraukos pusė – tarsi pokalbis užuominomis (tarp eilučių) apie fakulteto darbuotojų veiklą okupacijos sąlygomis, karo, atnešusio labai daug rūpesčių dėl fakulteto patalpų ir muziejinių kolekcijų išsaugojimo, pradžioje. O antroji ištraukos pusė – tai jauno žmogaus net labai atviras, bet nuoširdus pasisakymas gyvenimo prasmės klausimu.
V. Čepulytė nevengė visuomeninio darbo, dar jaunystėje (1930) buvo išrinkta į Švenčionių mokytojų sąjungos skyriaus valdybą ir tapo jos iždininke. Studijuodama universitete, buvo aktyvi Vilniaus lietuvių studentų sąjungos narė, rašė straipsnelius į „Vilniaus žodį“. Sovietinės okupacijos metais V. Čepulytė ne kartą buvo išrinkta Vilniaus miesto deputate (1948–1955), o 1955–1958 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Dalyvavo Moterų taikos šalininkių II suvažiavime Maskvoje (1959), Baltijos šalių Taikos savaitėje Rytų Vokietijoje (Rostoke, 1959 m.), buvo daugelio mokslinių tarybų, sąjungų, komisijų ir draugijų narė. Už mokslinį darbą ir visuomeninę veiklą ji ne kartą apdovanota. 1965 m. V. Čepulytei suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas (O. Kondratienė, „Geologijos akiračiai“, 2004, Nr. 1; „Lietuvos geografai“, LGD, 2007).
Galima pridurti, kad V. Čepulytės visuomeninės-politinės karjeros sovietiniais metais pradžia sietina su 1940–1941 m., kai ji direktoriavo reorganizuotoje Vilniaus 2-ojoje mergaičių gimnazijoje, trumpai buvo Švietimo liaudies komisariato Pradinių ir vidurinių mokyklų valdybos viršininkė. Nuo 1954 m. – TSKP narė, bet nepasukusi partinės karjeros keliu. O. Kondratienė savo prisiminimuose („Geologijos akiračiai“, 2004, Nr. 1 ir 3) gerai atskleidė jos laipsnišką nusivylimą „partiniais“ (taip pat ir „partinės“ spaudos) reikalais, nutolimą nuo jų ir visišką atsidavimą moksliniam darbui. Vėlesniais metais kolegas stebinęs jos telefoninio ryšio ar magnetofono įrašų ignoravimas, ko gero, sietinas su karčia patirtimi to meto politinėje aplinkoje.
V. Čepulytės gyvenimas, mokslinė ir visuomeninė veikla liudija ją buvus tvirto charakterio asmenybe, kantriai ir ištikimai žengusia mokslo keliu, kuriame būta ir jos tyrimų rezultatų kritikos bei ignoravimo. Tačiau ji niekada nenuleido rankų, gynė savo mokslinius įsitikinimus, kurie lekiant dešimtmečiams vėl aktualizuojami ir pripažįstami. V. Čepulytės gyvenimas patvirtina žinomą patarlę: „Ir vienas lauke – karys.”
Habil. dr. Valentinas Baltrūnas
Autorius yra Gamtos tyrimų centro mokslininkas.